Tuoj po Trijų Karalių mama pasiėmė savaitę atostogų ir išrūko pas Pakruojyje gyvenančią pusseserę. Tai buvo gyvenimas! Turiu galvoje save ir tėvą. Tas pareidavo vėlai – iki išnaktų su draugais sėdėdavo garaže, o aš galėjau pagyventi kaip žmogus ir niekam neatsiskaitinėti už kiekvieną žingsnį. Tačiau visa, kas gera, greitai praeina. Vieną vakarą sugrįžo mama...
Kitą dieną, atskaičiusi lekciją tėvui, kam tas vakare grįžo vėlai ir su kvapu, ir išbarusi mane, kad per savaitę prisirinkau blogų pažymių, motušė netikėtai prabilo: „Pakruojyje žmonės šviečiasi, mokosi auklėti vaikus ir kitaip save tobulina, o mes čia... net nepasikalbame drauge, kaip dera šeimai”.
„Na, jau, - suabejojo tėvas. - Man nuo tavo kalbų galva sutino it klozeto bakelis, o tu čia „nepasikalbame”...
„Pakruojyje su pussesere vakarais lankėme seminarą: „Kaip pagerinti šeimos gyvenimo kokybę”, - tęsė motina, lyg nebūtų girdėjusi tėvo monologo. - Pakeisti gyvenimą į gerą galima, tik reikia labai to norėti ir visiems veikti kryptingai...”
„Kartu gyvename šešiolika metų. Kažko tų pokyčių beveik nematyti... Negi per mažai norime?” - ironiškai paklausė tėvas.
„Gana kalbų! - motina galutinai perėmė iniciatyvą. - Pradėsime ne po savaitės, ne rytoj, o šiandien pat. Taip sakė lektorius iš Vilniaus. Štai jums po lapelį – surašykite, ko imsitės, kad šeimos gyvenimas kokybiškai keistųsi, idant paskui atsitiktinių dalykų nepriskirtumėte sau. Ir atminkite: daugiau galimybių ką nors pasiekti, kai stengiesi ne dėl savęs, bet kitų labui”.
„Eik tu peklon...” - bandė prieštarauti tėtušis, bet sutikęs rūstų mamos žvilgsnį nutilo nebaigęs frazės. Matyt, tebesijuto kaltas dėl vakarykščio...
Motina lapelius su mūsų gerais ketinimais sudėjo į voką ir užklijavo. „Turime savaitę laiko, - priminė, - o tuomet pažiūrėsime”.
Kitą dieną, susiradęs internete adresą bei lietuvių kalbos sąsiuvinį su laiškų rašymo pavyzdžiais, jau kūriau „gromatą” seimūnui Antanui Nepofigui: „Didžiai gerbiamas Seimo nary!!! Esu įpareigotas gerinti savo šeimos kokybę, todėl kreipiuosi į jus. Mano tėvas labai norėtų turėti 21-ąją „Volgą”, senos laidos, nes ji jam labai patinka. Turiu informacijos, kad jūs tokią „Volgą” turite, todėl siūlau ją perleisti man. Šiuo metu taupyklėje yra 98 litai ir 11 centų. Jeigu savo „Volgą” vertinate daugiau, galėčiau likusią pinigų dalį atiduoti vėliau, lizingu. Nelabai žinau, koks tai būdas, bet išsiaiškinsiu.
Be to, ateinančiuose Prezidento rinkimuose jums pažadu visus saviškių balsus. Jums jau laikas važinėti su mersu, o „Volgą” man galite atvairuoti šiuo adresu... Petriukas”.
Mano išmąstymas buvo toks: A. Nepofigas atrodo lyg nulėpausis kaimo berniokas. Toks tikrai neturėtų būti godus ir labai nesibrangins. Gal jis tos „Volgos” seniai nori atsikratyti, bet nepasitaikė proga, o aš nesavanaudiškai pagerinčiau gyvenimo kokybę tėvui, su perspektyva, kad sulaukus pilnametystės „Volga” atiteks man...
Po kelių dienų kompiuteryje radau seimūno Antano Nepofigo atsaką: „Gerbiamas pone Petriuk, - taip labai mandagiai anas kreipėsi į mane. - Manoji „Volga” kainuoja kiek daugiau, negu leidžia jūsų santaupos. Todėl siūlyčiau sau tinkamos pasidairyti aplink. Provincijoje jos daug pigesnės negu sostinėje. Kartais net galima rasti, kas senas mašinas tiesiog dovanoja.
Didžiai gerbiamas Seimo narys A. Nepofigas”.
Ot, šiknius! Ko prilipo kaip erkė prie tos „Volgos”? Vien už „tušinukams” skirtus pinigus kiek „Volgų” galėtų prisipirkti! Provincijoje mat pigiau! Sakytų tiesiai: „Gaila”!
Mano apmaudui galo nebuvo matyti. Nutariau visai klasei papasakoti, koks šiknius tas A. Nepofigas ir agituoti nebalsuoti už jį, kai būsime pilnamečiai.
Penktadienį po vakarienės motina atplėšė voką ir pareikalavo atsiskaityti, kuris ką nuveikėme gerindami gyvenimo kokybę. Aš papasakojau istoriją su laišku seimūnui. Seniai negirdėjau tėvo taip kvatojant! Ką aš žinau... Paskui atėjo motinos eilė.
„Prisiminusi, kad mums verkiant reikia atskiro namo, vasarnamio arba sodybos, įdėjau apie tai skelbimus į laikraščius... Gal kas dovanotų šeimai namą, sodybą, sodo namelį...”
„Na, ir....” - išsiviepė tėtušis.
„Ir sulaukiau vieno telefono skambučio, - reikšmingai tęsė motina. - Vienas rimtas žmogus pasiūlė nemokamą namą adresu M. K. Čiurlionio g. 12. Girdi, erdvės pakankamai, plius nemokama mityba ir nuolatinė medikų priežiūra. Gal reikėtų nuvažiuoti pasižiūrėti?..”
Tėvas žvengdamas net nusirito nuo sofos, o motina patempusi lūpą nutilo. Paskui kreipėsi:
„O ką tu gero padarei dėl šeimos, kad gudročių čia vaidini?”
Tėvas tylomis atsistojo ir nušlepsėjo prie šaldytuvo. Netrukus iš ten atnešė butelį itališko šampano ir šokoladą mamai, man limonado, o sau - spragintų riešutų ir alaus skardinių pakuotę.
„Brangusis, tau vis dėlto pavyko? Iš kur visa tai?” - sučiulbo motina.
„Pirmadienį nėjau pietauti, antradienį nėjau... Per savaitę sutaupiau 50 litų, už tuos pinigus ir nupirkau”, - burbtelėjo tėvas.
Toliau visi vaišinomės tylėdami, paskendę mintyse ir nepakeldami galvų į reklamas transliuojantį televizorių. Aš galvojau, kad jeigu gyvenime pats sau nepadėsi, tai niekas nieko ir nepasiūlys. Nebent namą M. K. Čiurlionio gatvėje... Tėtušis išties šaunią pamoką mums davė. Ai, ką aš žinau. Viso gero!!!
Petriukas



