Remaldos Kergytės-Dauskurdienės vardas yra žinomas ne tik Lietuvoje. Sportininkė gali pasididžiuoti ne tik mūsų šalies čempionės, prizininkės vardu, bet ir tuo, jog dalyvavo Londono olimpiadoje. Jos pasiektas asmeninis rekordas siekia 2:35:13, tačiau sportininkė norėtų bėgti ir greičiau. Nuo paauglystės susidomėjusi lengvąja atletika, šiuo metu ji yra garsi maratonininkė bei ilgų nuotolių bėgikė. Tokia didelė meilė sportui, jog jos nesustabdo net ir sunkios traumos. Anot R. Kergytės-Dauskurdienės, jai svarbiausia yra ne kiekybė, bet kokybė, todėl dažniau yra ne už kilometrų skaičių, bet už greitį. Išsamiau apie savo karjeros pradžią, sunkumus bei didžiausius tikslus papasakojo pati maratonininkė R. Kergytė-Dauskurdienė.

– Kaip susidomėjote bėgimu?
– Labai seniai – 16 m. Pati esu iš Telšių, todėl būtent Telšiuose mane pamėginti bėgti kvietė trenerė Dalia Pranckuvienė, bet vis atsisakydavau. Taip pat kūno kultūros mokytojai vis paskatindavo. Sakydavau – gal ne, nes tada ir karatė būrelį, ir baletą lankiau.

O 10-ojoje klasėje sudalyvavau varžybose. Prisimenu, jog tada bėgimas mane ir užkabino. Nieko nelaimėjau, bet man patiko varžybų atmosfera ir adrenalinas. Pagalvojau, kad vis dėlto reikėtų pamėginti lengvąją atletiką. O kai atsirado noras bėgioti, galvodavau, gal stadione reikia daugiau ratų bėgti, gal dar daugiau. Taip save vis motyvuodavau. Draugai nuėjo į antrą planą, labiau rūpėdavo po pamokų į treniruotę suspėti.

Dabar specializuojuosi ilgų nuotolių bėgimo rungtyje, bet bėgu ir 3 km, ir 5 km, ir 10 km, ir pusę maratono. Tačiau jei kalbame apie normatyvus, tai maratono rungtyje jaučiuosi stipriausia iš visų rungčių.

– Kodėl būtent maratonuose jaučiatės stipriausia?
– Turiu daug valios, daug užsispyrimo. Manau, kad tai ir veda į priekį. Gal ne tiek fizinės savybės, kiek didelis mano noras. Nebijau juodo darbo. Galvojau, kodėl treniruotėse kartais man patinka save pakankinti. Po jų jaučiuosi nugalėjusi save, labiau stipresnė, pasitikinti savimi. Tai tikriausiai ir veda mane į priekį. Žinoma, ir pergalės veda į priekį. Kai laimi 1-ąją ar prizinę vietą, net nemoku apsakyti, koks tada yra jausmas. Tada visas tavo darbas atsiperka.

– Ar jūsų šeima yra sportiška?
– Visiškai ne, todėl kartais pagalvoju, iš kur tokią sveikatą turiu. Gal kartais iš močiutės, nes ji yra labai tvirta moteris. Mano niekas iš giminių nebėgioja. O tėvai, kai nusprendžiau bėgti, man nieko nesakė. Jie džiaugėsi, kad atradau savo pomėgį, jog užsiimu sportu. Gal mano tėvai labiau jaudinosi, nei pati būdama paauglė.

– Kokia yra jūsų rutina?
– Rytą atsikeliu, nuvežu vaiką į darželį, tada pati lekiu į stadioną treniruotis, grįžtu, pavalgau, išeinu į darbą, po darbo einu į antrąją treniruotę ir grįžusi pabūnu su vaiku. Įtempta diena.

