Šiauliečiai turėjo neeilinę galimybę iš arčiau susipažinti ir atsigerti arbatos ir kavos su vienomis ryškiausiomis sporto žvaigždėmis Lietuvoje. Knygyne-svetainėje vyko susitikimas su dukart olimpiniu čempionu Virgilijumi Alekna, Rio de Žaneiro parolimpiados čempionu Mindaugu Biliumi, Rio de Žaneiro olimpiados bronzos laimėtoju Aurimu Lanku.

Susitikimo metu sportininkai dalijosi įspūdžiais parsivežtais iš olimpiados ir parolimpiados, pasakojo apie savo kelią link medalių, atskleidė, kodėl jie vis dėlto nėra profesionalūs sportininkai bei noriai atsakinėjo į šiauliečių klausimus.

V. Alekna džiaugėsi šiauliečių pasiekimais
Pirmasis susirinkusiems Šiaulių miesto gyventojams prisistatė V. Alekna. Tituluotas atletas prisipažino, jog pastaruoju metu jis gan dažnai lankosi Šiauliuose, o to priežastis – mūsų mieste veikianti Šiaulių sporto gimnazija. Pasak V. Aleknos, jis domisi gimnazijos veikla, nes pats yra panašios sporto mokyklos auklėtinis – mokėsi Panevėžio
internatinėje sporto mokykloje.

V. Alekna pasidžiaugė ir tuo, jog šie metai Šiaulių sportui yra išskirtiniai, nes į mūsų miestą parkeliavo net trys olimpiniai medaliai.

„Neatsimenu tokių olimpinių žaidynių, kada tokia gausa medalių parvažiuotų į Šiaulių miestą. Tai tikrai fantastiniai rezultatai. Ypač džiaugiuosi M. Biliaus pasirodymu parolimpiadoje ir norėčiau pažymėti, jog mes su Mindaugu esame šiek tiek kolegos. Mes abu disko metikai, o Mindaugas dar yra ir puikus rutulio stūmikas. Deja, iš manęs rutulio stūmikas neišėjo“, – šypsodamasis kalbėjo V. Alekna.

Dukart olimpinis čempionas vylėsi, jog parolimpinėse žaidynėse iškovoti medaliai atkreips visuomenės dėmesį į  neįgaliųjų sportininkų sporto problemas. Anot V. Aleknos, atėjo laikas skirti didesnį dėmesį neįgaliems sportininkams, nes daug metų jų sportas buvo visiškai nuvertintas ir užmirštas.

Taip pat V. Alekna džiaugėsi ir Lietuvos olimpiečių pasirodymu: „Puikiai vertinu lietuvių pasirodymą olimpiadoje. Deja, šiais metais nevykau į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, bet aš esu buvęs penkiose olimpiadose. Aišku, jei man būtų pavykę nuvykti į Rio de Žaneirą būtų fantastika, bet buvo kaip buvo, neišgyvenu. Iš tiesų, lygiai prieš ketverius metus dar svarsčiau galimybę ruoštis olimpiadai, bet kūnas pasakė: užteks, sėdėk namuose“, – atviravo V. Alekna.

A. Lankas: „Olimpiadą įsivaizdavau visiškai kitaip“
Tarus žodį V. Aleknai susirinkusiems pristatė Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių bronzos laimėtojas A. Lankas, kuris pasidalijo parsivežtais įspūdžiais.

A. Lankui tai buvo pirmoji olimpiada, kurią jis ją įsivaizdavo visiškai kitaip. „Man olimpiada asocijavosi su didžiausiu, geriausiu per ketverius metus organizuotu sporto renginiu pasaulyje. Nuvykus galbūt todėl, kad tai buvo Brazilija, kur gyvena visai kitokio temperamento žmonės, man daug kas kliuvo. Tai ilgai važiuoti iki kanalo, tai nuobodus maistas, tai kiti dalykai. Galbūt tiesiog ieškojau priekabių, kas nebuvo adekvatu. Tačiau vienas treneris, kuris jau yra buvęs olimpiadose, išsireiškė, jog Brazilijoje net nekvepia olimpiada“, –  apie Rio de Žaneiro olimpines žaidynes savo nuomonę išsakė baidarininkas.

Nepaisant visų organizacinių trūkumų, A. Lankas pripažino, kad kai gyveni olimpiniame miestelyje, kur gyvena dar 10 tūkstančių pačių geriausiųjų pasaulio atletų, iš tiesų, jautiesi pakylėtas.

