Šiaulių bulvare, arba oficialiai Vilniaus pėsčiųjų gatvėje, yra unikalus namas, pažymėtas 217 numeriu. Pirma, šio namo balkonai yra įsikišę, pakibę virš bulvaro, o antra, tų balkonų apačios taip ir vilioja praeivių žvilgsnius spalvingais tapybos darbais, skirtais atminti žymius Šiaulių miesto menininkus.

Tuos atminimo darbus ar grafičius sukūrė šiaulietis menininkas, dailės pedagogas Arūnas Uogintas, kuris ir pasakoja jų atsiradimo istoriją.

– Kas jus paskatino tapyti ant balkonų apačios?
– Tik pabaigę Šiaulių tuometinį pedagoginį institutą su draugu darėme milžinišką grafitį ant dabartinio Kačių muziejaus sienos. Ir jis ten iki šiol yra. Tad tokio momentualumo man visada norėjosi. Bet to, kai mokiausiu institute, tai plenerai tęsdavosi po mėnesį ir man dažnai tekdavo vietoje peizažų tapyti sienas Biržų mokykloje, Šilutėje. Tai pačiam būdavo įdomu.

Taigi jau senokai į sienas bebuvau lindęs, kai Šiauliuose pradėtas rengti grafičių pleneras ir kai  prasidėjo diskusija apie grafičius mieste. Tad tokie mano miesto darbai atsirado grynai iš tos diskusijos.

Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis, plenero kuratorius, man vasarą paskambino: ar nenorėtum vieno gabaliuko padaryti, namas įdomus – su balkonais.

Iš pradžių man pasirodė, kad to namo siena pati mažiausia, tamsiausia. Tačiau kai mudu paskui pasišnekėjome, supratau, kad vieta gera. Juk tame name gyveno pats žymus Lietuvos grafikas ir poetas Eduardas Juknevičius. Jį gerai pažinojome abudu, aš su juo dirbau Dailės mokykloje, kartu Gilijoje  kūrėme – apskritai, mūsų gyvenimas dvidešimt metų buvo susipynęs.

Todėl su V. Kinčinaičiu pašnekėję nusprendėme ką nors ant balkono apačios nutapyti jo atminimui, nes vietoje paminklų, agresyvių, baisių, kurie tik užima vietą mieste, gali būti ir toks variantas. Nusprendžiau taip nutapyti: Eduardas su savo personažu skrenda, kyla į mėlyną dangų. Personažą išrinkau iš jo grafikos darbų būdingiausią: pusiau kengūrą, pusiau ožį. Tokį jis ne vieną kartą tapė. Užsikabinau ir pradžiugau, kai Eduardo žmoną Dalią sutikau (ji kaip tik buvo grįžusi į savo butą) ir jai parodžiau tą nutapytą pagrindinę jos vyro figūrą, o ji apsiverkė ir pasakė, kad panašus. Man tai buvo labai svarbu, nes jeigu paišai žmogaus atminimui, bent jau artimieji turi jį atpažinti.

– Tokia buvo pradžia. O kaip atsirado dar penki ištapyti balkonai?
– Ogi tąkart su Dalia Juchnevičiene besišnekant prie kavos ji prasitarė, kad ir Pranas Piaulokas šalia turi būti, nes tame pačiame name ilgai gyveno. Mintis man patiko, juo labiau kad jį gerai pažinojau, o kol miestas tą žmogų, tą Lietuvos žvaigždę, įamžins, ilgai dar teks laukti. Na, irgi padariau P. Piauloką skrendantį, teatro uždangą, paskutinį jo apdovanojimą už Panikovskio iš „Aukso veršio“ vaidmenį: „Auksinį scenos kryžių“ Panikovskio pavogta žąsis skraidina iš scenos. Tokia buvo koncepcija.

