Taip jau yra, kad sportas ir traumos – du neatskiriami dalykai. Aktyviai sportuojantys sportininkai neišvengiamai susiduria su įvairiausiais susižeidimais, todėl laiku ir tinkamai suteikta pirmoji pagalba jiems yra labai svarbi.
Tad nusprendėme pakalbinti Šiaulių miesto dvikovių sporto šakų trenerius ir pasidomėti, kokios traumos jų sporte pasitaiko dažniausiai.
S. Lukavičius: „Būna, kad trūkteli ranką ir atstato į vietą“
Pasak nusipelniusio Lietuvos imtynių trenerio, Lietuvos kuraš federacijos prezidento Sigito Lukavičiaus, imtynių sporte jau taip yra, kad turnyrų be gydytojų įsikišimo nelabai būna.
„Jei patiriama kokia trauma, tai, žinoma, pagalbą suteikia profesionalai. Nors būna ir tokių išimtinių atvejų, kad išnirus rankai sportininkas ją trūkteli ir atsistato į vietą. Savaime suprantama, mums taip daryti neleidžiama, bet kai nori kovoti, tai šis būdas paprastesnis ir greitesnis. Aišku, šiuo būdu naudojasi ne visi sportininkai. Man pačiam ne kartą teko matyti tokį imtynininką, kuriam per varžybas vis išnirdavo ranka, tai jis ją trūkteldavo ir vėl eidavo kovoti. Žinoma, tokia savigyda gali atsiliepti senatvėje, bet ką padarysi, toks jau sportininko gyvenimas“, – apie tai, kaip kai kurie imtynininkai tvarkosi su traumomis, kalbėjo S. Lukavičius.
S. Lukavičiaus teigimu, jis pats per ilgus savo kaip sportininko karjeros metus patyrė nemažai traumų, bet labai jų nesureikšmindavo: „Man yra buvę, kad pirštu gavau tiesiai į akies obuolį. Tai paskui akis, kai kosėdavau, net porą mėnesių iššokinėdavo lauk. Na, bet sugijo. Taip pat varžybų metu man ir ranka buvo išnirusi. Tačiau grįžęs tą patį vakarą sugipsuota ranka jau ėjau į šokius. Tiesiog viskas priklauso nuo žmogaus charakterio: jeigu sportininkas nori, labai greitai gali pasveikti, o jei nenori, tai sveiks ilgai.“
S. Kulikauskas: „Sportininkais rūpinasi medicinos sesutė“
Anot sambo ir dziudo imtynių nacionalinės kvalifikacinės kategorijos sporto trenerio Stanislovo Kulikausko, šiaip treneris sportininkui neturi teisės suteikti jokios medicininės pagalbos: „Mano sporto šakoje ir sporto mokykloje „Atžalynas“, kur aš dirbu visuomet, kai vyksta bet kokios imtynės – ar dziudo, ar laisvosios, ar graikų-romėnų ir kt., budi medicinos sesutė.
Aišku, mes treneriai, jei pamatome kokį sutrenkimą, pavyzdžiui, alkūnės, ir tuoj pat atsiranda mėlynė, suskumbame tą vietą šaldyti, nes tai pirmas vaistas. Pašaldei, praėjo, paraudonavo ir galima toliau tęsti treniruotę. O jei kas rimčiau – išnirimas, ar smegenų sutrenkimas, tai jau medicinos sesutė kviečia greitąją pagalbą. Taip jau yra, kad net ir pati sesutė negali leisti jokių vaistų ar kažkaip kitaip gydyti. Taip pat ir treneris sportininkui gali uždėti tik ledo, jei pats sportininkas jo užsidėti negali.
Dar galime padėti kovoti su mėšlungiu, kuris pasitaiko gan dažnai. Tokiu atveju pradedi trinti tą vietą, ją patempi, jei tai koja, tai truputėlį atlenki pirštus, gerai ištrini mėšlungio sutrauktą vietą ir atleidžia“, – tvirtino S. Kulikauskas.
Taip pat S. Kulikauskas pridūrė, kad dziudo sporte yra tokios taisyklės – jei varžybų metu sportininkas pats neprašo jokios medicininės pagalbos, tai ji jam ir neteikiama. Sportininkas pats nusprendžia, ar jis gali tęsti kovą, ar ne.
A. Kaselis: „Ausyčių trauma – antras imtynininko pasas“
Lietuvos moterų imtynių rinktinės vyr. treneris Aivaras Kaselis pabrėžė, kad pirma pagalba, kuri turėtų būti suteikiama trenerio – situacijos įvertinimas ir emocijų nuraminimas.