Kalbėdamas apie olimpiadoje iškovotą bronzą baidarininkas pabrėžė, jog jis ir jo porininkas padarė tai, ką geriausiai galėjo padaryti. Ir jis abejoja, jog buvo galima pasiekti aukštesnių rezultatų, nei buvo pasiekta: „Šis mūsų pasiekimas buvo aukščiausias, anksčiau tokių rezultatų nedemonstravome. Olimpiados metu kažkaip susikaupėme, susidėliojome mintis, tad turbūt daug lėmė tas psichologinis bandymas nusiraminti. Mes stengiamės kažkur nuvyti jaudulį ir įsivaizduoti, jog tai yra paprastos varžybos. Įsivaizdavome, kad galbūt šalia nėra pasaulio, Europos čempionų. Taigi toks minčių susidėliojimas, ankstesnių metų darbas ir lėmė tą medalį“, – tai kaip pavyko iškovoti olimpinę bronzą atskleidė A. Lankas.

M. Bilius: „Man padėjo V. Aleknos interviu“
Parolimpinis čempionas M. Bilius taip pat pripažino, jog Rio de Žaneire organizaciniai reikalai nebuvo sustyguoti. Pasak lengvaatlečio, jam jau buvo tekę dalyvauti Londono parolimpiadoje ir ten iš tiesų viskas buvo kitaip. Tačiau, anot M. Biliaus, jam pavyko susikaupti ir pasiekti gerų rezultatų.

„Nuvykus į parolimpiadą man padėjo vienas Virgilijaus interviu, kurį perskaičiau prieš išvažiuojant.  Šiame interviu jis buvo paklaustas, ką jam reiškia olimpinės žaidynės. Ir sakinys, jog tai paprasčiausiai pasaulio čempionatas, man labai įstrigo. Aš jau buvau dalyvavęs keliuose pasaulio čempionatuose, kur rutulio stūmimo rungtyje būdavau antras. Tad tie Virgilijaus žodžiai mane tikrai nuramino. Žinojau, jog disko metimo rungtyje man sekasi sunkiau, nes mano kairė kūno pusė yra truputėlį paralyžiuota ir kada aš einu į sektorių, kada susijaudinu, tai tą kūno pusę dar truputėlį prasčiau jaučiu. Tai atsispindi ir pasaulio čempionatuose pasiekti rezultatai – esu buvęs septintas, aštuntas. Tačiau į treniruotes ėjau viską išmetęs iš galvos ir man tai labai padėjo. Tad rezultatams labai didelę reikšmę turi ne tik fizinė jėga, bet ir psichologinis pasiruošimas“, – tikino M. Bilius.

Pasak M. Biliaus, dar vienas dalykas, kuris jam padėjo parolimpiadoje, buvo trenerio žodžiai: „Man treneris visada sakydavo, jog Mindaugas Bilius turi nugalėti Mindaugą Bilių, tad aš save nugalėjau.“

Taip pat parolimpinis čempionas džiaugėsi ir sulauktu dėmesiu iš Lietuvos visuomenės bei žiniasklaidos. Anot jo, visa neįgaliųjų delegacija buvo labai patenkinta, kad juos pagaliau pastebėjo.

„Pasitikimas oro uoste buvo fantastinis. Taip pat ir sutikimas Šiauliuose buvo fantastinis. Be to, mes, sportininkai turintys negalią, jaučiame didelį palaikymą iš sveikųjų sportininkų. Malonu, kada sportininkai su tavimi bendrauja kaip lygūs su lygiais. Tad aš tikiuosi, jog mes žengsime toliau, keisis tas požiūris, keisis visa neįgaliųjų sporto sistema į tą pusę, kad mes judėtume ir mus visi matytų“, – savo lūkesčius išsakė M. Bilius.

Sportas – laikinas užsiėmimas
Susitikimo metu didžiausią diskusijų bangą sukėlė klausimas, kai sportininkas yra profesionalas. Olimpinių medalių laimėtojai tvirtino, jog nors jie ir yra pasiekę nemažų sportinių laimėjimų, tačiau profesionalais savęs vadinti nedrįsta.

V. Aleknos teigimu, visi žino, jog sportas yra laikinas jaunų žmonių užsiėmimas.

„Daugelyje sporto šakų yra taip, kad kol esi jaunas, sportuoji, iš to gyveni, iš to valgai duoną. Tačiau ateina tas laikas, kada tu nebegali treniruotis, nebegali sportuoti. Tuomet turi rinktis kitą  užsiėmimą, iš ko galėtum gyventi“, – sakė dukart olimpinis čempionas.

