Net 63 proc. fiziškai aktyvių lietuvių fizine veikla užsiima namuose, nors jų skaičius ir sumažėjo.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Pagal fizinį aktyvumą lietuviai yra arti Europos Sąjungos vidurkio, tačiau stipriai atsilieka nuo fiziškai aktyvių šalių. Pasak Šiaulių miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistės Astos Ivoškienės, imtis sporto trukdo nesportiško įvaizdžio baimė ir netinkamai pasirinkta sporto forma.

Fizinis pasyvumas – didesni nuostoliai
„Lietuviai daugeliu aspektų yra arti ES vidurkio, tačiau fiziniu aktyvumu labai stipriai atsilieka nuo šiauriečių, kurių fiziškai aktyvių yra net iki 70 proc. Skirtumai išryškėja ir kai lyginame, kur sportuoja lietuviai bei visa ES“, – sako Lietuvos sveikatingumo klubų asociacijos (LSKA) prezidentas Aurimas Mačiukas.
Nors fiziškai aktyvūs yra pusė Lietuvos gyventojų, tik 15 proc. lietuvių sportuoja reguliariai (bent 2-3 kartus per savaitę), dar 22 proc. – bent kartą per savaitę, o 17 proc. tai daro retai ir nereguliariai. „Pasaulio sveikatos organizacijos skaičiavimais, Lietuvos finansiniai nuostoliai dėl gyventojų fizinio pasyvumo kasmet siekia apie 2,5 mlrd. litų per metus. Padidinus fiziškai aktyvių gyventojų skaičių, sveikatos problemų galėtų ženkliai sumažėti, atitinkamai mažėtų ir šalies gyventojų gydymui išleidžiamos lėšos“, - įsitikinęs LSKA prezidentas.
Pasak jo, Lietuva gana stipriai atsilieka nuo fiziškai aktyvių ES narių. Norint pasiekti teigiamų pokyčių, būtina ne tik sudaryti palankias sąlygas, bet ir formuoti visuomenės sąmonėje nuomonę apie fizinio aktyvumo naudą patiems žmonėms, jų artimiesiems ir pačiai valstybei. „Tačiau tam būtina valdžios institucijų parama. Būtina pereiti nuo reagavimo, kuris pasireiškia sveikatos apsauga, prie prevencijos, t. y. fizinio aktyvumo skatinimo. Europos sveikatingumo asociacijos duomenimis, 1 euras, skiriamas fiziniam aktyvumui skatinti, sutaupo 3 eurus, skiriamus sveikatos apsaugai“, - sako A. Mačiukas.

Lietuviai renkasi sportą namuose
Kaip ir 2009 metais, daugiausia (net 63 proc.) fiziškai aktyvių lietuvių fizine veikla užsiima namuose, tačiau sumažėjo lietuvių, sportuojančių lauke (iki 28 proc.) ar pakeliui į darbą, mokyklą bei parduotuvę (iki 29 proc.), skaičius. Išaugo darbe (iki 19 proc.) bei mėgėjiškose sporto komandose (iki 12 proc.) sportuojančių gyventojų skaičius. ES vidurkis rodo, kad žmonės daugiau sportuoja lauke ir gerokai mažiau namuose.
Net 53 proc. lietuvių teigia, kad sportuoja dėl siekio pagerinti savo sveikatos būklę, o likusieji – dėl to, jog jiems tai patinka. Žmonės taip pat sportuoja siekdami geresnės fizinės būklės ir didesnės ištvermės, norėdami atsipalaiduoti, kontroliuoti savo svorį ar pabūti su draugais. Pagrindinės priežastys, kodėl lietuviai nesportuoja reguliariai, išlieka tos pačios: beveik pusei trūksta laiko, penktadaliui – motyvacijos arba yra neįdomu. Kitiems – per brangu arba jie negali dėl negalios bei sveikatos problemų.
„Dažniausiai laiko trūkumo argumentacija rodo, kad gyventojai vis dar nesuteikia sveikatingumui reikiamo prioriteto. Taip pat trūksta judėjimo įgūdžių, gerosios praktikos, kuri turėtų būti gaunama mokykloje per kokybiškai vedamas kūno kultūros pamokas, žinių apie sveikatinimą per fizinį aktyvumą ir sveiką gyvenseną“, - sako A. Mačiukas.

