Paskutiniaisiais dešimtmečiais medikai ir mokslininkai savo pasiekimais, atliekamomis unikaliomis operacijomis garsina Lietuvą ir visame pasaulyje. Kokiais tempais vystosi medicina? Kiek pažengta į priekį įvairiose, taip pat farmakologijos ir greitosios pagalbos srityse per 150–200 metų. Į šiuos ir kitus klausimus galima rasti atsakymus skaitant senovines knygas.

Pas mus farmacijos eksponatų kolekcijoje yra nemažai senovinių medicinos knygų, kurios atspausdintos XIX amžiaus antrojoje pusėje ir XX amžiuje.

Tad pateikiama keletas receptų iš 1933 metų Kauno žemės ūkio rūmų išleistame leidinyje „Žmonių gydymas namie“, kuris išspausdintas „Spindulio“ bendrovės spaustuvėje.

Šį leidinį parengė gydytojai J. Alekna, A. Ambraziejūtė-Steponaitienė, J. Ciplijauskas, V. Juškys, J. Marcinkus, A. Matulevičius, B. Matulionis, P. Stančius, V. Vaičiūnas, J. Žemgulys, redagavo J. Žemgulys.

Knygos įžangoje rašoma, kad jos tikslas – patenkinti kasdienius svarbesniuosius sveikatos reikalavimus, paaiškinti, kaip elgtis susirgus, ligonį slaugant ir nuo ligų saugantis.

Knygoje aprašoma tik tai, ką kaimo ir miesto gyventojas pats gali ir turi padaryti.

Šiuolaikinį žmogų šie patarimai, aišku, glumina, tačiau reikia sutikti, kad čia esama ir racionalaus grūdo.

Kaitros, saulės trenkimas
Tai atsitinka pavargusiems žmonėms, esantiems karštame, tvankiame ore – žygiuojantiems kareiviams, kitiems, susirinkimų, procesijų, eisenų metu.

Žmogus labai trokšta gerti, jaučiasi esąs silpnas, jo galva svaigsta, slegia krūtinę, oda trokšta, veidas mėlynai raudonas, liežuvis sausas, širdis dažnai ir silpnai plaka, kvėpuojama sunkiai, kūno karštis pakilęs, į klausimus atsako sunkiai arba visai neatsako, paskui žmogus netenka sąmonės, prasideda mėšlungis, sąnarių traukuliai, iš burnos pasirodo kruvinos putos ir žmogus miršta.

Norėdami jį išgelbėti, reikia išnešti ligonį į orą, pavėsį, paguldyti iškelta galva aukštyn, atsagstyti apykaklę, krūtinę, juosmenį, vėsinti orą vėduokle, šlakstyti šaltu vandeniu veidą ir krūtinę, dėti prie galvos šlapius, šaltus rankšluosčius arba paklodes, duoti gerti valerijono lašų, žmogus gali gerti, kiek tik nori. Jeigu jis yra be sąmonės, duoti uostyti amoniako, kutenti delnus ir padus, jeigu pats nekvėpuoja, versti jį dirbtinai kvėpuoti.

Kad kaitra arba saulė netrenktų, reikia rūpintis, kad vėjas žmonių eiles perpūstų, kad nepritrūktų geriamojo vandens, kad apdarai vėdintųsi, kad galva būtų nuo saulės uždengta, kad žmonės gautų pavėsyje pailsėti.

Elektros trenkimas
Dažnai atsitinka, kad žmogus, būdamas basas arba peršlapusiomis kojomis, stovėdamas ant drėgnos žemės, plikomis rankomis ima išsukinėti ar įsukinėti elektros lemputes. Elektra iš laidų per žmogų nueina į žemę ir į jį trenkia arba užmuša.

Norint nukentėjusiajam suteikti pagalbą, su nukritusiais laidais ir vielomis reikia elgtis atsargiai. Atkrapštyti vielas sausa medine lazda į šalį. Neimti dviejų laidų kartu arba neimti vielų nuo nukentėjusiojo plikomis rankomis, jei jis tebėra prie vielų. Storai apsivynioti rankas sausomis vilnonėmis skaromis ir ištraukti nelaimėlį iš vielų. Tada jį padėti ant sausos lentos arba sauso čiužinio, duoti uostyti amoniako, trinti delnus ir padus šepečiais arba vilnoniais skudurais. Jeigu žmogus nekvėpuoja, versti jį dirbtinai kvėpuoti. Jeigu nori gerti, duoti vandens su valerijono lašais.

