Dešimt metų – tiek reikia darbo praktikos, kad gydytojas būtų geras specialistas ir savo srities žinovas. Taip sako Respublikinės Šiaulių ligoninės Urologijos skyriaus vedėjas Tonaras Bekeris, kuriam praėjusią savaitę buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio gydytojo vardas. Iš viso Šiauliuose Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardą pelnė jau 16 gydytojų. Gydytojas T. Bekeris dalijasi savo prisiminimais apie darbo praktikos pradžią bei savarankiškus žingsnius dirbant gydytoju Šiauliuose. Anot T. Bekerio, jei gydytojas yra sukaupęs daug medicininės teorijos, tai praktika dirbant savo darbą. Tačiau tikru specialistu gali vadintis tik dešimt ir daugiau metų savo srityje išdirbęs gydytojas.

Gydytojo profesinis kelias Šiauliuose
1973 metais baigęs Kauno medicinos instituto medicinos fakultetą jau 1974 metais T. Bekeris baigė vienų metų chirurgijos internatūrą Respublikinėje Šiaulių ligoninėje. Nuo 1975 metų jis pradėjo dirbti Urologijos skyriuje gydytoju urologu.

T. Bekeris 1992 metais buvo atestuotas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos gydytojų urologų atestavimo komisijos ir jam patvirtinta urologo aukščiausioji kvalifikacinė kategorija. Nuo 1999 metų iki šiol T. Bekeris eina Urologijos skyriaus vedėjo pareigas ir papildomu darbo krūviu dirba gydytoju urologu litotripsijoms atlikti.
Tačiau net ir būdamas aukštos kvalifikacijos gydytojas, T. Bekeris nuolat savo kvalifikaciją kelia ne tik Lietuvoje, bet dalyvaudamas įvairiose tarptautinėse urologų asociacijos konferencijose, Europos urologų draugijos kongresuose, vyksta stažuotis į įvairias pasaulio šalis.

Gydytojo profesiją prisijaukino vaikystėje
Įkvėpimo siekti mediko profesijos T. Bekeris turėjo jau vaikystėje, nes kaip pats pasakoja, jo tėvai  bendravo su medikų šeimomis. Be to, esą pats gimė ir užaugo prie ligoninėse tvoros.

„Vaikystėje ligoninės teritorijoje futbolą žaisdavome, o vėliau atsirado tvora. Vaikystėje nė nebuvo minties, kad kada nors norėčiau būti gydytoju. Bet kai atėjo laikas apsispręsti, buvo iš karto tapo aišku, kokiu specialistu noriu. O tapus gydytoju pajutau dar didesnį supratimą, jog patekau ten, kur ir reikėjo man patekti“, – pasakoja T. Bekeris.  

Gydytojas nuo jaunystės buvo itin atkaklus medikas, todėl jį domino visi nauji gydymo metodai, gilinosi į savo specialybės subtilybes. Kartą net besigilindamas vienos plastinės operacijos metodą vyko mėnesiui į Charkovą.

„Ypač chirurgijoje gydymas vyksta etapais. Jeigu pabaigęs mokslus jaunas specialistas turi sukaupęs daug teorijos, tai praktika jam ateis su laiku. Tačiau tikras chirurgas – kad ir urologas,  save specialistu gali pavadinti tik po 10 metų praktikos darbo. Kada jis jau turi supratimą apie viską, žino, ką gali operacija gero. Juolab kad situacija mūsų darbe nėra standartinė. Bet kokiu metu gali pasitaikyti situacija, kurios niekada gyvenime nebuvo, ir gydytojas staiga turi susiorientuoti ką daryti, kaip elgtis. Tačiau gali būti ir labai gudrus, bet patirties niekas neįdeda į galvą – reikia savo rankomis apčiuopti, akimis pamatyti ir bendraujant su pacientu išgyventi tuos dalykus“, – apie savo darbo specifiką pasakoja gydytojas.

Net kelis dešimtmečius savo darbo atidavęs medicinai T. Bekeris dabar pastebi, jog kartais bendraujant su pacientais bet kuris gydytojas tampa ir psichologu, nes beveik 50 procentų sėkmės gydytojo darbe yra supratimas, ko pacientas iš gydytojo nori.

„Būna dienų, kai nuėjus pas pacientą reikia patylėti ir nieko nesakyti, nes žmogui pakanka vien pasimatymo su gydytoju. O kitam pacientui reikia labai daug pasakoti ir jis vis tiek suabejoja. Aš esu chirurgas, bet mano darbe yra 50 procentų psichologijos ir dar 10 procentų teatro. Per laiką  visiems medikams ateina supratimas, ko žmogui reikia,  ir tą jis gauna“, – sako T. Bekeris.  

