Šiemet tokia permaininga žiema, kad beveik neįmanoma išvengti įvairių peršalimų. O ir nuotaikas gadina tai šlapdriba, tai slidžios gatvės. Tų ne itin malonių dalykų nors iš dalies padės išvengti vaistingi augalai – melisa ir cinamonas.

Melisa – bičių pamėgtas augalas
Melisa, notrelinių šeimos augalų genties atstovė, taip buvo graikų pavadinta, nes šių augalų žieduose yra labai daug nektaro, kurį ypač mėgsta bitės – „melissa“.

Šiaip šios daugiametės žolės su plaukuotais keturbriauniais stiebais ir stambiais kiaušiniškais lapais yra ne itin išvaizdžios, bet iš tiesų pamėgtos bičių, todėl lietuviai įvairiuose regionuose jas ir vadina  bičių žole, bitžoles, o kai kur – gumbažole, melica, melistais, milistais, miliuškėmis.



Melisa išauga iki 80 centimetrų aukščio ir nuostabiai kvepia citrina. Jų balti ar rausvi žiedai po 3-12 būna sukrauti viršūninių lapų pažastyse ir pražysta liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Žiedai subrandina vaisius – riešutėlius, kurie yra rudi, pailgai kiaušiniški ir labai lengvi: 1000 sėklų sveria tik 0,5 gramo.

Melisos savaime auga tik Pietų ir Pietryčių Europoje, Kaukaze, Šiaurės Afrikoje. Ten jos nuo senų laikų ir pradėtos auginti būtent bitėms. Ir iš tiesų melisos medus yra labai aukštos kokybės.

Lietuvoje šie medingi augalai savaime neauga ir soduose bei daržuose auginama tik viena atvežtinė rūšis. Per didelius šalčius ji pas mus iššąla, tad patariama žiemai jos kerą mulčiuoti durpėmis, o sodinti saulėtose, nuo vėjų apsaugotose vietose trąšioje, derlingoje žemėje.

Dauginama melisa kero dalimis ir sėklomis. Sėklos sudygsta per dvi-keturias savaites, o paskui auga labai lėtai, tad daugelius reikia nuolat prižiūrėti, ravėti, kol susiformuoja keturi tikrieji lapeliai.

Tada jau melisas galima persodinti į nuolatinę vietą ir toliau jomis rūpintis.

Paprastai pasėtos melisos pražysta tik antraisiais metais, o dar po ketverių metų rekomenduotina jas pakeisti naujomis. Pavyzdžiui, išdalijus šio augalo kerus.

Vaistams pjaunama melisos žolė ar skinami jos lapai prieš pat žydėjimą. (Beje, rugsėjo pradžioje galima nupjauti atolą.) Džiovinti rekomenduojama gerai vėdinamoje patalpoje ne aukštesnėje 40 laipsnių šilumoje. Gerai išdžiovinta žolė – 15-30 cm ilgio stiebų viršūnės su lapais ir stiebais – turi būti žalios spalvos, kartoko skonio ir citrinų kvapo.

Melisos lapuose yra eterinio aliejaus, askorbo rūgšties, karotino, rauginių medžiagų, organinių rūgščių, flavonoidų.

 Todėl šios vaistažolės pasižymi raminamuoju, skausmą mažinančiu, silpnu antibakteriniu, kraujagysles plečiančiu ir kraujospūdį mažinančiu poveikiu, gerina apetitą, virškinamojo trakto veiklą, atpalaiduoja žarnyno spazmus, skatina tulžies išsiskyrimą, slopina pykinimą ir vėmimą.



Melisos žolė naudojama naudojamos užpilams, nuovirams, sirupams, aromatinėms vonioms daryti.

Užpilais ir nuovirais skalaujama burna, kai yra dantenų uždegimai ar skauda dantis. Be to, panaikina blogą burnos kvapą, skatina prakaitavimą, malšina krūtinės skausmus.

Kompresais gydomos sunkiai gyjančios žaizdos. Liaudies medicinoje melisos ir mairūno antpilu stiprinama atmintis.


Melisa naudojama ir kulinarijoje kaip prieskonis – šviežiais lapais skaninami padažai, sriubos, mėsa.

Daugelyje Europos, Rytų šalių melisos lapeliais aromatizuojami laukinių paukščių, jautienos, kiaulienos bei avienos patiekalai.

Dėl malonaus kvapo vaistinė melisa naudojama parfumerijos, likerių gamyboje.  

Tarp kitko, melisų vantos gerai atpalaiduoja raumenis, gerina širdies darbą, tokį pat poveikį daro ir vonia aromatizuota melisos lapais.