Kad elektra netrenktų, niekada nereikia liesti pliko laido ar lempučių, ypač stovint ant drėgnos žemės.

Žaibo trenkimas
Žaibo trenkimas yra  panašus į elektros trenkimą. Žaibo trenktą žmogų reikia apipilti šaltu vandeniu, apvynioti šlapiomis paklodėmis. Jeigu žmogus pats kvėpuoja, reikia įdėti į upės, tvenkinio vandenį arba apkasti šalta, drėgna žeme. Jeigu žmogus nekvėpuoja, reikia daryti taip, kad jis pradėtų kvėpuoti, gaivinti taip, kaip kalbant apie prigėrusius.
Kadangi žaibas trenkia į aukštų medžių viršūnes, žaibuojant nereikia stovėti po medžiais, reikia eiti į atvirą lauką.

Nugaravimas
Nugaravimas atsitinka, kai nesandariai uždaroma gerai neiškūrenta krosnis, ir žmonės čia pat užmiega.

Gelbėjant nugaravusį žmogų, reikia plačiai atidaryti jo kambario duris ir langus, išnešti jį į tyrą orą, atsagstyti apdarus, dar geriau, juos visai nuvilkti, visą kūną nušluostyti marška, pamirkyta praskiestame acte arba tiesiog šaltame vandenyje. Jeigu kūnas šaltas – šildyti jį karštais buteliais. Jeigu žmogus be sąmonės, duoti uostyti amoniako, trinti delnus ir padus šepečiais. Jeigu nekvėpuoja, daryti dirbtinį kvėpavimą, kaip nurodyta prigėrimo skyriuje. Jeigu žmogus gali pats gerti, duoti stiprios kavos, arbatos, leisti pailsėti, išsimiegoti tyrame ore.

Užtroškimas šulinyje
Ant kasamų šulinių dugno naktimis prisirenka nuodingų dujų. Rytą darbininkas nusileidęs į šulinį, patenka į jas ir užtrokšta. Todėl leidžiantis į šulinį, reikia viena virve apsirišti apie juosmenį, o antrą virvės galą laikyti rankoje. Pajutus dujas, tuojau reikia timptelėti rankoje laikomą virvės galą, kad jus trauktų atgal iš šulinio už virvės, kurios vienas galas aprištas apie juosmenį. Viršuje esantys vyrai turi protarpiais klausti esantįjį šulinyje ir jeigu šis neatsako, tuoj jį traukti į viršų, nes jis gali būti apsvaigęs arba užtroškęs.

Jeigu pastebime šulinyje ant dugno nuodingų dujų, reikia šulinį vėdinti ir tas dujas naikinti. Šulinys vėdinamas išplėstu skėčiu, pririštu ant virvės: skėtis čia leidžiamas žemyn, čia traukiamas aukštyn, ir tuo būdu dujos šulinyje maišosi su oru, skleidžiasi.

Leidžiantis į šulinį gelbėti užtroškusiojo, reikia užsirišti nosį skarele, sušlapinta kalkių pienu arba praskiestu actu. Nusileidus skubiai aprišti virvę apie užtroškusiojo juosmenį ir duoti ženklą, kad trauktų jus į viršų. Ištrauktasis paguldomas tyrame ore, jam duodama uostyti amoniako, trinami padai ir delnai šepečiais, jeigu nekvėpuoja, stengiamasi, kad kvėpuotų ir t. t., dar švirkščiama kamparo aliejaus po oda.

Užspringimas
Užspringusįjį reikia pastatyti krūtine prie sienos ir mušti kumščiu į kuprą, kad įstrigęs daiktas atšoktų. Jeigu tai nepadeda, reikia viena ranka suspausti nosį, antros rankos pirštą įkišti į burną ir stengtis išimti įstrigusį daiktą arba nustumti jį toliau į pilvą. Duoti valgyti duonos, kad valgis, slinkdamas į skilvį, nustumtų ten įstrigusį daiktą.