
Sporto mokyklos „Klevas” treneriui sporto mokytojui įteiktas Kūno kultūros ir sporto departamento aukso medalis „Už nuopelnus Lietuvos sportui”.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Aušra LAURINKIENĖ
Vakar diena Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Kūno kultūros ir sporto skyriuje pradėta maloniu akordu - čia pagerbtas vienintelis regbininko karjerą pradėjęs kartu su Šiaulių regbio gimimu ir dar nuo šios sporto šakos nenutolęs Petras Astrauskas, kovo 3-iąją atšventęs šešiasdešimties metų jubiliejų.
Įteiktas aukso medalis
Už aukštus nuopelnus Lietuvos ir Šiaulių miesto sportui, už aktyvią ir reikšmingą veiklą, nuoširdų darbą ir aukštus sportinius pasiekimus sporto mokyklos „Klevas” treneriui sporto mokytojui įteiktas Kūno kultūros ir sporto departamento aukso medalis „Už nuopelnus Lietuvos sportui”. Segdama medalį į Petro Astrausko švarko atlapą, Kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja Ramutė Pilypienė sakė, kad tai - 442-asis toks apdovanojimas, įteikiamas visos Lietuvos sporto pasaulio atstovui.
„Nejaučiu, kad man – jau šešiasdešimt. Jaučiuosi žymiai jaunesnis. Vis dar sportuoju. Žaidžiu futbolą, krepšinį, stalo tenisą, regbį... Žinoma, ne kiekvieną dieną. Judu tiek, kiek jėgos leidžia”, - „Šiaulių naujienoms” sakė greit įsiplieskiantis ir dar greičiau atleidžiantis Petras Astrauskas. Anot jo, jeigu ne regbis, tai ilgametis visų gerbiamas treneris šiandien būtų eilinis sporto entuziastas.
Retas ilgaamžiškumo komandinio sporto šakoje atvejis
Gimimo dieną šeimos ir artimiausių draugų rate atšventęs vyras - išties retas ilgaamžiškumo komandinio sporto šakoje atvejis.
Su Petro Astrausko vardu susijusios visos „Vairo” regbio klubo pergalės. Pradėjęs savo karjerą grumtynių pirmoje linijoje, vėliau jis tapo intelektualesnio pobūdžio pozicijos žaidėju, rungtyniavo pusiau krašto bei laisvo grumtynių saugo pozicijose, dvidešimt kartų tapo Lietuvos čempionu, Rusijos čempionate užėmė trečiąją vietą, laurus skynė daugelyje tarptautinių turnyrų ir tapo TSRS sporto meistru.
Įvairių žaidybinių sporto šakų meistras iki kariuomenės buvo žinomas visuose Kelmės rajono užkampiuose, o po kariuomenės jo virtuoziški „trajakai”, „deviatkės” ir „topspinai”, varė į neviltį su juo bandžiusius susigrumti Šiaulių krašto „specus”.
Regbio lygis kyla
Mėsos kombinate, kur dirbo mėsos išpjaustytoju, skelbimą, kviečiantį žaisti regbį, išvydęs Petras Astrauskas sako nedvejojęs: „Tiesa, neturėjau jokio supratimo, kokia tai sporto šaka.
Paskaitydavau, kad yra jį žaidžiančių, tačiau nieko neišmaniau. Jau po pirmos treniruotės mane regbis sužavėjo. Kodėl? Nežinau. Šią sporto šaką sudaro ir futbolo, ir krepšinio elementai. Galbūt todėl, kad tai - vyriškas žaidimas, o po armijos tokiame amžiuje nebuvo kur dingti - reikėjo kažką veikti”.
Prisiminęs senus laikus, kai regbio varžybas stebėdavo sausakimšas stadionas šiauliečių, Petras Astrauskas prasitaria: „Buvo geri laikai... Grupėse buvo apylygės komandos, niekada negalėjai pasakyti, kas laimės. Dabar į rungtynes ateina tik saujelė ištikimiausių sirgalių. Nenuostabu, juk lygis - žemas. Tačiau vyras tiki - kada nors Lietuvos regbio lygis sugrįš į „aukso metus”: „Jau ir dabar regbio lygis kyla, nors ir lėtai... Jei kada taip ir bus, to prašviesėjimo mano akys nebeišvys”.
Noras išsipildė - Lietuvoje viešėjo sūnus ir anūkė
Kai trenerį kalbinome šių metų kovą, jis sakė, kad didžiausias noras - išvysti seniai matytą sūnų Nerijų, kuris su šeima gyvena Anglijoje. Vakar Petras Astrauskas šypsojosi: „Sūnus su dukra savaitę praleido Lietuvoje, sudalyvavome futbolo turnyre, krikštynose, aplankėme gimines. Ko noriu dabar? Nuvykti į Angliją, kur lankiausi tik kartą”, - šypteli „Vairo” klube jaunučių komandą treniruojantis vyras.