Taigi pobalkoninė tapyba skirta atminčiai žmonių, kuriuos visus labai gerai pažinojau. Jie visi mirę, vieni tragiškai, kiti savo mirtimi, bet norisi kažkokį jų gabaliuką biografijos užfiksuoti arba kažkokią viziją. Todėl darbas ant antrojo balkono apačios skirtas P. Piaulokui su teatriniu kostiumu ir su jo žodžiais apie aktoriaus profesiją. Yra balkonas Kęstučiui Gascevičiui, kuris savo laiku grojo kabarete „Tarp girnų“, todėl net V. Kernagį tarp mušamųjų įdėjau ir fragmentą herbo, nes Kęstutis buvo bajoras. Yra tragiškai žuvusiam jaunam vaikinui Robertui Šatkauskui-Svarui, kuris televizijos laidas filmavo, performansus kūrė, su mikrofonu. Taip pat Geraldui Jankauskui-Džeriui, roko grupės „Pionier“ kūrėjui, filosofui, menininkui – jį kaip hipį-laisvą filosofą padariau, skraidantį virš aguonų. Yra ir tragiškai žuvusiems Martinioniams, kurie savo laiku buvo ryškūs kultūros veikėjai universitete ir šiaip gyvenime.  

Taip atsirado šeši darbai pobalkoninės tapybos darbai žmonėms, kuriems atminimo lentą kada nors gal ant sienos prikals. Kada nors. O dabar yra šie mano darbai: man labai svarbu, kad jie vienas kito  neužstoja, kaip dažnai mūsų paminklai: pastatome, nežiūrėdami, kad kliudome miestiečiams šventes švęsti. Faktiškai mes pritraukiame dar vienas kapines į miestą. Arba dar pradedame bunkeriais ir baigiame agresyviais paminklais su iškeltais ginklais.

Man tai yra baisu. Juo labiau kad Lietuva, tai yra, mes, toleranciją žaidžiame, o Kaune Vytautas Didysis stovi, o po juo – nulenktomis galvomis rusas, totorius, vokietis, lenkas... Įsivaizduokite, mes į Berlyną nuvažiuojame, o ten lietuviai taip pažeminti. Negražu, nes juk mes gyvename XXI a.

– Ar yra kur nors tokios tapybos ant balkonų apačios?
– Ko gero, nėra. Berlyne buvau kelis kartus, po grafičio kvartalus landžiojau, turiu visą ciklą paskaitų. Ir studentai yra pririnkę daug medžiagos apie grafičius – nepadorius ir padorius, ryškius ir politinius ir kitokius.

Taigi atrodo, kad tai yra grynai šiaulietiška, nes kur kitur yra tokių balkonų, kurie būtų pakibę bulvare.

– O kaip tapėte balkono apačias? Kaip Mikelandželas – aukštielninkas?
– Na, Mikelandželas Siksto koplyčios luboms paruošdavo piešinius, jų kontūrus subadydavo, tada tinkuotas vietas tamponavo pigmentu ir pasimatydavo pradinis kontūras, nes kai esi ant stelažo, per daug arti yra piešinys, kad suvoktum visumą.

Tai ir aš, kai stelažus pastatė, supratau, kad iš karto nenupaišysiu, nes tiesiog nėra kaip. Todėl ramiai namuose pasidariau piešinius pagal proporcijas, išsipjausčiau kaip trafaretą, o tada jau detales galėjau tapyti. Atradau savo būdą: ant stelažo kėdę pasistatyti, aukštį susireguliuoti, kad nereikėtų labai galvos kilnoti. Sunku buvo, nes ir vėjas pučia, ir kliba viskas – lubas tikrai nėra paprasta tapyti. Be to, nors aš piešti moku, bet be parengiamojo darbo nieko nepadaryčiau, nes proporcijas prarasčiau ir kitus dalykus. Šiuo atveju ilgalaikis įdirbis man padėjo.

Medžiagą susirinkdavau namuose, studijoje piešinį ant žemės pasidarydavau per keturias dienas. O paskui nuo ketvirtadienio iki pirmadienio nutapydavau, nes plotas palyginti nedidelis – maždaug 3,5 x 1,5 m. Tapyti moku, nebijau darbo, tai ir padarydavau.

– Kokiais dažais tapėte?
– Akriliniais dažais. Dabar yra jų fasadinių, pakankamai ilgalaikių. Be to, balkono apačios buvo remontuotos, padengtos gruntu, tik kai kuriuos reikėjo specialiu skysčiu gruntuoti. Vienas balkonas dabar truputį šlampa, nes matyt, balkone gėles perlaisto. Bet čia nieko nepadarysi. O kiti penki puikiausiai laikosi. Jeigu saulė tiesiogiai nešviečia, negauna drėgmės, dešimt metų išlaikys. Žinau tai, nes su tokiais akriliniais dažais esu dirbęs – langines tapęs. Jie įsigeria į medį ir labai gerai laiko.

