Apie neįgaliųjų sportininkų integraciją, veiklą, jų laimėjimus, pergales, pavydėtiną stiprybę bei ryžtą nenuleisti rankų ir savo pasiekimais daryti pasaulį gražesnį prakalbo geriausiu 2014 metų neįgaliųjų sportininkų treneriu nominuotas šiaulietis Deimantas Jusys.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Ieva LIUBŠYTĖ
Gruodžio 3-ioji – Tarptautinė neįgaliųjų žmonių diena, kurios metu nuo 1992 m. Jungtinių Tautų Organizacijos sprendimu organizuojami renginiai, skirti atkreipti dėmesį į pagalbą neįgaliesiems.
Šiuo metu žmonės su negalia vis labiau integruojasi į visuomenę bei turi vis daugiau galimybių išreikšti save įvairiose srityse.
Tad apie neįgaliųjų sportininkų integraciją, veiklą, jų laimėjimus, pergales, pavydėtiną stiprybę bei ryžtą nenuleisti rankų ir savo pasiekimais daryti pasaulį gražesnį prakalbo, žmonių turinčių negalią lengvosios atletikos treneris, geriausiu 2014 metų neįgaliųjų sportininkų treneriu nominuotas šiaulietis Deimantas Jusys.
Treniruojami lengvaatlečiai – Lietuvos parolimpinės rinktinės nariai
Pasak D. Jusio, treniruoti neįgaliuosius lengvaatlečius jis pradėjo nuo 2011 metų. Iki tol buvo trenerių, kurie dirbo ir iki šiol tebedirba su neįgaliaisiais tinklininkais, krepšininkais, aklųjų šaškėmis, stalo tenisininkais, bet neįgaliųjų lengvosios atletikos grupės Šiauliuose nebuvo.
Tad D. Jusys nusprendė, kad jei lengvoji atletika yra sporto karalienė, tai kodėl nesubūrus neįgaliųjų lengvosios atletikos grupės. Šį sumanymą D. Jusys įgyvendino ir iki šiol sėkmingai dirba su savo treniruojamasi sportininkais
„Aš pats esu baigęs Šiaulių universitetą, kuriame studijavau šešerius metus ir įgijau lengvosios atletikos specializaciją. Kilus idėjai Šiauliuose suburti neįgaliųjų lengvosios atletikos grupę pradėjau rinkti žmones, turinčius judėjimo negalią. Tam, kad ši grupė būtų oficialiai patvirtinta ir kad galėčiau oficialiai kaip treneris dirbti su neįgaliaisiais, turėjau surasti keturis sportininkus.
Tai man pavyko padaryti 2011 metų balandžio mėnesį. Pirmieji trys neįgaliųjų lengvosios atletikos grupės nariai Mindaugas Bilius, Simonas Kurutis, Mindaugas Bernotas pasiekė be galo aukštą lygį - visi jie - Lietuvos parolimpinės rinktinės nariai. Tai žmonės, kurie ir toliau sportuoja, siekia aukštumų ir turi svarbiausią uždavinį – ginti Lietuvos garbę ir atstovauti savo šaliai. Be to, visi šie sportininkai šiuo metu yra kandidatai į 2016 metais Rio de Žaneire vyksiančias parolimpines žaidynes“, - apie savo treniruojamus sportininkus sakė D. Jusys.
Pasak D. Jusio, tiek jis, tiek jo treniruojami lengvaatlečiai nuolat stengiasi kelti savo lygį ir jokiu būdu nemažina tempo.
„Žinote, viskas labai keičiasi, negalia turinčių lengvaatlečių rezultatai nuolat gerėja. Prieš ketverius metus buvo vienokie reitinginiai rezultatai, o dabar visai kitokie – daug aukštesni. Todėl pas mus negali būti tokių kalbų, kad gal pailsim, gal lengviau pasportuojame... Turime nuolat siekti aukštumų ir gerinti rezultatus. Jei to nedarysime – sustosime, nei tų medalių, nei tų laimėjimų nebebus“, - tikino D. Jusys.
Šiauliai yra išskirtinis miestas
Pasak D. Jusio, neįgaliųjų sportas pasaulyje labai populiarėja ir sulaukia vis daugiau dėmesio.
„Tai, kad neįgaliųjų sportas visuomenei tampa įdomus, puikiai įrodo Londone vykusios parolimpinės žaidynės. Šios žaidynės vyksta tris savaites ir į jas buvo susirinkę gerokai daugiau nei du milijonai žiūrovų. Manau, tai viską pasako. O jei kalbėsime apie Lietuvą ir konkrečiai apie Šiaulius, tai galiu pasakyti, kad jei mieste kažkas dirba, tai viskas sėkmingai juda į priekį.
Pagal neįgaliųjų sportą Šiauliai yra išskirtinis miestas. Pavyzdžiui, tokiuose dideliuose miestuose, kaip Klaipėda ar Panevėžys, iš viso nesigirdi nieko, kad kažkas vyktų. Žinoma, ten yra neįgaliesiems skirtų sporto klubų, bet tokio žinomo sportininko nėra. O Šiauliuose mes turime net keturis neįgaliesiams sportininkams skirtus klubus – kurčiųjų, aklųjų ir du fizinę negalią turintiems . Svarbiausia, kad visi šie klubai juda, kruta, o sportininkai pasiekia tikrai puikių rezultatų.