Visžaliai cinamono medžiai
Dauguma žmonių net neįsivaizduoja, kas yra cinamonas, nes yra įpratę, kad tai tik milteliai ar kietos lazdelės.

Iš tiesų cinamonas – tai visžalis medis arba krūmokšnis, kurio lapai būna iki 18 centimetrų ilgio, o žalsvi į šluoteles panašūs žiedynai  visai nemaloniai kvepia. Žiedynai subrandina violetines vieno centimetro ilgio uogeles su vienintele sėkla kiekvienoje.

Iš tų sėklų išaugusį cinamono medį paprastai paaugina iki dvejų metų ir kamieną... nupjauna sulig žeme, kad kitais metais iš jo šaknų išaugtų bent dešimt ūglių. Ir būtent nuo tų ūglių yra dailiai nupjaunama žievė, nuo kurios nuimamas viršutinis kietas sluoksnis, o likusi maždaug 0,5 centimetro storio žievelė išdžiovinama.

Džiūdama žievelė susisuka į cilindrą, kuris supjaustytas 5-10 centimetrų ilgio gabaliukais arba sumalamas į miltelius ir taip patenka į prekybą.

Cinamono tėvyne laikoma Šri lanka (Ceilonas), bet dabar auginamas praktiškai visuose tropikuose: Vest Indijoje, Seišeliuose, Brazilijoje, Vietname, Madagaskare, Egipte. Todėl cinamonas dabar žinomas kaip ceiloninis, Burmano, Saigono, kininis.

Jau prieš tūkstantmečius šis aromatingas prieskonis buvo žinomas ir labai vertinamas – yra duomenų, kad jis buvo importuojamas jau antrajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą iš Kinijos į senovės Egiptą. Apie cinamoną rašė ir Antikos istorikas Herodotas, apie jį kalbama ir Biblijoje.

Suprantama, kad tais senais laikais cinamonas buvo įperkamas tik turtuoliams, karaliams, todėl  dažniausiai buvo naudojamas ne kaip prieskonis, o kaip dievams skirta auka – smilkalai.

Iki pat XVI amžiaus šis prieskonis Europą pasiekdavo tik per arabų pirklius ir jo kaina tebebuvo kosminė.

Nors kai portugalų jūreiviams pavyko pirmą kartą nuplaukti į Ceiloną, išaiškėjo, kad būtent ši sala yra šių prieskonių didžiausia gamintoja. Todėl beveik du šimtus metų portugalai kovojo su olandais dėl galimybės valdyti šį cinamono klondaiką, kol laimėjo olandų pirkliai. Vėliau, XVIII amžiaus pabaigoje, juos iš rinkos išstūmė anglai ir cinamonas pasidarė daugmaž prieinamas paprastiems europiečiams, ir ne tik jiems.

Skonio ir kvapo derinys
Kuo taip visus sužavėjo ir tebežavi cinamonas?  Pirmiausia, žinoma, kvapu, kurį suteikia eteriniai aliejai. Tų aliejų žievėje yra ne tiek jau daug – tik iki vieno procento. Bet koks tas procentas vertingas! Jame yra  cinamoninio aldehido, etilo cinamato, eugenolio, beta kariofileno ir kitų medžiagų.

Antras dalykas, sužavėjęs visus, be abejo yra specifinis kartokas cinamono skonis.

Dėl šio skonio ir kvapo derinio cinamonas ir yra labai plačiai naudojamas kaip prieskonis gaminant desertus, šokoladą, ledinukus, likerius, marinatus ir t. t. Artimuosiuose Rytuose cinamonu būtinai gardinami vištienos ir avienos patiekalai.

Dar cinamonas yra nuostabus antioksidantas ir turi antimikrobinių savybių. O tai yra labai svarbu šilto klimato šalyse norint kuo ilgiau išlaikyti maistą nesugedusį.

Be to, cinamono aliejus yra būtinas rytietiškų kvepalų komponentas.

Indų liaudies medicinoje cinamonas tūkstantmečius yra laikomas universaliu vaistu, nes žadina apetitą, slopina padidėjusią žarnų peristaltiką, mažina dujų susidarymą, malšina skrandžio ir žarnyno skausmus, vartojamas nuo viduriavimo bei virškinimui pagerinti, kraujavimui stabdyti. Kadangi žievėje esančios medžiagos naikina bakterijas ir mikrobus, tinka vartoti gripui, peršalimui  gydyti. Cinamonas gerina ir nuotaiką, todėl jis rekomenduojamas po nervinių sukrėtimų, sergant depresija, pablogėjus miegui, sutrikus atminčiai, pakilus kraujospūdžiui.

Dar cinamono ir medaus mišiniu galima gydyti jaunatvinius spuogus, plaukų slinkimą ir net neleisti organizme kauptis riebalams.