Vanduo mus lydi visur ir visada. Be jo gyvenimas Žemėje būtų neįmanomas. Vanduo toks įprastas mūsų gyvenime, kad mes net nesusimąstome apie jį. Dar nuo mokyklos laikų gerai prisimename, kad vandens cheminė formulė – H2O: du atomai vandenilio ir vienas atomas deguonies, 3/4 žemės paviršiaus dengia vanduo, žmogaus organizme yra 70–75 proc. vandens.

Vidutiniškai žmogaus organizmui reikia apie 4,5 litro vandens per dieną. Pusė šio kiekio turi būti gaunama geriant gryną vandenį, kitą pusę sudaro vanduo, gaunamas medžiagų apykaitos metu ir iš maisto produktų.

Kada, kaip ir kiek reikia gerti vandens
Rytais reikia išgerti kaip minimumą vieną stiklinę vandens. Kasdien reikia išgerti 2–2,5 litro vandens.

Iš vienos pusės, vanduo atrodo paprasta medžiaga, bet iš kitos – tai labai įdomi ir prieštaringa, iki galo taip ir neištirta. Be jo negali egzistuoti jokie gyvi organizmai.

Gyvam organizmui, kuris ilgai negauna vandens arba gauna jo nepakankamai, gresia dehidratacija. Jeigu be maisto žmogus gali išgyventi keletą savaičių, tai be vandens jis ištvers tik keletą dienų. Gydomojo bado metu galima išbūti nevalgius ilgiau nei mėnesį, bet būtina gerti vandenį. Visa tai rodo, jog vandenyje yra pakankamai maistinių medžiagų, kurios užtikrina žmogaus gyvybinę veiklą.

Vanduo – švaros šaltinis, juo mes prausiamės, vandenį naudojame namų ruošoje. Paskaičiuota, kad vienas žmogus per parą sunaudoja apie 150 litrų vandens. Mes tiek pripratome prie vandens, jog net nesusimąstome, kokia tai neįkainojama Žemės dovana mums visiems.

Beveik 3/4 žemės paviršiaus dengia vanduo. Daug tai ar mažai? Iš vienos pusės – daug, o iš kitos – nelabai, nes didžioji jo dalis yra ledo ir sniego pavidalu.

Gyva ląstelė 60–99,7 procento sudaryta ir vandens. Tai įgalina vieną iš praeities gydytojų pareikšti: „Gyvas organizmas – tai sudvasintas vanduo“. 65 kilogramų masės suaugusio žmogaus organizme yra apie 40 litrų vandens. Apie 25 litrus jo yra ląstelėse, 15 litrų sudaro tarpląstelinį skystį. Kuo jaunesnis organizmas, tuo daugiau jame skysčių. Bėgant metams vandens organizme mažėja.

Vanduo – vienintelis mūsų planetoje skystis, kuriam būdingas ypatingos fizinės ir cheminės savybės. Vanduo yra ta terpė, kurioje vyksta įvairiausios cheminės reakcijos, dėl kurių užgimsta gyvybė. Vanduo atlieka svarbiausią vaidmenį organizme, palaiko šilumos pusiausvyrą jame, nes sugeba prisitaikyti prie aplinkos temperatūros pokyčių. Kylant aplinkos temperatūrai, padidėja vandens garavimas nuo kūno paviršiaus ir jis vėsinamas. Oro ir aplinkos temperatūrai krentant, garavimas nuo kūno paviršiaus smarkiai sumažėja ir šiluma organizme sulaikoma.

Pastaraisiais dešimtmečiais išleista nemažai knygų, kaip, pavyzdžiui, Anatolijaus Makovičko „Viskas apie vandenį“, Gerhardo Jegerio „Vanduo daro stebuklus“, Masanu Emanto „Žinia, kurią mums praneša vanduo“, Dalios Petrauskaitės „Gydymas vandeniu“ ir kt. Knygose plačiai aprašoma vandens reikšmė žmogaus organizmui, vandens gydomoji galia, vandens stebuklingoji gydomoji galia ir t. t.