Pavyzdžiui, mano kartu su M. Biliumi 2012 metais Šiauliuose įkurtas sporto klubas „Šiaulietis“ skirtas neįgaliesiams, kurie nori sportuoti profesionaliai, ir tiems, kurie dar nėra pasiryžę siekti didelių aukštumų. Mes nesiekiame masiškumo, turime daugiau nei 20 sportuojančių žmonių ir to mums pakanka. Jei sportininkas nori siekti profesionalumo, jis turi daugiau treniruočių,o jei nori tik pasistiprinti, palaikyti sveikatą, treniruotės jam vyksta mažiau kartų per savaitę. Tačiau yra viena į šį klubą stojimo sąlyga: stojantysis nors kartą ar du per metus turi dalyvauti Lietuvos neįgaliųjų varžybose. Tuomet jis pasitikrina savo jėgas, palygina jas su panašią negalią turinčiais žmonėmis“, - - apie aktyvią neįgaliųjų sportininkų veiklą Šiauliuose sakė D. Jusys.
Anot D. Jusio, tai, kad Šiaulių mieste besitreniruojantys neįgalieji sportininkai pasižymi itin aukštais rezultatais ir pasiekimais, įrodo ir tai, kad į vykusį Europos neįgaliųjų čempionatą atstovauti Lietuvai buvo išvykę devyni sportininkai, o iš jų net penki – šiauliečiai.
Danijoje parolimpinio komiteto biudžetas 50 kartų didesnis
D. Jusio teigimu, nepaisant to, kad jo treniruojami neįgalieji lengvaatlečiai rodo aukštus rezultatus ir skina pergales ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, pasaulio mastu Lietuva neįgaliųjų sporto srityje dar stipriai atsilieka.
„Praėjusią savaitę vyko konferencija, kur sprendėme ką čia daryti, kad neįgaliųjų sportas Lietuvoje šiek tiek pajudėtų. Juk mūsų šalyje neįgaliesiams skirtuose sporto klubuose didesnis dėmesys skiriamas užimtumai, o ne meistriškumo skatinimui. Taip pat dar viena bėda ta, kad važiuodami į varžybas mes neturime tam reikalingų medikų. Labai retai kartu su mumis vyksta masažuotojai, o psichologai tai išvis būtų naujiena. Iš dalies dėl to kalta ir valstybė, nes tik dabar ateina tas didesnis dėmesys ir supratimas, kad neįgaliųjų sportas taip pat yra sportas, o ne šiaip koks užimtumo vykdymas ar panašiai.
Lapkričio mėnesį buvome išvykę į Daniją ir Švediją apžiūrėti, kaip ten vystoma sportinė neįgaliųjų veikla, ir galiu pasakyti, kad jaučiausi kaip kosmose. Apie biudžetus nė nekalbu, nes Danijoje biudžetas didesnis 50 kartų nei Lietuvoje. Danai negalvoja, iš kur gauti pinigų, jie galvoja, kur tuos pinigus išleisti. O pas mus šį sportą pamatė tik tada, kai mūsų neįgalieji sportininkai pradėjo į Lietuvą vežti pergales ir medalius“, - apgailestavo D. Jusys.
Trūksta norinčių sportuoti jaunuolių
Pasak D. Jusio, šiuo metu jau yra kalbama, kaip į neįgaliųjų sportą pritraukti jaunimą, nes viena iš didžiausiu bėdų yra ta, kad jaunimo labai trūksta.
„Žinoma, to jaunimo su negalia Lietuvoje tikrai yra, bet kur jie slepiasi – nežinia. Pagal amžiaus vidurkį neįgaliųjų sporto klubas „Šiaulietis“ yra pats jauniausias Lietuvoje ir tai pačiam jauniausiam sportininkui yra 18 metų“, - apie neįgaliųjų sporto padėtį Lietuvoje kalbėjo D. Jusys.
Pasak neįgaliųjų lengvaatlečių trenerio, prie to, kad neįgalus jaunimas kažkur slepiasi ir vengia save realizuoti sportinėje veikloje, prisideda ir jų tėvai.
„Manau, kad bėda iš dalies yra tėvai. Gal jie nuo seno yra pripratę, kad jei esi neįgalus, reikia užsidaryti namuose ir niekur nesirodyti. O kai tokie vaikai sulaukia pilnametystės, išeina iš namų, įstoja į aukštąsias mokyklas, jie patys kažkaip prasibrauna į tą sportą“, - teigė D. Jusys.
Savotiškai integruojamasi į visuomenę
D. Jusio teigimu, jis dirba ne tik neįgaliųjų lengvaatlečių treneriu, bet ir psichologu.
„Neįgalaus sportininko teigiamas nuteikimas yra dalis trenerio darbo. Prisimenu mūsų pačią treniruočių pradžią ir nemoku nė perteikti, kokia buvo žmonių reakcija, kai mus išvydo manieže. Visi atsisukę žiūrėjo. Tačiau po kelių mėnesių viskas pasikeitė ir dabar niekas nė galvos į mus nepasuka. Visi sportininkai lygūs, visi dirba, treniruojasi lygiai taip pat, nėra jokio gailesčio ar užuojautos žvilgsnių. Sakykime, kad mes savotiškai integravomės į visuomenę, į maniežą, į lengvąją atletiką, kur visi vieni kitus pažįsta, bendrauja“, - džiaugėsi D. Jusys.
Neįgaliųjų lengvaatlečių treneris D. Jusys ragina žmones su fizine negalia neužsidaryti namuose ir sprendimą, ar nori sportuoti, ar ne, priimti atėjus į sporto klubą.
„Visada galima viską išbandyti. Jei nepatiko ar netiko lengvoji atletika, gal tiks krepšinis vežimėliuose, o gal tinklinis ar stalo tenisas. Yra tikrai daug sporto šakų, iš kurių galima pasirinkti. Svarbiausia yra noras, o įgyvendinti viską yra įmanoma“, - negalią turinčius žmones namuose skatino neužsidaryti D. Jusys.
