Ar esate girdėję, jog egzistuoja „bučinių liga“? Tai infekcinė mononukleozė – ūminė virusinė infekcija, pasireiškianti karščiavimu, gerklės skausmu ir limfmazgių padidėjimu (limfadenopatija). Ją sukelia virusas Epštein-Bar (EBV), priklausantis herpes virusų šeimai. Jie plinta per kraują ir seiles. Dažnai šis susirgimas, kaip aiškina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vedėjo pavaduotoja Rita Švambarienė, ši infekcinė liga dažnai yra vadinama ,,bučinių liga“.

Infekcijos šaltinis ir plitimo keliai
Infekcijos (mononukleozės) šaltinis yra žmonės, sergantys ūmia ar lėtine infekcine mononukleoze, ar sveiki virusų nešiotojai. Žmonės pradeda platinti infekciją praėjus kelioms savaitėms po užsikrėtimo. Pasak gydytojų, daugelis sveikų žmonių gali visą gyvenimą platinti virusus. Šie žmonės yra pagrindinis virusų rezervuaras, todėl virusų plitimo beveik neįmanoma išvengti.

„Virusai plinta lašeliniu būdu per orą ir kontaktiniu būdu. Galima užsikrėsti tiesiogiai kontaktuojant su ligoniu (pvz., bučiuojantis arba naudojant tuos pačius stalo įrankius). Virusai plinta ir oru ligoniui kalbant, čiaudint, kosint. Užsikrėsti virusais galima perpilant kraują, transplantuojant kaulų čiulpus. Dažniau užsikrečiama nuo užsikrėtusio žmogaus, kuriam EBV nesukelia jokių simptomų, rečiau – nuo sergančio infekcine mononukleoze asmens. Patekę į burnos ir nosiaryklės gleivinę virusai sukelia nosiaryklės ir kaklo limfmazgių uždegimą. Toliau virusai plinta per audinių skystį ir kraują, sukeldami viso organizmo limfinės sistemos, blužnies, kepenų, kaulų čiulpų reakciją“, – aiškina R. Švambarienė.

EBV virusai plačiai paplitę visame pasaulyje. Apie 90–95 proc. pasaulio žmonių yra užsikrėtę šiais virusais. Tačiau kūdikiai atsparūs šiems virusams, kol gauna antikūnų su motinos pienu, todėl EBV infekcija retai nustatoma vaikams iki vienerių metų. Epštein-Bar virusais dažniausiai užsikrečia vaikai iki 5 metų amžiaus, tačiau virusai jiems paprastai nesukelia jokių ligos simptomų arba sukelia lengvos kvėpavimo takų infekcijos požymių, pagal kuriuos paprastai infekcinė mononukleozė neįtariama. Po šio kontakto su virusais išsivysto vaikų atsparumas EBV sukeliamai infekcinei mononukleozei.

Jei pirmą kartą EBV užsikrečia paaugliai ar jauni suaugę asmenys (dažniausiai 15–25 metų amžiaus), didelė dalis pacientų (35–50 proc.) suserga infekcine mononukleoze, kuri gali būti sunki, vidutinio sunkumo ar lengva.

Infekcija greičiau plinta didelėse žmonių grupėse: mokyklose, kariuomenės daliniuose, bendrabučiuose, tačiau protrūkiai būna labai reti. Šia liga dažniau sergama rudenį ir žiemą.

Užsikrėtus virusai patenka į seilių liaukų, ryklės epitelio ląsteles, B limfocitus. Suveši limfinis audinys. Kliniškai tai pasireiškia tonzilitu, limfmazgių ir blužnies padidėjimu.

Ligos požymiai
Inkubacinis laikotarpis nuo viruso patekimo į organizmą ir ligos požymių atsiradimo nėra tiksliai žinomas, pasak R. Švambarienės, manoma, jog jis trunka 4–6 savaites.

„Dažnai ligos pradžia pasireiškia nespecifiniais požymiais: bendru negalavimu, dideliu nuovargiu, apetito stoka, šaltkrėčiu, raumenų skausmais, trunkančiais 1–2 savaites. Vėliau pakyla temperatūra, krečia šaltis, skauda gerklę ir galvą, „laužo“ kaulus. Temperatūra kelias dienas gali būti aukšta, vėliau nukrenta ir aukščiau 38°C nepakyla.

