Laba diena!
Čia vėl aš, Petriukas! Nusibodo žiema, galo jai nesimato. Mama nupirko naujus sportbačius, geros firmos, norisi greičiau juos apsiauti ir mokyklon nulėkti, bet kur tau, kai šitiek lauke sniego ir ledo! Tai niekam nieko nesakau ir tik laukiu savo valandos. O tada klasiokai žagtels...
Aną savaitę literatūros mokytoja Tradeskancija Didraidytė klasę suskirstė į grupes ir liepė parašyti kam straipsnelį, kam žinutę, kam parengti fotoreportažą... Nes prieš tai kalbėjo apie visokią spaudos rašliavą ir panoro, kad praktiškai išmėgintume, ką reiškia rašyti ir kaip. Prigrasino, kad neparašiusiems ir neatnešusiems atsiskaitomojo darbo bus labai riesta, trimestre išves dviem balais mažesnį pažymį ir t. t., ir pan., ir vk (visa kita). Irgi mat talentų kalvė!
Ai, ką aš žinau... Turbūt kabino makaronus eilinį sykį. Bet visi didžiai susirūpino, savaitę rinko medžiagą, rašė, braukė, vėl rašė, tai ir aš parašiau – kriminalinę žinutę. Pagalvojau, kad jai laiko sugaišiu mažiausiai...
Dėl visa ko pavarčiau vieną kitą laikraštį, kur daugiausia rašoma apie įvairiausius nusikaltimus. Mokytoja sakė, kad kuo baisesni faktai, tuo jie labiau patinka skaitytojui. Analizuodamas pastebėjau, jog nuolat kartojasi tas pat motyvas: „panašus į...“ Kitaip sakant, jeigu šiandien per pertrauką Vaidas Linui išmušė dantį, tai laikraštis nerašytų, kad išmušė dantį, bet „išmušė daiktą, panašų į dantį“. Va, kaip. Kodėl tie laikraštininkai tiesiai šviesiai negali parašyti, nežinau. Pagaliau, tai ne mano reikalas. O žinutė mokytojai patiko. Didraidytė viešai pareiškė, kad aš gal jau ir nesu toks beviltiškas, koks kartais atrodau. Ką aš žinau. Pirmiausia sugalvojau žinutei pavadinimą. Mokytoja dar sakė, kad net jeigu rašai apie gatvėje saulėgrąžas išbėrusią močiutę, antraštė turi skambėti taip, kad atrodytų, jog būtent čia sprendžiasi planetos, o ir visos žmonijos likimas. Todėl žinutę pavadinau „Pasibaisėtinas nusikaltimas globalinio atšilimo įtakoje“. Toliau išdėsčiau esmę: „Vakar 20 valandą 11 minučių Prisikėlimo aikštėje atsikėlę iš miego benamiai A. A. ir Ž. Ž. vienu metu pastebėjo netoli suoliuko numestą daiktą, panašų į tuščią alaus butelį. Vienu metu prišokę prie daikto, panašaus į tuščią butelį, juodu ilgai stumdėsi ir garsiai šūkaliojo žodžius, panašius į keiksmažodžius. Tada A. A. čiupo nuo žemės daiktą, panašų į butelį, ir juo tvojo Ž. Ž. į kūno vietą, labai panašią į galvą. Ž. Ž. nuo smūgio susmuko vietoje, apsipylęs lipniu, raudonu skysčiu, panašiu į kraują. Prošal ėjęs ir viską matęs B. B., panašus į praeivį, paskambino bei pranešė apie įvykį institucijai, panašiai į policiją. Atvykę uniformuoti žmonės, panašūs į policininkus, iškvietė kitus - baltai vilkinčius, panašius į medikus, kurie savo ruožtu konstatavo Ž. Ž. būklę, panašią į sąmonės netekimą. Tuo tarpu žmonės, panašūs į policininkus, benamiui A. A. už nugaros užlaužė galūnes, panašias į rankas, ir uždėjo įtaisą, panašų į antrankius, bei nusivežę uždarė į cypę. Panašu, kad ilgam...“
Gavau devynetą. Paskaitė mano žinutę klasei. Sako, Petriukui, kaip žurnalistikos pagrindų neturinčiam rašytojui, net labai pavyko... Girdi, ji dar ne to kartais paskaitanti spaudoje. Klausiu, kodėl tada man parašė ne dešimtuką? Sako: „Kad nemanytumei viską žinąs ir turėtumei, kur augti“. Ot, pamaiva ta mūsų mokytoja, ane?! Tiesa, paprašė, kad parašyčiau daugiau žinučių – mokyklos laikraštėliui. Įkvėptas geros pradžios, pažadėjau.
Kitai pamokai, remdamasis savo tėtušio, nuolat važinėjančio po rajonus, pasakojimais, pagaminau dar kelias kriminalinio atspalvio žinutes, ir ne tik:
„Kelmės rajono Naudvario kaimo gyventojas iš čigoniškos išvaizdos žmonių kone nusipirko pjūklą „Stihl“. Nusiderėjo iki 1200 litų, kai paprastai tokie pjūklai kainuoja apie 3000 litų. Tačiau paskutiniu momentu naudvarietis atsiminė, jog panašų pigų “fufelį“ neseniai buvo įsigijęs ir jo draugas. Pjaunant pirmą medį pjūklas subyrėjo. Įtaręs, kad prekiaujama vogtais daiktais, žmogus nutarė paskambinti pareigūnams, bet kol skambino, prekeiviai įtarė kažką negero ir greitai jų pėdsakai ataušo.“
„Joniškyje Latvijos pilietis viršijo saugų greitį ir savo vairuojama mašina „Audi“ „pabučiavo“ stulpą. Buvo stipriai apgadintas automobilis ir „ne vietoje“ pastatytas stulpas. O „braliui“ latviui prireikė medikų pagalbos. Kai išleistas iš ligoninės latvis nuskubėjo prie mieste paliktos savo mašinos, net išsižiojo: vietiniai „braliai” jau buvo spėję nusukti automobilio ratus bei per išsižiojusio variklio dangčio tarpą „sužvejoti“ keletą detalių...“
Tačiau mokytojai mano žinutės nelabai patiko. Nes ne apie mokyklą. Sako: „Tu čia taip rimtai, o mes – ne koks „Lietrytis“. Ką aš žinau... Jeigu taip greitai augu, gal tikrai reikia jas pasiūlyti kokiam rimtam laikraščiui?
Viso gero!!!
Petriukas