Gydymas vandeniu –  nuo seniausių laikų
Pirmosios žinios apie gydymą vandeniu pasiekė mus iš senovės indų epo „Rigveda“ apie 1500 m. prieš Kristų. Vandenį jau tuomet žmonės naudojo ne vien kūnui apsiplauti, t. y. higienai, bet ir kaip gydomąją priemonę, ypač senovės indai bei egiptiečiai.

Iš Egipto šį gydomąjį metodą Pitagoras (582–507 m. prieš Kristų) perkėlė į senovės Graikiją. Ten jį pagrindė ir ištobulino žymusis senovės gydytojas Hipokratas.

Iš Graikijos Hipokrato mokymas apie gydymą vandeniu paplito senovės Romoje – ten jį paskleidė gydytojas Asklepijus (114–59 m. prieš Kristų). Romoje gydymas vandeniu labai paplito. Senovės Roma garsėjo savo viešomis pirtimis, kuriose buvo atskiros patalpos apsiplovimams ir maudymuisi šiltu, karštu ir šaltu vandeniu, taip pat poilsiui ir pramogoms. Šios pirtys (arba maudyklė) buvo vadinamos lotynišku žodžiu „balnaum“. Nuo šio žodžio kilo terminas „balneoterapija“, reiškiantis gydymą mineraliniu vandeniu. Romoje labiausiai buvo vertinamos maudyklės, kurios turėjo mineralinio vandens.
XI mūsų eros amžiuje persų gydytojas Avicena (980–1037) parašytame „Praktinės medicinos kanone“ vandenį mini kaip vieną svarbiausių sveikatos palaikymo priemonių.

Svarbu pažymėti, jog, pavyzdžiui, Indijoje balneologinėmis procedūromis jau tuomet buvo gydomos ne tik odos, bet ir vidaus ligos.

Labai paplitęs buvo veido, galūnių pabrinkimų gydymas prakaitavimu stimuliuojančiomis karšto vandens procedūromis. Taip gydomasi buvo nuo vandens ir visa tais atvejais, kai tuometinių gydytojų nuomone, ligonis kentėjo nuo „drėgmės“ – „šlapimo“ pertekliaus organizme.

Greta maudymosi procedūrų, kaip gydomosios priemonės, buvo populiarus ir gydymas purvu, trynimai, vonios, ligonio gydymas dūmais ir garais, šildomieji kompresai, karšti drėgnieji ir sausieji šutekliai. Kenčiančius nuo odos ligų ligonius, ypač jeigu juos vargino niežulys, maudydavo dirbtine siera praturtintose voniose arba natūralių mineralinių šaltinių vandenyje.

Antiką pakeitusius viduramžiais gydymo vandeniu, kaip ir kitų antikinės kultūros apraiškų, vystymasis buvo sustojęs. Gydymo vandeniu atgimimas Europos šalyse prasidėjo tik XVII amžiaus pabaigoje-XVIII amžiaus pradžioje.

Iki pat XIX amžiaus pabaigos šiam metodui trūko medicininio pagrindimo, daugiausia buvo vadovaujami praktine patirtimi. Susižavėję savųjų gydymo metodų sėkmingumu tokie „praktikai“ neretai praeidavo iki kuriozų, pavyzdžiui, pasakydavo ligoniams kaitintis garinėje pirtyje iki 15 dienų iš eilės. Arba išgerti po 80 stiklinių mineralinio vandens per dieną. Be abejo, tokie kraštutinumai neskatino gydymo vandeniu mokslinio supratimo vystymosi bei jo pagrindimo.

Kalbant apie gydymą vandeniu reikia pažymėti vokietį Sebastianą Kneipą, gyvenusį 1821–1897 metais. S. Kneipas vokiečių hidro ir fitoterapeutas, kunigas, naturopatinės medicinos populiarintojas tapo gydymo pagal Kneipą pradininku. Iki 1850 metų jis sirgo tuberkulioze, nuo 1849 metų pradėjo gydyti vandeniu. 1850–1852 metais mokėsi kunigų seminarijoje Miunchene, čia tarp studentų populiarino hidroterapiją. Visą gyvenimą propagavo sveiką gyvenseną: miegą ir gausią javų produktų dietą, vandens gėrimus ir procedūras. Svarbiausios jo knygos yra „Mano gydymas vandeniu“ (1886 m.), „Kaip norėtumėte gyventi“ (1889 m.). Lietuvių kalba išleista „Mano gydymas vandeniu“ (1909 m.).