Apskritai, grafičio ar šiaip siena iš pradžių statybininkų turi būti gerai padaryta, o kai technologijos dabar yra geros, ne vieną dešimtmetį gali atlaikyti.

– Kaip į tuos jūsų darbus reagavo šiauliečiai?
– Daug kas norėjo pasišnekėti, nes mato, kad paišai, ir nepagalvoja, kad dirbi, kad pašnekintas turi nulipti nuo stelažo. Bet nieko – pripratau. Būdavo ir agresyvių žmonių.

Daug užsieniečių prieidavo, visada atsiprašydavo, pakalbėdavo, padėkodavo... O jeigu prieidavo šiaulietis, tai dažniausiai klausdavo, kiek kainuoja kvadratinis metras.

Bendrai buvo geranoriška nuostata. Tik, prisimenu, kai pirmąjį E. Juchnevičiaus personažą tapiau, močiutės baisėjosi – esą velnią paišau. Sakiau, ateikite už trijų dienų ir pasižiūrėsite.

O kai jau du balkonai buvo nupaišyti, žmonės nebeklausinėjo, ką čia veikiu, tad galėjau ramiau dirbti.

Apskritai, man patinka tyrinėti ir žmones, ir aplinką, meną.

– O ar Šiauliuose yra vietų, kur su malonumu nueinate?
– Prie Talkšos ežero. Gyvenau ten. Nei ten ypatinga kažkas, bet vis tiek yra trauka vandens, saulėlydžio, mėnulio, atsiveriančios erdvės.

Mieste buvo parkas kažkada traukos objektas. Žinau, kad po karo jis buvo kultūros centras, ten ir šokiai vykdavo, ir koncertai, paskui tik mes namų tam prisistatėme. Bet dabar jis apleistas visiškai kaip užmiršta, sapnų zona.

Pačiame mieste buvo kažkada brodvėjus-bulvaras, kur nueidavome kavos išgerti. Bet tos kavinės viena po kitos užsidaro, viskas subrangę. Tik pradėjome bendrauti kaip italai, ispanai miesto centre, tai dabar viskas sugriauta, sugadinta arba brangu. Buvo gabaliukas, bet ir jis sunaikintas.

Apskritai, aš esu už bendravimo erdves, tai mieste gražiausia.

Lietuvos dailininkas tapytojas Arūnas Uogintas gimė 1960 m. kovo 26 d. Šiauliuose. 1983 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. 1990–1994 m. Šiaulių vaikų dailės mokyklos direktorius, 2000–2006 m. Šiaulių dramos teatro dailininkas scenografas. Nuo 2005 m. Šiaulių universiteto Tapybos katedros docentas. Nuo 1992 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Kuria kartu su žmona dailininke Reda Uogintiene. 1989–1997 m. surengė teminį parodų ciklą apie Mažosios Lietuvos kaimą Giliją (dab. Matrosovas, Kaliningrado sritis). Nuo 1993 m. surengė parodų ir performansų ciklą „Archeologai“, parodas „Sandrija“ (1995 m., 1997 m.) „Scenografika“ (2003 m.). Nuo 1996 m. dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose meno ir mados festivaliuose: VIRUS (Šiaulių dailės galerija, 1996–2004 m.), AR’MADA (1997 m., 1998 m.), performansų festivalyje „Dimensija“ (Šiuolaikinio meno centras, 1997 m.), teatro plakatų bienalėje (Lenkija, 2003 m., 2005 m.) ir kt. Dalyvavo parodose JAV, Vengrijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Rusijoje ir kt.

Scenografija: Kostas Kubilinskas „Joniukas aviniukas ir sesytė Elenytė“, 2000 m.; Terensas Ratiganas „Dama be kamelijų“, 2000 m.; Antanas Vienuolis „Veronika“, 2001 m.; Jaroslavas Hašekas „Juozapas Šveikas“, 2001 m.

Pobalkoninė A. Uoginto tapyba.
Artūro STAPONKAUS nuotr.