Visada puikiai nusiteikęs Šiaulių lengvosios atletikos mokyklos direktorius Tolvydas Skalikas, lapkričio 21-ąją atšventęs penkiasdešimties metų jubiliejų, širdyje jaučiasi dešimčia metų jaunesnis.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Aušra LAURINKIENĖ
Vakar diena Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Kūno kultūros ir sporto skyriuje pradėta maloniu akordu - čia „Už sportinius pasiekimus” Kūno kultūros ir sporto departamento sidabro medaliu apdovanotas Šiaulių lengvosios atletikos mokyklos direktorius Tolvydas Skalikas, lapkričio 21-ąją atšventęs penkiasdešimties metų jubiliejų.
Sportas - geriausias būdas „išsikrauti”
Visada puikiai nusiteikęs, plačia šypsena kolegas ir žiniasklaidos atstovus sutinkantis Lietuvos rekordininkas vakar juokėsi, kad širdyje jaučiasi dešimčia metų jaunesnis: „Aš taip jaučiuosi, o kaip yra iš tiesų, žino tik pats Dievulis”. Vakar vykusioje spaudos konferencijoje iš Kuršėnų kilęs daugiakovininkas sakė, kad sportas - geriausias būdas „išsikrauti”: „Su kolegomis pažaidžiame krepšinį. Taip sakant, kultūringai „pavarome”. Jeigu neturėčiau galimybės pasportuoti, negalėčiau gerai atlikti savo pareigų. Tiesiog mano charakteris yra toks”.
Tolvydas Skalikas visą savo gyvenimą siejo su lengvąja atletika. Dar mokydamasis vidurinėje aktyviai sportavo, domėjosi daugiakove. Po Skorpiono ženklu gimęs Lietuvos daugiakovių rinktinės vyriausiasis treneris į Šiaulius atvyko vos tik čia pastačius maniežą. Tuomet dešimties lengvosios atletikos rungčių meistras mokėsi tik šeštoje klasėje. 1984 metais sportininkas baigė tuometinį Šiaulių K. Preikšo pedagoginį institutą. Grįžęs iš armijos Tolvydas Skalikas ne tik sportavo, bet ir dirbo treneriu. 1988 metų balandžio 1-ąją tapo Šiaulių lengvosios atletikos mokyklos direktoriumi.
Prieš 25 metus pasiektas rezultatas - trečias Lietuvos istorijoje
„Kai atvykau į Šiaulius, buvau labai jaunas, tačiau puikius sporto ir darbo su vaikais pamatus padėjo mano treneris Rimantas Kalibatas, ugdęs ir Virgilijų Alekną”, - sakė daugiakovininkas, triskart pagerinęs šalies dešimtkovės rekordą. Jo rezultatas, pasiektas prieš 25-erius metus, dar ir dabar yra trečias Lietuvos istorijoje: „Net sunku tuo patikėti... Pagal rezultatus ir dabar galėčiau dalyvauti pasaulio čempionatuose, olimpinėse žaidynėse”, - šypsojosi penkiasdešimtmetis lengvosios atletikos mokyklos direktorius.
„Man, kaip buvusiam sportininkui, direktoriauti lengviau, o treneriams - blogiau. Galiu žiūrėti darbą, kritikuoti. Nors to nemėgstu. Žinoma, visko ir aš nenusimanau - su maratono treneriu Česlovu Kundrotu varžytis negaliu, nes 42 kilometrų nesu bėgęs ir ilgų distancijų niekada nemėgau”, - susirinkusiems pasakojo Tolvydas Skalikas. Anot jo, visi trys gyvenimo etapai – sportininko, trenerio, direktoriaus - įdomūs.
Prisiminė vieną atvejį, kai buvo labai piktas
Noras tobulėti paskatino Tolvydą Skaliką tęsti studijas aukštojoje mokykloje - 2007 metais jis baigė Šiaulių universiteto sporto magistro studijas ir įgijo kūno kultūros ir sporto magistro kvalifikaciją. Šiuo metu direktorius ne tik treniruoja ir dirba Šiauliuose, bet yra ir Lietuvos daugiakovių rinktinės vyriausiasis treneris, Lietuvos Respublikos lengvosios atletikos federacijos tarybos narys. Jo indėlis į miesto, šalies ir tarptautinių renginių organizavimą neliko neįvertintas šalies ir miesto vadovų. Jubiliatas už svarų indėlį plėtojant lengvąją atletiką mieste ir šalyje ne kartą buvo apdovanotas padėkomis bei skatintas asmeninėmis dovanomis.
Nuolat besišypsantis daugkartinis Lietuvos daugiakovės čempionas ir prizininkas, paskatinęs ne vieną sportininką eiti savo pasirinktu keliu, „Šiaulių naujienų” paklaustas, ar kada būna griežtas, juokdamasis prisiminė vieną atvejį, kai buvo labai piktas: „Tuomet su auklėtiniais dalyvavome Ispanijoje vykusiose varžybose. Man sunkiai sekėsi aklimatizuotis - kai tik oro temperatūra pakildavo iki 40 laipsnių karščio, mano kūno temperatūra būdavo lygiai tokia pati. Sportininkai pradėjo „grybauti”, neklausė, tad vos ne vos tvardžiausi, kad jų neprilupčiau. Kai buvau jaunas, greitai užsidegdavau, dabar esu ramesnis. Manau, kad moku bendrauti su vaikais, tad griežto tono neprireikia”.