Mineralinis vanduo: viena stiklinė sugrąžina jaunystę
Visuose pasaulio kontinentuose, kur yra mineralinių šaltinių, iš įvairių šaltinių galime išgirsti daug įdomių legendų ir padavimų apie vandenį, kurio viena stiklinė sugrąžina jaunystę, jėgą, grožį ir sveikatą.

Požeminiai mineraliniai vandenys gydymui buvo naudojami jau žiloje senovėje Indijoje, Babilone, Egipte. Maudymasis mineralinių šaltinių vandenyje ir jūroje smarkiai paplito – iš pradžių Graikijoje, po to – senovės Romoje. Jau tuo metu pastebimi kai kurie „hidroterminės industrijos“ elementai – statomos patalpos, kurios išnuomojamos atvykusiems gydytis ligoniams.

Rusijoje gydytis mineraliniu vandeniu pradėta nuo Petro I laikų. Pabuvojęs užsienio kurortuose bei įsitikinęs jų mineralinių vandenų vertingumu, Petras I įsakė panašių vandenų ieškoti ir Rusijoje. Ir greitai tokie vandenys buvo rasti. Iki mūsų dienų išliko pirmoji publikacija apie pirmuosius Rusijos vandenis. Rusijoje gydytojo Ravelino mineralinių vandenų aprašymas 1718 m.

Pirmosios žinios apie Lietuvos mineralinius vandenis sutinkamos viduramžių  kronikose. Čia minimi Druskininkų, Birštono ir Stakliškių mineraliniai šaltiniai. Kurortai Druskininkuose ir Birštone pradėjo kurtis XIX amžiaus pradžioje. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą jie buvo populiarūs, aprašomi beveik visuose Rusijos imperijos kurortams skirtuose leidiniuose, juose gydėsi ligoniai iš Peterburgo, Varšuvos.

Mineralinis vanduo – požeminis natūraliai gamtoje susidaręs savitos cheminės sudėties vanduo. Pasižymi fizinėmis ir biologiškai aktyviomis savybėmis, lemiančiomis vandens gydomąją galią ir teigiamai veikiančiomis žmogaus organizmo fiziologinius procesus.

Mineralinis vanduo yra bespalvis, skaidrus, be priemaišų, sūraus, rūgštaus arba kartaus skonio. Mineraliniame vandenyje dažnai būna ištirpusių dujų: azoto, anglies dioksido, vandenilio sulfido, fluoro, metano, radono, mikroelementų: vario, mangano, cinko, ličio, geležies, stroncio, kobalto, arseno, bromo, jodo. Didžioji mineralinio vandens įvairovė aptinkama kalnuotose srityse.

Požeminiai mineraliniai vandenys gali susiformuoti ir cirkuliuoti įvairiame žemės plutos gylyje, nuo kelių metrų iki kelių kilometrų, dėl to ir jų temperatūra gali svyruoti nuo 0 iki 100 laipsnių ir daugiau. Kuo giliau cirkuliuoja vanduo, tuo aukštesnė jo temperatūra. Temperatūra turi didelės įtakos mineralinio vandens sudėčiai. Kuo aukštesnė temperatūra, tuo daugiau vandenyje ištirpusių druskų, kurias jis išskalauja iš aplinkinių uolienų. Atvirkščiai, terminiuose vandenyse yra mažiau lajų negu šaltuose.

Vidiniam vartojimui labiausiai tinka šilti ir karšti vandenys, kadangi juos galime gerti prie šaltinio natūralios temperatūros.
Mineralinis vanduo šiandien labai paplitęs kaip geriamasis vanduo, nors medicininiu požiūriu laikyti jį tokiu vargu ar būtų teisinga.

Kai kurie žmonės mineralinį vandenį vartoja kasdien, nesusimąstydami, jog į jo sudėtį įeina cheminių elementų rinkinys, kiekvienu konkrečiu atveju lemiantis vandens naudingumą ir žalą organizmui.

