Aušra LAURINKIENĖ

Pekine (Kinija) jau baigėsi pirmosios pasaulio kovinių sporto šakų žaidynės, kuriose rungtyniavo daugiau nei tūkstantis sportininkų iš  104 valstybių. Čia savo meistriškumą demonstravo ir dešimt Lietuvos dziudo, bokso, sambo ir imtynių už diržų atstovų.

Nors Pekine susirinko stipriausi pasaulio kovinių sporto šakų atletai, mūsų sportininkai narsiai gynė Lietuvos garbę. Džiaugtis yra kuo – lietuviai iškovojo penkis medalius – tris bokso ringe ir du – sambo imtynėse.

Vienas iš  prizininkų – Šiaulių „Atžalyno” sporto mokyklos trenerio Stanislovo Kulikausko auklėtinis Tadas Rimkevičius. Geriausias supersunkiasvoris Lietuvos laisvųjų imtynių  čempionas ir daugkartinis bušido turnyrų nugalėtojas pasaulio dvikovinių sporto šakų žaidynių sambo varžybose (+100 kg svorio kategorijoje) iškovojo garbingą bronzos medalį. Šiaulietis sunkiasvoris Tadas Rimkevičius Pekine laimėjo tris kovas iš keturių galimų ir užėmė trečiąją vietą.

Pats sportininkas vakar „Šiaulių naujienoms” sakė, kad iš Pekino sugrįžo kupinas neišdildomų įspūdžių: „Kelionė  buvo sunki – daug valandų teko sėdėti lėktuve, tačiau žaidynės paliko labai gerą įspūdį – geras organizavimas, daug sporto šakų, o ir patį Pekiną buvo smalsu pamatyti”.

Nepaisant to, Tadas Rimkevičius atskleidė, kad varžybos Pekine buvo pačios sunkiausios jo sportinėje karjeroje: „Likus kelioms dienoms iki starto, atsinaujino akies uždegimas ir dvi dienas teko praleisti aklinoje tamsoje. Negalėjau nueiti net pavalgyti. Laimė, kad kartu su delegacija vyko ir daktaras, kuris vienintelis manimi rūpinosi, rado vaistų...”

Varžybų  dieną, vos tik nuvykęs į salę, Tadas Rimkevičius jau galėjo atsimerkti, tačiau beveik nieko nematė: „Vaizdas buvo blankus... Varžybų metu mačiau tik viena akimi”. Jau pirmoji kova su prancūzu parodė, kiek jėgų iš sportininko atėmė kelios priverstinio poilsio dienos: „Visą laiką turėjau jį vytis. Laimė, viskas susiklostė gerai. Nuo 11 iki 13 valandos laimėjau tris sunkias kovas, kurios mane galutinai pribaigė, tad kovoje dėl išėjimo į finalą teko pripažinti vokiečio pranašumą”.

Šiaulietis sako tikėjęsis medalio, tačiau neslepia apmaudo dėl pralaimėjimo: „Jei ne akies uždegimas, galbūt viskas būtų susiklostę kitaip. Galbūt būčiau pasiekęs ir finalą... Deja, uždegimas vis atsinaujina. Nežinau, kodėl... Gal kaltas klimatas ar vanduo. Net ir dabar regėjimas nėra toks geras, kokio norėtųsi”. Kalbėdamas apie Pekiną Tadas Rimkevičius neslėpė susižavėjimo šia šalimi: „Viskas labai patiko, o ypač – tvarka”.

Imtynių  pasaulio „duris” rugsėjo 7-ąją 29-ąjį gimtadienį  atšventęs Tadas pravėrė, kai jam buvo vos penkiolika. „Esu kilęs iš Basogalos apylinkėse esančio mažo kaimelio, tad iki to laiko nebandžiau lankyti jokių kitų sporto šakų treniruočių. Žinoma, mokykloje buvo nemažai užklasinės veiklos. Galėjau lankyti ir krepšinį, ir tinklinį, ir stalo tenisą, tačiau man, nuo pat mažens išsiskiriančiam savo sudėjimu, buvo nesmagu atsilikti nuo gerokai smulkesnio stoto bendraamžių. Apskritai mane visą gyvenimą traukė gražus kovinis menas. Pradėjęs mokytis vienoje iš Radviliškio mokyklų, sulaukiau direktoriaus Jono Varkulevičiaus, žymaus sporto entuziasto, pasiūlymo ateiti į imtynių treniruotę”, - savo pirmuosius sportinės karjeros žingsnius prisimena Šiaulių „Atžalyno” sporto mokyklos trenerio Stanislovo Kulikausko auklėtinis.

Laisvųjų  imtynių aprangą apsivilkęs mišriųjų kovos menų  atstovas iškart pradėjo „skinti” laurus įvairiausiuose šalies čempionatuose ir vėliau, įstojęs į Lietuvos kūno ir kultūros akademiją (LKKA), pradėjo kultivuoti graikų-romėnų imtynes. „Ketverius metus treniravausi su Mindaugu Ežerskiu, Mindaugu Mizgaičiu ir kitais žymiais sportininkais. Žinoma, tuomet buvo ir traumų, ir minčių viską mesti. 2003 metais baigęs studijas supratau, kad graikų-romėnų imtynės – ne mano „arkliukas” ir, susipažinęs su Mariumi Misiūnu, pasukau kovinio meno link, - pasakojo imtynininkas. - Šiuo metu galiu drąsiai sakyti, kad mano patirties spektras – platus. Praktikavau ne tik laisvąsias, graikų-romėnų, sambo imtynes, bet ir vieną iš pavojingiausių sporto šakų (dėl leidžiamų smūgių alkūnėmis, keliais į galvą, - aut. past.) laikomą Tailando boksą bei kovinę savigyną džiudžitsu”.    

Tešliumi vaikystėje pašaipiai pravardžiuotam, o dabar pagarbiai Lokiu vadinamam Tadui, šis žodis ir dabar kelia neigiamas emocijas. „Mano sudėjimas –  genų nulemtas. Jau 15-16 metų svėriau daugiau nei šimtą  kilogramų, - atviravo sportininkas. - Daugelis šaipydavosi, kad aš nieko nesugebu, tačiau užsispyriau ir mintyse kartojau: „Na, parazitai, palaukit, aš jums parodysiu”. Paauglystėje dėl savo svorio labai kompleksavau. Ypač tuomet, kaip pradėjo rūpėti panelės, o jos, savaime suprantama, į tokius, kaip aš, žiūrėjo retai. Kūnas ir bendravimas su moterimi, sulaukus net ir dvidešimties metų, visuomet vertė mane kompleksuoti...”

Paklaustas, ar ko nors gyvenime bijo, Tadas atsakė: „Labai bijau netekti artimų šeimos narių. Bijau dėl žmonos, vaikų, tėvų... Bijau, kad jiems gali kas nors atsitikti. Tai – vienintelis dalykas, su kuriuo niekada negalėčiau susitaikyti”.