Karščiuojama nuo 2–7 iki 20 dienų. Gali atsirasti negausių rausvų dėmelių ant veido, liemens ir galūnių. Oda ir gleivinė kartais truputį pagelsta. Vienas iš dažniausių ligos simptomų yra daugelio, ypač kaklo, pažastų, rečiau kirkšnių, limfmazgių padidėjimas. Jie būna nuo žirnio iki riešuto dydžio. Blužnis, kepenys taip pat padidėja. Gerklė ir tonzilės būna paraudę. Maždaug trečdaliui ligonių ant tonzilių atsiranda pilkšvų ar žalsvų apnašų. Gali būti dantenų, burnos gleivinės uždegimas. Ligos įkarštyje ligoniai būna prasižioję, kvėpuoja per burną, kalba per nosį, veidas paburkęs ir kartais net smarkiai patinęs dėl limfos stazės, kaklas deformuotas dėl padidėjusių limfmazgių. Sergant lengva infekcine mononukleoze šiek tiek pakyla temperatūra, truputį padidėja limfmazgiai, pasitaiko ir būdingų kraujo pakitimų“, – sako gydytoja.

Temperatūrai mažėjant, silpnėja ir galiausiai išnyksta anginos reiškiniai. Limfadenitas galutinai išnyksta tik po kelių savaičių ir net po 3–6 mėnesių. Kartu sumažėja kepenys, blužnis. Nuovargis gali išlikti net keletą mėnesių.

Iki 5 metų vaikams EBV infekcija dažniausiai nesukelia ligos simptomų, tačiau ji gali pasireikšti nebūdingais požymiais: irzlumu, pilvo skausmu dėl žarnų pasaito limfmazgių ar blužnies padidėjimo, viršutinių kvėpavimo takų infekcijos požymiais ir kt.

Infekcinės mononukleozės simptomai retai trunka ilgiau nei 4 mėnesius, jeigu užsitęsia ilgiau nei 6 mėnesius, ji vadinama lėtine EBV infekcija.

Kaip ši liga nustatoma?
Pasak gydytojos, infekcinė mononukleozė diagnozuojama pagal klinikinius simptomus ir laboratorinių tyrimų rezultatus. Nors infekcinę mononukleozę pacientui galima įtarti, kai laikosi aukšta temperatūra, pradeda skaudėti gerklę, padidėja limfmazgiai (1–4 savaites). Dažniausiai šia liga serga paaugliai ir jauni žmonės.

„Bendras kraujo tyrimas parodo padidėjusį leukocitų skaičių, iš jų limfocitai sudaro daugiau nei 50 proc. Kraujyje nustatomi netipiški vienbranduoliai limfocitai (limfomonocitai) (10 proc. ar daugiau), monocitų, vienų iš baltųjų kraujo kūnelių, kiekis išauga nuo 30 iki 50–70 proc.

Infekcinės mononukleozės diagnozei patikslinti atliekami serologiniai kraujo tyrimai, kuriais nustatomi specifiniai antikūnai prieš Epštein-Bar viruso antigenus. Jie gali būti aptinkami 3–6 savaitę nuo ligos pradžios ir išlieka visą gyvenimą. Nedaugelio pacientų (nuo 10 iki 15 proc.) tyrimų rezultatai gali būti klaidingai neigiami, dažniausiai jaunesnių nei 10 metų vaikų.

Retais atvejais gali būti atliekami virusologiniai tyrimai ar EBV nustatomas PGR metodu“, – sako R. Švambarienė.

Persirgus įgyjamas ilgalaikis imunitetas
Paprastai pasveikstama per 2–4 savaites. Dažniausiai liekamųjų reiškinių ar komplikacijų nebūna. Labai retai gali vystytis burnos gleivinės uždegimas (stomatitas), galvos smegenų ir jų dangalų uždegimas (meningoencefalitas), inkstų uždegimas, dalinis kvėpavimų takų nepraeinamumas, plaučių uždegimas, anemija, trombocitopenija (sumažėjęs kraujo plokštelių kiekis), galvinių nervų pažeidimai.

Persirgus infekcine mononukleoze Epštein-Bar virusai išlieka žmogaus organizme (B ląstelėse) visą gyvenimą, netgi tada, kai nebėra jokių ligos požymių. Periodiškai virusai gali suaktyvėti ir užkrėsti kitus. Laikui bėgant apie 6 proc. ligonių atkrenta ir vėl patiria ligos požymių. Dažniausiai virusų randama žmogaus seilėse. Skiepų nuo infekcinės mononukleozės nėra, tačiau, pasak gydytojų, persirgus infekcine mononukleoze, įgyjamas ilgalaikis imunitetas, apsaugantis nuo pakartotinio infekcijos simptominio pasireiškimo.

Siekiant apsisaugoti nuo ligos plitimo susirgus infekcine mononukleoze bent keletą dienų po karščiavimo išnykimo rekomenduojama nesibučiuoti su sveikais žmonėmis, nenaudoti bendrų indų.