Lietuvos moterų nacionalinės rinktinės ir Šiaulių „Gintros-Universiteto“ vartininkė Greta Kaselytė nuo šių metų spalio džiaugiasi nauja patirtimi. Lietuvė išnuomota ambicijų nestokojančiam Neapolio moterų futbolo klubui „Napoli C. F. Carpisa Yamamay“, kuris žengia tarp lyderių Italijos moterų „Serie B“ čempionate.

G. Kaselytė jau spėjo debiutuoti Italijos moterų taurės rungtynėse ir sutiko pasidalinti įspūdžiais.
Be to, savo sėkmingu pavyzdžiu futbolininkė stengiasi įtraukti kuo daugiau Lietuvos merginų prisijungti prie futbolo. Nuo birželio mėnesio ji kartu su Vestina Neverdauskaite ir Kamile Vaičiulaityte yra „Įgyvendink savo svajones“ („Live Your Goals“) kampanijos ambasadorė.

– Kuo labiausiai sužavėjo naujasis klubas ir Pietų Italija?
– Klubas mane labiausiai sužavėjo personalo gausa ir merginų atsidavimu futbolui. Treniruočių metu turime gausų personalą, kuris padeda treneriui ruošti treniruotėms skirtą inventorių, taip pat kiekvienoje treniruotėje turime komandos gydytoją.
Kalbant apie atsidavimą futbolui, komandoje yra merginų, kurios gyvena 1–2 valandas kelio nuo Neapolio ir važinėja į treniruotes kelis kartus per savaitę, nes daugiau galimybių neturi. Taip pat sužavėjo tėvų dėmesys savo vaikams. Kiekvienoje treniruotėje yra merginų tėvų, kurie stebi treniruotes bei atvyksta į rungtynes.
Apskritai, Pietų Italija man patinka, oras šiuo metu šiltas, kaip lietuviška bobų vasara. Įdomi kultūra, žmonių įpročiai. Stebina kraštovaizdis, miesto vaizdai, maistas ir žmonių atsipalaidavimas.

– Ar greitai pavyko prisitaikyti prie komandos?
– Komanda mane priėmė šiltai, prisitaikyti, manau, pavyko. Stengiuosi išpildyti trenerio prašymus ir prisitaikyti prie tokio futbolo, kurį žaidžia ši komanda. Iš pradžių buvo sunku, nes Lietuvoje tiek „Gintros-Universiteto“ klube, tiek nacionalinėje rinktinėje žaidimo taktika beveik tokia pati. Todėl trūko lankstumo ir Neapolio komandos taktika man pasirodė labai keista. Tačiau dabar jau prisitaikiau ir nejaučiu nepatogumų.

– Ar sulauki daug dėmesio iš italų emocingame Neapolyje?
– Taip, dėmesio sulaukiu nemažai, nes iš visų žmonių išsiskiriu vien savo išvaizda. Iš pradžių baugino tas žmonių žiūrėjimas ir vyrų švilpavimai. Bet dabar jau apsipratau, stengiuosi nekreipti dėmesio.

– Lapkričio 15 dieną debiutavai Italijos taurėje. Kaip vertini šios šalies varžybų lygį ir grafiką? Ar treneris patenkintas esama komandos ir tavo žaidybine forma?
– Šalies komandų lygis yra aukštas, žaidėme su „Serie A“ rungtyniaujančia komanda. Varžovės žaidė technišką ir greitą žaidimą. Neapolio komanda taip pat žaidžia techniškai ir greitai, bet šiose rungtynėse priešininkės buvo geresnės 0:1. Varžybų grafikas nėra labai apkrautas, turime rungtynes beveik kiekvieną sekmadienį.
Treneris po rungtynių sakė komplimentus visai komandai. Mano žaidimu buvo patenkintas, rungtynių metu atkreipiau dėmesį į trenerio prašymus ir panašiai. Komanda siekia kitais metais rungtyniauti „Serie A“, todėl šios varžybos daugumai merginų ir treneriui parodė, kur reikėtų daugiau padirbėti.
Dabar mums padidino treniruočių skaičių iki keturių per savaitę, pradžioje sezono buvo tik trys. Asmeniškai džiaugiuosi, kad bus daugiau treniruočių. Dėl manęs galėtų būti ir dar daugiau.

– Ką patartum žaidėjoms, siekiančioms išmėginti jėgas Italijos čempionate?
– Iš pradžių, manau, reikia įgauti daug varžybinės patirties Lietuvos čempionate ir tarptautinėse rungtynėse. Be abejo, labai svarbios yra treniruotės su vartininkų treneriu, kuris išmano savo darbą ir gali supažindinti su technika. Man pasisekė, kad pradėjus sportuoti Šventupėje treniruočių metu būdavo Darius Petraška, kuris treniruoja ir supažindina su technika jaunas mergaites.
Žaidžiant Šiauliuose vartininkų trenerio treniruočių metu neturėdavome, tai laukdavau rinktinės stovyklų, kuriose būdavo šis treneris, tad pasisemdavome naujų pratimų bei žinių, kurias po to pačios naudodavome treniruotėse.
Šiaip tokioms žaidėjoms palinkėčiau išsikelti asmeninį tikslą tobulėti, kiekvienų rungtynių metu stengtis priimti kuo geresnius sprendimus ir po rungtynių apgalvoti kaip galėjai pasielgti kitaip, analizuoti save. Žinoma, tas tikslas turėtų įgyvendinti svajonę, kurią turi susikūrusi.

– Kaip vertini savo seserų Linos ir Emilijos įsitraukimą į futbolą? Kas nulėmė, kad visos Kaselytės žaidžia futbolą, o ne, pavyzdžiui, krepšinį?
– Žaidžiame futbolą, nes Šventupėje kitų sporto šakų treniruočių nevyksta. 2003 metais su šeima iš Ukmergės atsikraustėme į Šventupę, pradėjome su Lina eiti į Vidiškių mokyklą.
Treneris Vytautas Tutlys rinko naują mergaičių grupę, atvyko į namus ir pakvietė ateiti į treniruotę. Per pirmąją treniruotę su Lina ėjome pas vartininkų trenerį. Nesupratome, kad treneris nori iš mūsų padaryti vartininkes, tikriausiai jis taip pasielgė, nes mūsų mama buvo aukšta.
Lina būtų tikrai gera vartininkė, jei nebūtų per daug užsispyrusi eiti žaisti aikštelę. Emilija jaunesnės kartos žaidėja, treniruotis pradėjo anksčiau. Manau, ji bus dar geresnė, jei sportuos toliau.
Man labai smagu, kad mes visos trys esame futbole. Be to, ir mūsų jaunesni broliai žaidžia futbolą, tad visa mūsų šeima myli šią sporto šaką.

– Kurios Lietuvos žaidėjos su tavimi dažniausiai palaiko ryšį. Ar pasiilgsti komandos draugių?
– Ryšį palaikau su savo komandos draugėmis iš Šiaulių. Dažniausiai Rasa, Indrė, Tatjana, Simona ir Dovilė pasidomi kaip man sekasi. Aš sužinau kaip joms, komandai ir panašiai.
Taip pat dažnai kaip man sekasi Neapolyje pasidomi ir „Gintros-Universiteto“ klubo direktorius Mantas. Tikriausiai jis ir yra tarpininkas, perduodantis informaciją treneriui. Taip, pasiilgstu komandos draugių ir Lietuvos.

Pagal LFF pranešimą parengė Lėja IRMANTIENĖ