Kas linksta – juokinga, kas lūžta – ne.  Nežinau, ar tai Merfio dėsnis. Gal šis pastebėjimas kieno nors kito sugalvotas, nes daug ironiškų gyvenimo dėsnių priskiriama JAV oro korpuso karininkui Edvardui Merfiui. Kas nežino Merfio ir jo dėsnių? Mano galva, tokių net nėra. Tiesa, yra manančiųjų, kad tokio Merfio išvis nėra buvę ir kad Merfio dėsnius kūrė visi, kurie tik netingėjo. Reikia manyti, kad tų dėsnių autorių tikrai yra daugiau, bet toks šmaikštuolis Merfis irgi tikrai gyveno.

Ričardas JAKUTIS
Sako, vasarą, kad daug šviesos ir daug saulės, kai žydi gėlės ir noksta vaisiai, Merfio dėsniai negalioja. Deja. Šie dėsniai pasitvirtina net pačią gražiausią dieną.
Pirmasis Merfio dėsnis tapo labai populiarus: „Jeigu ką nors galima padaryti neteisingai, tai taip ir bus padaryta.“ Kodėl oras blogesnis dažniausia savaitgaliais, kodėl gatvėse kamščiai, kai jums skubus reikalas? Kodėl sumuštinis visada krenta sviestu žemyn? Merfis įrodė, kad jei prašysi viršininko penktadienį anksčiau išeiti iš darbo, kad galėtum išvykti savaitgalį pailsėti į pajūrio kurortą, ir gausi leidimą, tai bus blogas oras. Kitą savaitgalį oras bus geras, bet viršininkas apkraus papildomu darbu.
Ar Merfio dėsniai tinka šiauliečiams? Be abejo, tinka. Nustatyta, kad Šiauliuose iš visų Lietuvos miestų mažiausi atlyginimai. Tiesa, apie Šiaulius galima pasakyti ir gero. Štai, jei aktyvus balsavimas telefonais įvairiuose pramoginiuose šou yra atvirkščiai proporcingas balsuojančiųjų protui, tai šiauliečius, prastai balsuojančius už savo miesto atstovus, galima pavadinti protingais.
Merfio dėsnių juodoji pusė ta, kad jie atskleidžia, jog pasakos neegzistuoja, kad stebuklų nėra ir niekada nebuvo. Kad mes tokie, kaip ir visi.
Gal ir keista, kad liepos mėnuo man atrodo tylus ir ramus. Kiti pasakys – vidurvasaris, reikia siausti. Atsakysiu – važiuokite į savo pliažus, o aš noriu ramumos. Tiesa, ir gerų dienų, o vėliau dar geresnių. Tačiau geresnių nebūna, nes dabar pačios geriausios.
Romos senatas, atsižvelgdamas į Julijaus Cezario nuopelnus, septintajam metų mėnesiui davė „Julijaus“ vardą. Skaičiau, kad valams šis mėnuo - šieno, airiams – uodų, pievų, škotams – griaustinio. Lietuviškas liepos mėnesio pavadinimas irgi yra senas – jį jau randame K. Sirvydo žodyne. Liepa turėjo labai mažai pakaitalų. Lietuviai šį mėnesį yra vadinę šienpjūčiu arba šienpjūviu. Dažniausiai vadindavo liepa, liepiniu arba liepžiedžiu. Dar pasitaikydavo plaukjavio ir plūkio pavadinimai.
Liepą baigia žydėti liepos, kartais jos žydi ir anksčiau, manytum – mėnuo pavėlavo. Tačiau to niekada nebūna, viskas vyksta kaip ir turi gamtoje vykti, todėl ir liepos, jei nužydi anksčiau, tai tik dėl to, kad liepą jau galėtume mėgautis šviežiu liepų medumi.
Lietuviams didžiausia liepos mėnesio šventė – liepos 6-oji, kai paminime pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės valdovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventę – Valstybės dieną. Mindaugas – asmenybė, pranokusi savo epochą politine strategija, mentalitetu, dvasine jėga. Istorijos šaltiniuose jis vadinamas Mindaugu Išmintinguoju. Nesunku atspėti, kodėl lietuviai jam suteikė tokį garbingą vardą – jis tuo metu (XIII a. pradžioje) sugebėjo vykdyti lanksčią politiką, niekais pavertusia begales Kryžiuočių ordino planų.
