Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytojai nuogąstauja, kad dažnai pabendravus su mirusiojo paciento, kurio organai gali tikti donorystei, artimaisiais, tenka nusivilti išgirdus neigiamą jų atsakymą. Gydytojai pastebi, jog taip yra todėl, kad nei vienas tapęs organų donoru neturėjo Donoro kortelės, tad sprendimą aukoti sergantiesiems dažnai gyvybiškai būtinus organus paprastai priima patys artimieji. Transplantacija – vienintelė medicinos sritis, kurios vystymuisi didžiausios įtakos turi visuomenė. Gydytojai primena, jog kiekvienas gali pasirašyti sutikimą Donoro kortelei gauti. Nuo šio sprendimo ir priklauso, ar organai bus aukojami transplantacijai ir ar kada nors atsiras galimybė padėti gyvam sergančiajam.
Apie donorystę kalba vis dažniau
Nacionalinis transplantacijos biuras prie SAM informuoja, jog šiais metais organų donorystės rodikliai geriausi per visą donorystės istoriją Lietuvoje. Per tris šių metų mėnesius (balandžio 7 d. duomenimis) šalies ligoninėse su mirusių žmonių artimaisiais apie organų donorystę buvo kalbėta 23 kartus. Tik trijų mirusiųjų artimieji nepritarė donorystei: artimųjų prieštaravimas sudaro 10,7 procento.
Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, pasak Chirurgijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus anesteziologas-reanimatologės, Nacionalinio transplantacijos biuro koordinatorės ligoninėje Reginos Želvytės, šiais metais vieno mirusio paciento artimieji buvo kalbinti aukoti artimojo organus donorystei. Sutikimas buvo gautas. Pernai šalies gydymo įstaigose, rengiančiose organų donorus, iš 33 pokalbių atsisakiusiųjų buvo 8 (24 proc.). Toks rodiklis (artimųjų atsisakymas donorystei) yra pateikiamas ir kitose Europos Sąjungos šalyse.
Respublikinėje Šiaulių ligoninėje pernai buvo 5 potencialūs organų donorai, tačiau donorystei naudoti tik vieno žmogaus organai. R. Želvytė pastebi, jog dėl medicininių kontraindikacijų buvo atsisakyta dviejų mirusiųjų organų, o vieno potencialaus donoro artimieji patys atsisakė aukoti organus donorystei.
Dar liūdnesnė situacija buvo susiklosčiusi 2014 metais, kai skyriaus reanimatologams apie organų donorystę teko kalbėti net su dešimties mirusiųjų ligoninės Chirurgijos reanimacijoje ir intensyviosios terapijos skyriuje artimaisiais. Donorystei paaukoti tik trijų donorų organai.
Pasiruošimas donorystei užtrunka
Donorystės ir transplantacijos procesas prasideda donorinių ligoninių reanimacijos skyriuje, nes būtent čia yra konstatuojama smegenų mirtis. Su artimaisiais dėl donorystės kalbasi gydytojai reanimatologai. Tokie pokalbiai gydytojui yra psichologiškai labai sunkūs, nes kalbėti su netektį išgyvenančiu žmogumi yra sudėtinga, tai paaiškinama ir moksliškai – žmogus išgyvena gedėjimo stadijas. Pirmoji – šokas, kai realybė atrodo netikra. Antroji – mirties fakto neigimas, netikėjimas, kad taip įvyko. Trečioji – pyktis, nepasitenkinimo jausmas. Ketvirtoji stadija – derybos, mintys, kaip paveikti realybę. Penktoji gedėjimo stadija – liūdesys, praradimo įsisąmoninimas. Šeštoji stadija – susitaikymas su įvykiu.
Nuo gydytojų reanimatologų pokalbio su artimaisiais, nuo jam pasirinkto laiko, nuo parinktų žodžių, nuo artimųjų nusiteikimo priklauso, ar organai bus paaukoti transplantacijai. Anot R. Bruzgienės, gydytojai žino tokių pokalbių niuansus, moka jautriai ir kantriai paaiškinti visus su donoryste susijusius dalykus. Todėl šiemet artimųjų sutikimas donorystei yra didelis, tą įrodo jau atliktos 52 organų transplantacijos. Vieno donoro organai išvežti ir iš Respublikinės Šiaulių ligoninės. Teoriškai iš vieno žmogaus donorystei gali būti panaudoti net septyni organai, kai jie tinkami transplantacijai.