Nusipelniusio gydytojo vardas – tai kolektyvo nuopelnas
Respublikinės Šiaulių  ligoninės Urologijos skyriuje gydomi pacientai ne tik iš Šiaulių miesto, bet iš visos Šiaulių apskrities su sunkiomis ligomis. Tad Urologijos skyriaus vedėjas, gydytojas urologas T. Bekeris įdeda daug pastangų, kad sudėtingomis urologijos srities patologijomis pacientai gautų gydymo naudą ir geresnę gyvenimo kokybę.
Taip pat T. Bekeris prisideda prie jaunosios gydytojų kartos ugdymo – savo patirtį ir žinias nuolat perduoda ne tik medicinos personalui, bet ir atvykstantiems į Respublikinę Šiaulių ligoninę medicinos studentams ir gydytojams rezidentams.

Gydytoją T. Bekeris ypač sujaudino suteiktas Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas ir apdovanojimas Nusipelniusio Lietuvos  gydytojo garbės ženklu už ilgametį, sąžiningą, nuoširdų darbą, rūpestį ir širdies šilumą pacientams bei aukštą profesinę kompetenciją Medicinos darbuotojų dienos proga.

„Tai – reikšmingiausias mano apdovanojimas, mediko darbo įvertinimas. Tai – kolektyvo, ligoninės, skyriaus darbas, o ir visos šalies darbuotojų, mokslinių institutų požiūris į ligonį, galimybę jam suteikti pagalbą. Tai priskiriu visam mūsų ligoninės kolektyvui ir netgi mūsų šalies medikams. Nes medicina, o kartu ir aš naudojuosi tomis metodikomis, kurios yra mūsų šalyje naudojamos, įvertintos tų metodikų gerumas ar naudingumas taikyti“, – spaudos konferencijoje sakė T. Bekeris.

Pasak gydytojo, įvertinimas Nusipelniusio gydytojo vardas labai nudžiugino, nes įvertintas daugiau nei 40 metų darbo chirurgijos srityje, 2,5 metų darbo praktikos užsienyje, pagalba būsimiems jauniesiems medikams bei praktiniai mokymai urologijos specialybės subtilybių Ukrainoje, Rusijoje, Baltarusijoje ir Prancūzijoje.

Pasak T. Bekerio, geri gydymo rezultatai pasiekiami tada, kai sklandžiai dirba visas kolektyvas, nes vienas žmogus stebuklų nepadarys.

„Jei ligoninėje nedirbsi petys į petį, gerų rezultatų nebus Taigi esu dėkingas savo visiems per gyvenimą sutiktiems kolegoms – gydytojams, bendrosios praktikos slaugytojoms ir jų padėjėjoms“, – spaudos konferencijoje dėkojo T. Bekeris.

Buvo ir sunkių momentų gydytojo darbe
T. Bekeris prisimena, kai1990 metais atsirado litotriptoriaus aparatas Šiauliuose. Kaip sako gydytojas, jo atsiradimas jau tada įnešė didelį pagyvėjimą urologijos gydymo srityje, nes Sovietų sąjungos teritorijoje buvo tik trečias toks aparatas.

„Tada litotriptorius buvo Maskvoje, Sankt Peterburge ir mes trečiąjį įsigijome Šiauliuose.

Metodas buvo naujas, nes nebereikėjo daryti pjūvio šalinant akmenis, tad besidominčių šia procedūra tada buvo daug. Tuo metu į Šiaulius važiavo specialistai iš visų Baltijos šalių, siuntė ligonius iš Vladivostoko, Baku. Dirbdavome 12-14 val. per parą“, – pasakoja T. Bekeris.

Urologijos skyriaus vedėjas sako, jog dabar skyriuje yra vos 22 lovos, kai 1990 metais buvo net 60, o ligoninėje buvo gydoma net po 70 pacientų vienu metu ir visi sutilpdavo.

„Buvo žengtas milžiniškas žingsnis visos Lietuvos medicinos istorijoje pirmyn. Paskui atsirado  litotriptoriaus aparatai ir Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Dabar pasikeitė akmenligės formos – nebepasitaiko didelių akmenų žmogaus organizme. Per metus aptinkame gal tris, o tada būdavo trečdalis ligonių su dideliais akmenimis“, – pasakoja T. Bekeris.

05 10 2016 05

Zitos KATKIENES nuotr.

 
Straipsnių peržiūros
94486147
Į viršų