Neseniai atliktas tyrimas „Ne išgyventi, o gyventi!“ parodė, kad vyrai labiau bijo prarasti vyriškumą, nei mirti nuo vėžio. Gydytojai teigia, kad dėl naujų gydymo technologijų vėžys tapo nebe fatališka, o lėtine liga – tokia, kuria sergant galima gyventi daugelį metų, ir kiekvienoje situacijoje galima rasti išeitį.

Sukelia komplikacijų
57-erių Vytautui S. buvo nustatytas vėžys. Dabar, po gydymo praėjus trejiems metams, vyras jaučiasi gerai, jam nebereikia vartoti vaistų nuo vėžio. Tiesa, yra vienas „bet“ – jis nebegali patirti erekcijos.

„Iš pradžių, kai prieš operaciją gydytojas pasakė, kad taip gali nutikti, maniau, – pasaulio pabaiga, žmona paliks. Nieko jai nesakiau. Visaip galvojau – nesigydyti, bandžiau ieškoti būrėjų, ilgai sėdėjau internete, prisiskaičiau visokių patarimų. Bet vieną dieną žmona rado gydytojo lapelį su mano diagnoze. Iškėlė baisų skandalą, – sakė, ką galvoju, juk čia vėžys, reikia kuo greičiau gydytis. Dar tą pačią dieną nuvarė pas gydytoją“, – pasakojo Vytautas.

Vyras buvo operuotas. Atsigavo gana greit, sugrįžo į darbą, tačiau, kaip ir perspėjo gydytojas, nebegali būti intymus su žmona.

„Bet, žinote, nieko baisaus neatsitiko. Gyvename kaip gyvenę, dirbame, turime du šunis, tad vakarais ilgai su jais vaikštome. Mėgstame pakeliauti – tai prie jūros, tai kur nors toliau. Gyvenimas tikrai nepasibaigė, gal tik aš ramesnis pasidariau“, – kvatojasi Vytautas.  

Bijo kalbėti
2015 m. atliktas tyrimas „Ne išgyventi, o gyventi!“ parodė, kad 54 proc. apklaustų išplitusiu vėžiu susirgusių vyrų nerimauja, kad turės intymumo problemų. Tik 38 proc. teigė, kad yra pasirengę pokalbiams apie tai su savo partnerėmis, tuo tarpu net 60 proc. moterų tvirtino, kad norėtų aptarti intymumo problemas su pasiligojusiu vyru.

Respublikinės Šiaulių ligoninės Onkologijos klinikos onkologė chemoterapeutė Judita Filipauskienė sako, kad iš tiesų vyrams sunku kalbėti apie šlapimo nelaikymą, tuštinimosi sunkumus, tačiau didžiausią nepasitenkinimą jiems kelia lytinio gyvenimo pablogėjimas. Tuo tarpu moterims svarbu, kad vyras būtų gyvas ir sveikas.

„Jos neakcentuoja nei lytinio gyvenimo, nei kitų komplikacijų, – joms svarbiausia turėti žmogų“, – teigia specialistė.
Deja, tik maždaug pusė pacientų į konsultacijas ateina su šeimos nariais, žmonomis.

„Vyrai linkę slėpti, kas jiems nutiko, ypač prasidėjus ligai. Tačiau žymiai geriau, kai pas gydytoją jie ateina ne vieni. Šeimos narys gali užduoti racionalesnių klausimų, padėti ligoniui suprasti, kas sakoma, nes sergantis žmogus sunkiau suvokia informaciją. Būtų labai gerai, kad šeimos nariai kartu ateitų ir prieš gydymą, ir po jo, – jie padėtų priimti teisingus sprendimus, paskatintų pasitikrinti“, – įsitikinusi gydytoja J. Filipauskienė.

Ne visuomet būtina gydyti
Lietuvoje kasmet prostatos vėžiu suserga 2500–3000 vyrų. Apie 70–80 proc. jų pasveiksta, tačiau gydymas jiems gali sukelti komplikacijų, kurios juos vargins likusius gyvenimo metus.