Apie šią didžią Lietuvai dieną tekalba istorikai, o mano tekstai dažniausiai skirti kitoms datoms ir kitoms šventėms. Štai tą pačią liepos 6-ąją yra dar viena šventė – Bučinių diena. Nėra žinoma, kada tiksliai atsirado bučinys. Nėra jo išradėjo. Tačiau aišku, kad dabar bučinys yra kultūros reiškinys. Besibučiuojančius žmones matome filmuose, gatvėje. Bučiuojamasi išvykstant, parvykus, sveikinantis, sveikinant su kokia nors švente ir t. t. Formuojasi stereotipas, kad tam tikru metu turime bučiuotis. Meilę galima išreikšti anaiptol nebūtinai bučiniu, bet kitomis glamonėmis, tačiau mūsų visuomenėje šį jausmą pirmiausia reiškia bučinys: „Pakelk taurelę, priglausk prie lūpų, kaimyną pabučiuok!“ Pakapsčiau faktų iš bučinių istorijos. Pirmąjį bučinį ekrane išvydome 1896 m. jis priklausė Mei Irvin ir Džonui Rėjui 30 sekundžių Tomo Edisono filme „Bučinys“. Daugiausia bučinių užfiksuota kino filme „Donžuanas“ (1926 m.) – 191. Ilgiausią bučinį sugebėjo pateikti Džeinė Vaimer ir Redžis Tumis – filme „Dabar tu armijoj“ (1940 m.). Jie bučiavosi 3 minutes 5 sekundes. Įžymių bučinių kategorijai priskiriami Kazanovos bučiniai, Judo bučinys, Drakulos bučinys, Džeimso Bondo bučiniai, Merlin Monro oro bučiniai. Bučinių rekordas: amerikietis А. Volframas 1990 m. rugsėjo 15 d. Minesotoje festivalio metu per 8 val. pabučiavo 8001 žmogų.
Liepos 10-ąją – Septyni broliai miegantys. Mūsų protėviai tikėjo, kad jei šią dieną be perstojo lyja, lis dar septynias dienas, o gal ir septynias savaites, vadinamas septyniais broliais miegančiais arba „mižniais“. Jei šią dieną išvis nelyja, irgi nėra gerai, gresia sausra. Prisimenant tuos septynis brolius, orus lemiančius, visad prisimenu ir mano mėgiamo poeto Jono Strielkūno eilėraščio „Liepa su jaunystės draugu“ posmelį:
Nei septyneto brolių, nei draugų neturėjom iš tikro.
Buvom du. Vieniši. Ir ilgėjomės moterų mes.
Nežinojom, kad jos vienusyk meldžias Velnio ir Dievo šventykloj,
Kad nusiaubs ir kad vėl apvaisins nelaimingos jaunystės žemes.
Psichologai išvedė formulę laimei išmatuoti: Laimė = ŠO+ (G+B), Ats/T+L. Reikšmės: ŠO – šviežias oras, G – gamta, B – bendravimas, Ats – atsiminimai apie vasaros atostogas vaikystėje, T – temperatūra, L – artėjančio savaitgalio laukimas. Pagalvokime – juk šiai dienai viskas tinka. Tai gal šioji diena pati laimingiausia? Kas galėtų paneigti? Tiesa, manant, kad šiandieninė diena yra laimingiausia diena per metus, paklaida gali įsivelti, nes mokslininkas, matyt, neatsižvelgė į tai, kad, tarkime, klimato sąlygos skirtingose Žemės vietose yra skirtingos.
Iš liepos mėnesio šventųjų ryškiausias, be abejo, šventasis Benediktas – Europos globėjas. Jo diena – liepos 11-oji. Šventųjų sąraše dabar yra 31 šventasis ir 21 palaimintasis, vardu Benediktas. Tačiau Senojo žemyno krikščionims svarbiausias yra šv. Benediktas Nursietis. Pasiturinčių italų sūnus, gyvenęs V–VI amžių sandūroje, studijavęs teisę ir literatūrą, nepaisydamas išsilavinimo pasitraukė iš pasaulio triukšmo ir įkūrė pirmąsias krikščionių atsiskyrėlių bendruomenes, vėliau pavadintas benediktinais. Šie vienuoliai tebegyvena pagal šv. Benedikto parašytą taisyklių rinkinį „Regula“. Malda, mokymasis ir fizinis darbas į tris lygias dalis padalija benediktino dieną. Toks religinio gyvenimo būdas paplito Vakaruose ir tapo visų vienuolynų esme. „Ora et labora“ („Melskis ir dirbk“) – ir mūsų dienas pasiekė ši šv. Benedikto tezė. Tiesa, vienuoliai veikė plačiai – rūpinosi kultūra ir net kitais malonumais (benediktinų likeris). Todėl 1964 metais šv. Benediktas buvo paskelbtas Europos globėju. šv. Benediktas gelbsti nuo apsinuodijimo, akmenligės bei rožės. Jis daugelio specialybių atstovų globėjas. Žemdirbiai, chemikai, melioratoriai, inžinieriai, architektai, speleologai bei moksleiviai liepos 11-ąją lenkiasi savo globėjui šv. Benediktui. Šį vardą pasirinko ir dabartinis popiežius emeritas.