Šeštadienį bėgu ilgą krosą – būna 30 km ir 35 km, po to nebesinori kažką ir daryti, vaikštai visas pervargęs. Tačiau su vyru visada stengiamės kažkur išeiti. Sekmadienis yra laisvesnis. Jei treniruojuosi varžyboms, nelabai galiu sau leisti keliauti. Ypač vasarą, pavasarį, rudenį yra daug varžybų. Pasiilsėti nelabai yra kada. Po sportų gal tada su vyru sau tai leisime, o dabar reikia dirbti, kol dar gali, kol dar yra noro, kol dar amžius leidžia.

– Kokių laimėjimų esate pasiekusi?
– Lietuvos čempionatuose esu buvusi ir prizininkė, ir čempionė. Pasaulio, Europos čempionatuose esu dalyvavusi. Yra tam tikri normatyvai, kuriuos reikia įvykdyti, jei nori dalyvauti Europos ar pasaulio čempionatuose. Reikia daug įdėti darbo, į stovyklas važiuoti.

Dalyvavau olimpiadoje, man tai buvo, kaip ir kiekvienam sportininkui, didžiausias pasiekimas. Aš labiausiai džiaugiuosi, kad buvau olimpiadoje. Nelabai tikėjausi, kad man ten pavyks patekti, bet kai padariau normatyvą, tada skraidžiau – buvau labai laiminga. Pačioje olimpiadoje nebuvo mano labai geras rezultatas, bet vien ten patekti – man buvo labai didelis laimėjimas.

Žinoma, norėčiau ir pasaulio, ir Europos čempione tapti. Tai ir eini, ir sieki to. Šių metų gegužės mėnesį prabėgau maratoną Vokietijoje, ten laimėjau 1-ąją vietą.

– Ar pagalvojate apie Tokijo olimpines žaidynes?
– Kas be ko. Kaip ir apie Rio de Žaneirą galvojau, tai lygiai taip pat dabar galvoju, gal pavyks ir į Tokiją nuvažiuoti. Nemažai iš Lietuvos yra galinčių bėgti, o trys tik tegali į olimpiadą patekti. Yra nauja balų sistema, tad dabar bus sudėtingiau patekti. Tačiau laikas parodys, kaip viskas susiklostys.  

– Koks jūsų pasiruošimas varžyboms?
– Treniruotės yra sunkios, ilgai užtrunka. Per dieną būna po dvi treniruotes. Aišku, ryte yra pati sunkiausia treniruotė. Vakare yra šiek tiek ramiau, bet kadangi dirbu dar trenere, tai bėgu jau šiek tiek pervargusi.

Kiekvienas žmogus yra individualus, tad gali būti, kad vieno ar kito trenerio metodika man visiškai netiks. Bėgant metams save pradedi jausti, kad kai buvai jaunesnė, ką pasakydavo, tą ir darydavai, o dabar – daugiau stebi save. Gal tau kažkas netinka, kodėl tos traumos kartojasi, pradedi protingiau galvoti, kad nesusitraumuotum, kad greičiau atsistotum ant kojų.

Labai daug priklauso ir nuo oro. Jei karšta, žinau, kad man bus nekas. Jei lis, snigs ar bus apsiniaukę – man bus labai gerai. Tada bėgimas ir kvėpavimas yra visai kitoks. O jei karšta, žinai, kad jau su dievais kalbėsiesi. Kažkas gali pripratinti kūną prie karščio, bet ne visiems pavyksta. Labiau karštis tinka toms, kurios yra mažutės, smulkutės, o aš esu aukšta kaip maratonininkė. Visoms aukštoms yra sunkiau, kai karšta diena, – nė viena per karštį nėra pasiekusi asmeninio rekordo. Kai karšta, bėgi dėl vietos.

– Kas lemia, kad sportininkas atbėgs pirmas?
– Pasaulio čempionatuose dažniausiai laimi visos juodaodės. Pavyzdžiui, sportininkės iš Kenijos, Etiopijos. Tai yra unikalūs žmonės. Taip pat dar daug kas priklauso nuo gerų genų, talento, stiprios valios bei užsispyrimo. Nė vienos konkurentės nenuvertinu, net lėtesnė gali tobulėti. Niekada jų ir nebijau, nereikia pykti, kad už tave kažkas greičiau bėga.