„Kažkokių vaistų ar kitokių dalykų gali skirti tik gydytojas. Aišku, mes galime parekomenduoti, kiek turime tų žinių, kokį nors medicininį tepaliuką, kuriuo galima patepti tokius menkniekius kaip mėlynės ir kt. O šiaip, kaip viename straipsnyje rašė vienas geriausių Lietuvos olimpinės rinktinės gydytojų Dalius Barkauskas, tai moterų imtynės yra viena iš netraumingiausių sporto šakų. Matot, mes praeiname pradmenis, išmokstame ir trenkti, ir verstis, ir pasitraukti, tad ta reakcija pas mus išvystyta ir išvengiame tam tikrų trauminių momentų“, – teigė A. Kaselis.
Nors, pasak A. Kaselio, imtynininkai turi vieną, galbūt neišvengiamą traumą: „Tai tokia ausyčių trauma. Ausų juk neištreniruosi ir tas specifinis ausų traumavimas kartais pasitaiko. Bet imtynių pasaulyje – tai antras imtynininko pasas.
Ši trauma nutinka tada, kai sportininko brendimo laikotarpis artėja į pabaigą ir yra pereinama prie tokio rimtesnio, tikresnio sporto. Imtynininkai tam, jog gali patirti ausyčių traumą, yra paruošiami ir su tuo supažindinami.
Ausyčių trauma – tokia kraujosruva, atrodanti kaip didelė mėlynė. O kadangi ausies sritis labai plona, tai ausis kartais dar ir patinsta. Jei ausis būna patinusi, tuomet tradiciškai uždedi tam tikrą minkinį, pagamintą iš juodos ruginės duonos, ir viskas atsistato į vietą. Aišku, gerai įsižiūrėjus į ausį matosi tam tikrų pokyčių – kremzlė palieka truputį kitokia. Tačiau vėliau ji sustambėja ir viskas – ausis nebelūžta. Žinoma, ne visi imtynininkai turi būti su sulaužytomis ausimis, nes tie, kurių ausys yra minkštos ir greit apšyla, niekad tokios traumos nepatirs. Nors mūsų sporte yra ir tokių žmonių, kurie bando specialiai tas ausis susilaužyti, kad turėtų vadinamąjį antrąjį imtynininko pasą, bet ne visiems pavyksta“, – su specifine imtynininkų trauma supažindino A. Kaselis.
A. Macijauskas: „Rekomenduoju šalčio terapiją“
Kiokušin karatė trenerio Andriaus Macijausko teigimu, savaime suprantama, kad kiekvieno trenerio tikslas – jog treniruočių metu traumų nebūtų, bet smulkių vis dėlto pasitaiko.
„Tos smulkios dažniausiai pasitaiko dėl prasto apšilimo ar neatidumo. Tai nedideli pirštų patempimai ar kažkokie sumušimai. O gydomi jie labai paprastai, tiesiog rekomenduojama pirmas dvi dienas naudoti šalčio terapiją. Tas ir įdomiausia, kad būtent šaltis daro stebuklus. Jei tu sumušimą gerai atšaldysi pirmą ir antrą dieną, tai tų mėlynių faktiškai nebus. Tai labai pigus vaistas, tik reikia jį naudoti. Daugelis sportininkų į tą šalčio terapiją pasižiūri pro pirštus, bet ji tikrai labai veiksminga. Jos esmė, kad sumušimas gytų ateityje, būtų nuimtas skausmas ir žinoma, kad nebūtų mėlynių.
Būna, kad treniruočių metu sportininkui kurią nors kūno dalį sutraukia mėšlungis, tai tą vietą reikia pratempti ir daugiau jau nebeduoti krūvio vienai ar kitai raumenų grupei. Bet pirmiausia su tuo reikia kovoti prieš tai, kad mėšlungio išvis nebūtų. Tad reikia vartoti papildus, nes mėšlungis parodo, jog organizmui trūksta tam tikrų medžiagų. O jei jau būna rimtesnės traumos, tai reikia kreiptis į gydytojus“, – sakė A. Macijauskas.
S. Lukavičius: „Kai kurie sportininkai patys į vietą atsistato išnirusią ranką.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.
A. Kaselis: „Ausyčių trauma – garbės reikalas: imtynių pasaulyje – tai antras imtynininko pasas.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.
S. Kulikausko teigimu, treneris sportininkui neturi teisės suteikti jokios medicininės pagalbos.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