Daugelis mineralinio vandens mėgėjų jį geria dėl jame esančios angliarūgšties. Kai kurie jų tiesiog „gurmanai“, perkantys mineralinį vandenį nesirinkdami – koks yra, toks gerai. Tačiau ne kiekvienas mineralinis vanduo gali būti naudingas jų organizmui, ypač sergant kokia nors konkrečia liga.

Mineralinio vandens fiziologinis poveikis priklauso nuo temperatūros, kuri gali svyruoti nuo 1 iki 100 laipsnių bei vartojimo būdo, geriamas vienu mauku arba nedideliais gurkšneliais, ilgai gurkšnojamas prieš valgį arba tiesiog po jo.

Vis dėlto pagrindines gydomąsias vandens savybes nulemia jo sudėtis.

Geležies turtingi mineraliniai vandenys stimuliuoja kraujodaros sistemą. Todėl juos naudinga gerti kenčiant nuo mažakraujystės. Juoduoti mineraliniai vandenys vartotini sergant ateroskleroze, kenčiantiems nuo neurozės asmenims skiriami bromo turintys mineraliniai vandenys.

Daugelyje mineralinių vandenų esanti angliarūgštė stimuliuoja skrandžio ir žarnyno motorinį sekrecinį aktyvumą. Tai naudinga sergant ligomis, kurioms būdinga sumažėjusi skrandžio sekrecija ir vangi žarnyno peristaltika. Išmintingai taikant gydymą mineraliniais vandenimis galima padidinti arba sumažinti skrandžio sulčių rūgštingumą.

Mineralinis vanduo, išgertas valgant arba 15–20 minučių prieš valgymą, paprastai stiprina skrandžio sulčių sekreciją, didina jų rūgštingumą. Mineralinis vanduo, išgertas 1–1,5 valandos prieš valgymą, skrandžio sulčių sekreciją slopina. Skrandžio sulčių sekrecijai taip pat turi įtakos ir mineralinio vandens temperatūra: šaltokas 16–18 laipsnių vanduo sekreciją skatina, o šiltas 30–35 laipsnių bei karštas – 40–50 laipsnių – ją slopina.

Kiekvienam logiškai gali kilti klausimas, o kiek gerti vandens vasarą? Per karščius būtina gerti reguliariai, vidutiniškai suvartoti 1,5–2 litrus, 6–8 stiklines vandens, esant daugiau kaip 30 laipsnių – ne mažiau kaip 3 litrus vandens per dieną.

Kai pradeda kamuoti troškulys ir norisi išgerti kibirą – tai jau pavėluota organizmo reakcija. Visa bėda, kad troškulys atsiranda per vėlai, troškulio pojūtis, tai jau rimtas ženklas, kad organizmas yra praradęs daug skysčių. Karštu oru svarbu įprasti gerti reguliariai, mažais gurkšneliais ir svarbiausia matomoje vietoje – darbe, namie, automobilyje, pastatyti butelį ekologiškai švaraus arba mineralinio vandens.

Tirpsmo vanduo didina atsparumą infekcijoms
Pastebėta, jog duodant gyvūnams gerti tirpsmo vandens, jie tampa atsparesni infekcijoms. Taip pat žinomi atvejai, kai duodant gerti tokio vandens dėl senatvės jau negalinčioms atsivesti palikuonių katėms, jos vėl atgauna šį sugebėjimą ir atsiveda kačiukų. Tirpsmo vandenyje palaikius užmerktas sėklas, laistant juo augalus, derlingumas padidėja nuo 1,6 iki 2,1 karto.

Tirpsmo vanduo gali būti vartojamas kaip palankiai kraujagysles veikianti priemonė, jis mažina širdies skausmą. Toks vanduo gali pasitarnauti gydant patologinį nutukimą. Per dieną rekomenduojama išgerti nuo 2 iki 3 stiklinių kuo šiltesnio tirpsmo vandens.

* Vandenį reikia gerti 30 minučių prieš valgį.
* Vandenį reikia gerti tada, kai jaučiame troškulį net ir valgio metu.
* Vandenį reikia gerti praėjus 2,5 valandos po valgio.
* Vandenį reikia gerti rytais tik prabudus.
* Vandenį reikia gerti prieš darbą ar sportą ir po fizinių apkrovų, prieš protinį darbą, po protinio darbo.
* Vandenį reikia gerti vakare, kad miegas būtų visavertis.