– Ar turite ritualą prieš varžybas?
– Ritualo neturiu, pliušinių meškučių, grandinėlių ar talismanų nesinešioju, bet likus savaitei iki varžybų labai emociškai kaupiuosi. Stengiuosi būti ramybės būsenos, mažiau lįsti į socialinius tinklus, atsiriboju nuo to. Stengiuosi per daug apie maratoną negalvoti, nes gali ir sudegti per daug begalvodama apie tai. Vyro visada prašau: stenkimės nesipykti dėl kažkokių menkniekių, nes abu degtukai esame. O kai išaušta varžybų diena, ateini ir bėgi – kaip pasiruošei, taip pasiruošei.

– Kas jums labiausiai įsiminė iš varžybų?
– Prisimenu, kai nuvažiavau į komandines varžybas. Vienas prabėga, tada bėga kitas ir t. t. Mane paleido  pirmą. Sako: tu bėk paskui policijos automobilį. Aš ir bėgau, bet policininkai gavo iškvietimą ir pradėjo važiuoti iš miestelio, kuriame bėgau. Aš bėgu ir jaučiu, kad bėgu visai ne ten, kad visiškai išbėgau iš to miestelio. Pasigavau dviratininką, paklausiau jo, kur yra tas miestelis, o jis man atsakė, kad nubėgau 10 km per toli, turiu bėgti atgal. Parbėgau ir galvoju, kokia gėda prieš visus kolegas, draugus, bet pasirodo, ne viena aš pasiklydau: kiti vietoj 10 km nubėgo 20 km. Pabaigoje vis tiek laimėjo draugystė.

Pamenu, Vokietijoje pirmą kartą bėgau maratoną. Bėgau trečia ir mačiau antrąją priešaky. Ties finišu, kai liko tik 200 m, mano priešininkė pasuko visai į kitą pusę nei finišas. Galvojau tada, ką daryti, ar pašaukti, ar ne. Bet pačiai šaukti nei šis, nei tas. Nežinau, ar ji buvo pervargusi, bet galva jai tikrai buvo susisukusi. Ir aš atbėgau antra, tada labai džiaugiausi, bet mano priešininkė buvo visa persimainiusi, su manimi nesišnekėjo, labai supyko.

Man tiesiog ėmė ir netyčia pasisekė, gal dėl to maratonas mane ir užkabino. Juk buvau tik antrakursė, o pirmajame savo maratone atbėgau antra. Kiek buvo daug žmonių, kiek liaupsių, nebuvau tiek mačiusi. Tais laikais ne tiek daug žmonių bėgdavo kaip dabar, kai jau yra labai madinga bėgti.

– Ką galvojate, kai bėgate maratoną?
– Daug kas manęs to klausia. Tiesiog bėgu, žiūriu į laikrodį, žinau, kaip turiu bėgti, skaičiuoju kilometrus. Nesidžiaugi net tada, kai liko 2 km, nes tai yra tokia rungtis, kad nežinai, kas gali maratone atsitikti. Gali labai gerai pasiruošti, bet gali būti ne ta diena, ne tuo tempu pradėjai, gali lūžis atsirasti. Kai bėgi, turi save labai stebėti.

– Ar buvo kada nors mintis nutraukti sportinę karjerą?
– Sportinės karjeros pradžioje tikrai ne, bet kai praėjo 8 m., atsirado tokia duobė. Tada ir rezultatai negerėjo, ir pačiai nebebuvo malonumo bėgti. Būdavo tokių duobių. Tačiau žinai, kad išlipsi iš jų. Vėl save stengiesi motyvuoti ir vėl atsistoji ant kojų.

Taip pat traumos motyvaciją pristabdo. Atrodo, pasveikai, ruošiesi varžyboms, tuo metu esi pilna motyvacijos ir... kažkas vėl atsitinka. Tada nebegali dalyvauti, savęs realizuoti jokiose varžybose. Atrodo, nebežinai, ar beverta viską tęsti. Bet vėl bandai, bandai. Nežinau, iš kur pas mane yra noras bėgti.