Liepos 15-oji – Žalgirio mūšio diena. 1410 m. liepos 15 d. Vytauto ir Jogailos vadovaujama Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė sumušė vokiečių ordino kariuomenę. Šis mūšis nulėmė ordino galybės galą. Mūšis įvyko dabartinėje Lenkijos teritorijoje, į pietvakarius nuo Olštyno, prie Griunvaldo (lietuviškai „Žaliagiris“) kaimelio, tad lietuviai šį mūšį vadina Žalgirio mūšiu, vokiečiai ir kitų vakarų Europos šalių žmonės – Tannenbergo mūšiu (lietuviškai „Eglių kalno“). Kryžiuočiai tą dieną turėjo iš viso 32 tūkstančius karių, Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė – 51 tūkstantį. Vokiečiai buvo daug geriau ginkluoti. Dauguma lietuvių ir lenkų pėstininkų buvo ginkluoti vėzdais. Kryžiuočiai turėjo apie šimtą patrankų. Kryžiuočių kariuomenėje be vokiečių, buvo anglų, prancūzų, vengrų, austrų, bavarų, tiuringiečių, čekų, liuksemburgiečių, flamandų, olandų. Manoma, kad Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei pavyko sutriuškinti vokiečių kariuomenę suvaidinus, jog traukiasi. Tuomet vokiečių kariuomenė išsisklaidė ir tapo pažeidžiama.
2010-aisiais, pažymint Žalgirio 600-ąsias metines, mūšio lauke įvyko teatralizuotas to mūšio pakartojimas. Įsiveržę kryžiuočiai padega valstiečių pirkias, o budėję gaisrininkai dar joms tebepleškant puolė gesinti. Vėliau man papasakojo, jog pas gaisrininkus yra kažkokia riba, kada būtina pradėti gesinti, nors gaisras ir netikras, bet specialiai, kaip spektaklis sukeltas. Tai todėl, kad tai riba, po kurios gaisras gali išplisti ir vėliau gali būti sunku jį suvaldyti. Tad kryžiuočiai puola, valstiečių tarpe sumaištis, o šalia laksto gaisrininkai su vandens žarnomis.
Žalgirio istorijoje štai tokios svarbiausios datos.
1410 m. liepos 15 d. – netoli Tanenbergo ir Griunvaldo vykęs mūšis tarp jungtinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pajėgų ir Teutonų ordino.
1878 m. – Janas Matejko nutapo drobę „Žalgiris“, skirtą šiam mūšiui.
1910 m. – minint 500-ąsias Žalgirio metines, Krokuvoje pastatomas šį mūšį įamžinantis paminklas (autorius Antanas Vivulskis).
1987 m. - „Žalgirio“ komanda pirmą kartą tapo TSRS čempionato aukso medalio laimėtoja. Seniausias ir tituluočiausias krepšinio klubas Lietuvoje, nugalėjęs Maskvos CASK.
1987 m. – Šarūnas Sauka nutapo „Žalgirio mūšį“ (Nacionalinė premija).
Iš religinių liepos švenčių negalima neišskirti nuo seno Lietuvoje prisimenamos Škaplierinės. Švenčiausioji Mergelė Marija Škaplierinė, arba tiesiog Škaplierna, arba Prapjovos, švenčiama liepos 16 d. Liaudies tikėjimuose Mergelė Marija, Dievo Motina, šią dieną sielas iš skaistyklos išvaduoja. Škaplierinė, arba Karmelio kalno Marijos šventė, pradėta švęsti karmelitų ordine 1376 metais. Lietuvoje daug kur vyksta iškilmingi atlaidai. Pagal senąjį kalendorių ši diena buvo laikoma rugiapjūtės pradžia (pabaiga – per Jokūbines ar Onines).