Pasak V. Aleknos, jis kaip sportininkas niekada nebuvo profesionalas. Baigęs sporto internatą, persikraustė į Vilnių, tuo metu tai buvo tas laikmetis, kai  Lietuva atgavo nepriklausomybę ir pinigų trūko visose srityse. Tad jauni, perspektyvūs, bet dar gerų rezultatų neparodantys sportininkai buvo užmiršti. Taigi V. Aleknai reikėjo ieškoti kitos veiklos tam, kad užsidirbtų pinigų.

„1993 metais tapau Vadovybės apsaugos departamento pareigūnu ir tik neseniai išėjau į pensiją. Pusę metų būdavau pareigūnas, o kitą pusę metų – sportininkas. Ir į klausimą, kodėl mano tokia ilga sportinė karjera, nes didžiajame sporte prabuvau beveik 20 metų, galiu atsakyti, jog taip ilgai sportavau, todėl kad visada būdavau užimtas. Praeina varžybų maratonas, ateina ruduo, vėl eini į darbą, kur niekas nežiūri, ar tu olimpinis čempionas, ar ne, ten yra funkcijos, kurias turi daryti“, – apie tai, kaip derino sportą su darbu, kalbėjo V. Alekna.

V. Alekna pažymėjo, jog jaunimo svajonės vien tik sportuoti yra klaidingos, nes sportas yra pilnas netikėtumų. Tad sportas ir mokslas visada turi eiti šalia.

Ne tik sportuoja, bet ir dirba
A. Lankas savęs profesionaliu sportininku taip pat nelaiko. Jis pasakojo, jog tuomet, kai su porininku Edvinu Ramanausku jaunių (iki 18 metų) pasaulio čempionate užėmė šeštąją vietą ir nesulaukė jokio dėmesio, nusprendė mesti irklavimą ir išvažiavo į Vilnių mokytis teisės.

„Penkerius metus visiškai nesportavau. Tik grįžęs į Šiaulius, vasarą neturėdamas ką veikti, vėl atėjau prie Talkšos ežero. Tada po truputėlį, neturėdamas jokių minčių apie olimpiadas ar net  Lietuvos čempionatus, nusprendžiau pairkluoti ir taip praleisti laiką. Mano kūnas galbūt prisiminė, ką jis darė prieš penkerius metus ir taip pamažu pradėjo kilti pakankamai geri rezultatai.

O šiaip aš greta sporto visada turiu kitą darbą. Dirbu kredito unijoje. Kažkada sau pasakiau, kad kai būna labai sunku sporte, kažkokį atsipalaidavimą randi darbe. Ir atvirkščiai, kai būna sunku darbe, tai tiesiog ta fizinė veikla tau atpalaiduoja galvą. Tad tas toks balansas tarp šių dviejų veiklų iš tikrųjų galbūt padeda siekti rezultato tiek vienoje, tiek kitoje srityje“, – teigė A. Lankas.

M. Bilius taip pat nėra atsidavęs vien sportui. Jis turėjo ir vienokių, ir kitokių darbų. Tačiau, anot jo, nuo šių metų vasario ruošiantis parolimpiadai jis tapo profesionalu.

„Iš sporto tikrai neuždirbau pinigų, bet su treneriu buvome priėmę tokį sprendimą, kad šiai parolimpiadai reikia padaryti maksimumą. Ta linkme pusę metų ir dirbome. Be to, man 34-eri ir niekada nežinai, kokia ta sveikata bus dar po ketverių metų. Mano kūnas yra daug žalotas ir sužalotas, taigi sulaukus 38-erių kūnas gali ir nebeatlaikyti tokio krūvio. Link parolimpiados ėjome kryptingai ir pasiekėme tuos rezultatus, kuriuos dabar matote“, – tai, kad pusę metu buvo atsidavęs vien sportui atskleidė M. Bilius.

Labiausiai už palaikymą ir iškovotus medalius parolimpinis čempionas dėkojo savo treneriui, be kurio, pasak jo, jis nebūtų tiek padaręs.

Taip pat lengvaatletis prisipažino, jog patirta avarija Amerikoje jo gyvenimą apvertė aukštyn kojom. Į Lietuvą jis grįžo sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje, tačiau dabar sako, kad yra laimingas. „Aš viduje tikiu, jog esu laimingas ir man nieko netrūksta. Ir iš tiesų man nieko netrūksta. Medalio trūko? Netrūko. Aš tik norėjau, jog Lietuvoje neįgaliųjų sportas pakiltų į viršų“, – teigė M. Bilius.

V. Alekna džiaugėsi, jog šiais metais į Šiaulius parkeliavo net trys olimpiniai medaliai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.