Statistiškai yra sakoma, kad galima bėgti iki 40 metų. O kaip bus, bus matyti. Aš sakau, kad kol bus noro ir kol bus sveikatos. Kai gerai viskas sekasi, tada atrodo, kad viskas ir yra gerai.

Tačiau po vaiko gimimo beprotiškai daug traumų turėjau. Buvo labai rimtos traumos, kad net nebegalėjau bėgti. Tada analizuoji savo klaidas, kodėl taip atsitiko: gal per greitai krūvis buvo didinamas. Tada eini į „štanginę“, kitaip kardiotreniruotes darai.

Atrodo, pagijai, ir vėl kažkas atsitinka. Mano vaikui dabar yra dveji metai. Kai jo laukiausi, visiškai nebėgiojau, nes visiškai to nenorėjau ne todėl, kad buvo kažkokia duobė, o buvau labai nuo visko pavargusi – nuo varžybų, nuo įtampos. Kai sužinojau, kad laukiuosi, tada pagalvojau: dabar man bus poilsis.

Po vaiko gimimo praėjus mėnesiui, pradėjau po truputį judėti. O kitos maratonininkės net iki pat gimdymo bėgiojo. Galvojau, gal ir man taip reikėjo daryti, pabėgioti krosiuką, o ne visiškai nutraukti, nes buvo labai sunku sugrįžti.  

– Ar pavyksta sportą suderinti su motinyste?
– Yra įmanoma, nors draugės sakydavo, kad kai atsiras vaikas, pamiršiu visus savo bėgiojimus. Kai nori, tada randi ir to laiko. Džiaugiuosi, kad mano sūnelis yra stiprus, jam baisiai patinka darželis, neturiu visiškai problemų jo ten palikti net nuo pirmos dienos.

– Gal ir jūsų sūnelis ateityje bus bėgikas?
– Daug kas sako: nemažai laksto, tai jau bus turbūt bėgikas. Atsakau, jog svarbu yra tai, ko jis pats norės. Kol jis dar mažutis, tikrai atsivešiu į maniežą, kad pamatytų, kaip dirbu su savo auklėtiniais. O kai ūgtelės, bus matyti: gal jam visiškai nepatiks bėgiojimas. Tačiau kažkokia fizine veikla tai tikrai užsiims.

– Kaip jums sekasi būti trenere?
– Nuo 22 metų dirbu trenere – jau 10 metų su trupučiu. Kai baigiau kūno kultūros studijas, galvojau gal reikėtų pabandyti įsidarbini, nes pajutau, kad man patinka dirbti su vaikais, nėra jokio streso. Per tuos 10 m. nėra buvę, kad nesusitvarkyčiau su jais. Patinka vaikus stebėti, kai jie treniruojasi, patinka, kaip jie galvoja apie sportą, stengiuosi jiems įskiepyti meilę sportui. Niekada su vaikais griežtai nekalbu, labiau bandau juos skatinti per motyvaciją. Visada bandau perprasti vaiko charakterį, nes būna labai skirtingų vaikų. Vienas gali būti labai uždaras, bet reikia mokėti prie jo prieiti, nes jis gali būti labai talentingas. O kitas vaikas gal nori išsipasakoti, tada galvoji, kaip reikės visiems laiką paskirstyti.

– Kokie jūsų planai?
– Vasarą bus varžybų. Manau, kad rudenį bandysiu bėgti maratoną.

Maratonininkė pasakojo, jog ne tik sunkios treniruotės, bet ir pasiektos pergalės ją veda į priekį.
Norbert Wilhelmi nuotr.

R. Kergytė-Dauskurdienė teigė, jog varžybose labai daug kas priklauso ir nuo oro. Jei bus karšta diena, anot jos, teks kalbėtis su dievais.
Norbert Wilhelmi nuotr.