Jeigu vyrai operuojami, maždaug trečdalis–ketvirtadalis jų gali susidurti su sunkumu sulaikyti šlapimą. Tokios komplikacijos rečiau pasitaiko tiems vyrams, kuriems taikoma spindulinė terapija, tačiau dėl paveiktų kitų organų jiems gali atsirasti tokios nemalonios ligos, kaip cistitas ar prostatitas. Ir dėl vieno, ir dėl kito gydymo vyrams gali atsirasti erekcijos sutrikimų. Komplikacijų dažniau patiria išplitusiu vėžiu sergantys vyrai, jos stipriai paveikia jų savijautą ir seksualinį gyvenimą, deja, kito būdo išgyventi kol kas nėra.

Šiandien gydytojai daug žino apie onkologines ligas ir nustato ne tik prostatos vėžį, bet ir tai, koks jis: vienas vyras gali sirgti labai piktu vėžiu, o kitas – neagresyviu. Todėl pirmąjį teks kuo skubiau gelbėti, o antrojo gal net nereikės gydyti, tik stebėti, ar liga neaktyvėja. Deja, ne visi vyrai gali gyventi su tokiu nerimu. Kai kurie grįžta ir prašosi gydomi.
„Neretai jie galvoja, kad komplikacijų išvengs, ar jos nebus svarbios. Sakyčiau, gal šie žmonės iš pradžių nelabai įvertina situaciją“, – teigia J. Filipauskienė.  

Lietuvoje, kur ligoniams prieinami beveik visi vakarietiški gydymo metodai, onkologai, chirurgai ir radiologai daro viską, kas įmanoma, kad pacientas patirtų kuo mažiau komplikacijų. Ir tai daro labai profesionaliai.

„Sunkiausia, kad nepaisant pastangų, gydymas nepraeina be pasekmių. Ir tai kartais ligoniams sukelia nepasitenkinimą, jie supyksta ant visos medicinos, – „kam man reikėjo, koks dabar gyvenimas?“ – sako jie. Žinoma, vėliau, kai pasveiksta, susitaiko, o tie žmonės, kuriems liga vėl ima plisti, ima galvoti, kaip išgyventi. Todėl labai svarbu, kad sergantį žmogų palaikytų šeima. Niekas jam taip nepadės, kaip šie žmonės. Ir reikia kalbėtis: prieš gydymą su partnere aptarti galimas komplikacijas, o po gydymo – realią situaciją. Yra būdų tęsti lytinį gyvenimą, gal nebūtinai tokį pat, koks buvo iki ligos, – palaikant vienam kitą švelnumu“, – dalijasi patirtimi gydytoja.

Problema – ne liga, o požiūris
Seksologas Viktoras Šapurovas tvirtina, kad vyrų galvose gajus mitas, jog, sutrikus galimybei atlikti lytinį aktą, moteris juos paliks. Tačiau minėtas tyrimas parodė, kad tik trečdaliui moterų svarbus seksas.

„Jei vyras praranda šį gebėjimą, moteris, kurią vargino intymumas, gali tik apsidžiaugti, jei džiugino, reikia pagalvoti, kaip galima pratęsti seksualinį artumą. Priemonės priklauso nuo to, kokias galimybes vyras prarado“, – įsitikinęs V. Šapurovas.

Todėl gydytojas nesiūlo priprasti prie minties, kad sekso nebebus, priešingai – jis siūlo tęsti lytinį gyvenimą, tik reikia atverti protą platesniam požiūriui.  Net po prostatos vėžio gydymo daugelis vyrų gali išsaugoti erekciją, jeigu tik savęs neįtikins, kad „viskas žlugo“. Žinoma, ne visi vyrai galės patirti orgazmą, tačiau abipusio seksualinio pasitenkinimo ir džiaugsmo formų, net jei vyras nebegali atlikti lytinio akto, yra ne tiek jau mažai.

NEMOKAMA TELEFONO LINIJA
Prostatos vėžiu sergantiems ligoniams 8 800 20 800.
Skambinti antradieniais ir ketvirtadieniais 14−18 val.