Nėra gero pavyzdžio
Šiaulių miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė A. Ivoškienė sako, kad daug įtakos sveikatos atžvilgiu turi elgesio modelis, kurį diktuoja šeima, artimieji.
„Kaip daro mūsų tėvai ir seneliai, taip daro mūsų vaikai ir anūkai. Pirmiausia, nėra tinkamo pavyzdžio. O kitas dalykas – visuomenėje vyrauja tam tikri stereotipai, tarkime, kad sportuoti yra brangu“, - sako specialistė.
Pasak jos, lietuviai ne taip dėlioja prioritetus – jiems svarbesnė yra forma negu turinys. Jeigu nusprendžia sportuoti, tuomet reikia naujos sportinės aprangos bei avalynės, o tai esą brangu.
„Kitas dalykas – pradedantieji sportuoti dažnai galvoja, kad yra per stori arba tiesiog nepajėgs. Žmonės linkę vaikytis madų ar stereotipinių sporto šakų, judėjimo formų. Nepagalvoja, nepasitaria su specialistais, o juk galėtų pasirinkti jiems priimtiną fizinį aktyvumą – pagal amžių, sveikatos būklę“, - teigia A. Ivoškienė.
Specialistė sako, kad yra daugybė judėjimo formų, kurios reiškia, kad tu sportuoji arba judi. Eiti pėsčiomis, važiuoti dviračiu ar dirbti sode, darže – tokia ir panaši kasdienė veikla reiškia judėjimą. „Žmonės šiais laikais tapo televizijos vergai, užuot sportavę, žiūri paviršutiniškas laidas“, - teigia A. Ivoškienė.
Nors vaikų sveikatos rodikliai nėra geri, vis dėlto sportas populiarėja – Šiauliuose organizuojami projektai sulaukia dėmesio, šiauliečiai, ypač vyresnio amžiaus, pradėjo domėtis šiaurietišku vaikščiojimu.

Bijo prasto savo įvaizdžio
Pasak specialistės, žmonės bijo ir savo įvaizdžio – kaip jie atrodys sportuodami. „Sportuojantis žmogus yra tam tikros išvaizdos, laikysenos, sudėjimo. Tad vien tai pradedantįjį stabdo. Bet iš tikrųjų galima pradėti nuo paprasčiausių pratimų. Yra pamokėlės, jas galima rasti internete, kurias parodo profesionalūs treneriai. Pratimai tinka įvairios fizinės formos ir sveikatos būklės žmonėms. Žmogui, sergančiam lėtinėmis ligomis, tinka paprasčiausi tempimo pratimai“, - teigia A. Ivoškienė.
Nereikėtų iš karto pulti į sudėtingus pratimus ar sporto šakas. Derėtų rinktis tai, kas neapkrauna širdies ir kraujagyslių sistemos. Niekada nesportavęs žmogus gali prastai pasijausti, staiga ėmęsis sunkaus sporto – juk širdis irgi yra raumuo, kuris turi būti nuosekliai treniruojamas. Tas pats yra ir su plaučiais, kai pamažu intensyvėja kvėpavimas.
„Duria širdį, žmogus dūsta, tai jį vėl atbaido nuo sporto. Todėl ir išeina uždaras ratas. O yra paprastų pratimų atskiroms raumenų grupėms, kuriuos galima daryti namuose. Rekomenduoju žmonėms nusipirkti kelis užsiėmimus reabilitacijos centruose arba sporto klubuose treniruotes pradedantiesiems, kad žmogaus neišsigąstų. Sulig tais pirmaisiais pratimais ir pasiekimais atsiranda pasitikėjimas savimi, psichinis nusiteikimas nebestabdo žmogaus rinktis kitos sporto formos. Jis nebesijaučia toks susigūžęs, tad drąsiau išeis į viešumą, sportuodamas lauke nebesijaus taip blogai“, - sako specialistė.

Nemotyvuoti žmonės – sunkiausi
„Sunkiausia mūsų darbe išjudinti tą žmogų, kuris yra nesąmoningas, skeptiškas savo sveikatos atžvilgiu. Jis turi savo gyvenimiškas nuostatas ir moralinius įsitikinimus, kuriuos keisti iš esmės yra labai sudėtinga, ypač suaugusių žmonių“, - teigia A. Ivoškienė.
Organizatorių fizinės veiklos visuomenei dažnai nesulaukia grįžtamojo rezultato. „Mes sulaukiame rezultatų, kai žmogus yra pats linkęs ieškoti informacijos ir domėtis sportu. O tas, kuriam labiausiai reikėtų mūsų paslaugų ir raginimo, yra visiškai atsiribojęs – į jį prisibelsti labai sunku. Mums sunkiausia užduotis – pakelti tą žmogų nuo sofos, kuris iš esmės priešinasi. Nemotyvuotą yra labai sunku paraginti, o motyvuotą – daug lengviau“, - sako specialistė.