Liepos 22-ąją savo dieną švenčia Marijos. Marija Magdalietė buvo būtent toji, kuri stovėjo prie kryžiaus ir į taurę supylė Kristaus kraują. Ta taurė vadinama Šventuoju Graliu. Marija Magdalietė bažnyčios minima kaip išlaisvintoji iš septynių demonų. Ji ėjusi paskui Kristų iki nukryžiavimo vietos, o Velykų rytą pirmoji pamačiusi jį prisikėlusį ir pranešė jo mokiniams. Su kitomis moterimis pamačiusi tuščią kapą ir du angelus jame, nubėgo pranešti apaštalams; paskui Jėzus jai pasirodė ir ji, kolei atpažino, palaikė jį sodininku. Marijos Magdalietės kultas labiausiai paplitęs Prancūzijoje. Po visų gyvenimo vingių savo apaštališką veiklą Marija Magdalietė pradėjo Marselyje ir Eks an Provanse. Po mirties jos kūnas buvo pagrobtas iš Eks an Provanso ir nugabentas į Vezlė. Iš čia nuo XII amžiaus jos kultas paplito po visą Prancūziją. Vezlė puošia didelė Marijos Magdalietės bazilika. Ją lanko maldininkai, nuo jos prasideda jų kelionės į Santjago de Kompostelą.
Dar viena iškili šio mėnesio šventoji – Ona (liepos 26 d.). Šventoji Ona yra ypatinga moterų globėja ir užtarėja. Seniau kai kur Lietuvoje ji kartu su šventąja Agota buvo laikoma ir saugotoja nuo ugnies bei gaisro. Oninių liaudišką sampratą taikliausiai nusako priežodžiai: „Šventa Ona – duonos ponia“, „Šventa Ona – gera žmona: aptepa duoną su smetona“, „Šventa Ona – gera žmona: duoda pieno po uzboną“. Tai ir prinokimo šventė, nes jau apstu prisirpusių uogų, pasikasama šviežių bulvių, iškepama naujo derliaus duonos ir rengiamos vaišės, o temstant – vakaronės. Tikėta, kad kopūstai geriau suks gūžes, jei per Onines arba išvakarėse jas gerai apspaudysi rankomis. Šventoji Ona – Mergelės Marijos motina. Derėtų tą dieną prisiminti ir Šv. Joakimą – Mergelės Marijos tėvą.
Po religinių švenčių šį mėnesį būtina prisiminti minimą Pasaulio lietuvių vienybės dieną – liepos 17-ąją. Didėjant žmonių emigracijai į užsienį, kasmet ją turėtų švęsti vis daugiau tautiečių. Ne alus turi vienyti lietuvius, o daug tauresni dalykai. Simboliška, kad tą dieną paminime ir mūsų lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno žūties metines.
Liepos 20-oji – Tarptautinė šachmatų diena. Ji švenčiama nuo 1966 m. Pasaulinės šachmatų federacijos FIDE sprendimu. Šachmatai – labai senas žaidimas. Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad šiam žaidimui apie 2000 metų. Šachmatai atsirado Indijoje. „Šach-mat“ reiškia „valdovas mirė“. Pasaulyje šachmatai paplito per pastaruosius du šimtmečius. Filidoro laikais (XVIII a.) šachmatų centru tapo Paryžius ir Londonas. Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos šachmatininkai pradėjo rengti tarpusavyje turnyrus. XIX a. metais susiformavo dar keli šachmatų centrai Vokietijoje, Rusijoje, Austrijoje-Vengrijoje. XIX a. šachmatai išplito po visą Europą. Šiais laikais šachmatais žaidžiama beveik visose pasaulio šalyse. Pasaulinė šachmatų federacija (FIDE) įkurta 1924 metais. Lietuvoje šachmatais pradėta žaisti apie XVII a. Tuomet tarpusavyje rungtyniavo Lietuvos didikai. 1887 m. Vilniuje buvo įkurtas pirmasis šachmatų būrelis (šachmatų susirinkimas pagal Peterburgo pavyzdį). Šiuo metu Lietuvos šachmatų meistrai gerai žinomi ir lenkia Europos šachmatų žaidėjus. Įžymiausi Lietuvos didmeistriai: Eduardas Rozentalis, Viktoras Gavrikovas, Aloyzas Kveinys, Vidmantas Mališauskas, Darius Ruželė, Šarūnas Šulskis, Viktorija Čmilytė (!), Dagnė Čiukšytė ir kt.
Grįžtant prie teksto pradžios ir Merfio dėsnių, kartais norisi sukurti kokį nors dėsnį ir prijungti jį prie merfiškų. Nors sako, kad Merfio dėsnius kuria ir apie juos rašo tik nelaimėliai. Aš į Merfio dėsnius linkęs žvelgti optimistiškai, todėl, jei reikėtų rinkti labiausiai patinkantį ir artimą, išskirsčiau štai šį: „Kas vyksta, vyksta į gera“. Nors puikus ir šis: „Po visų praradimų esi šimtąkart praturtėjęs.“