Menotyrininko profesoriaus Vytenio Rimkaus atsiminimai gniaužia kvapą. 1942-1944 metų dar gimnazisto atsiminimų išliko nemažai.1944-aisiais, kaip žinia, naciai traukėsi iš Lietuvos, o juos keitė nauji okupantai. Lyg ir taikos, lyg ir ne taikos metas. Nauja „vaduotojų“ pamaina keitė kitą. Kaip tuomet atvykusiam mokytis ir gyventi į Šiaulius V. Rimkui atrodė aplinka, žmonės, architektūra.

Šiauliuose gyventojų daugėjo
„Aš su Šiauliais suaugau vokiečių okupacijos metais – tai buvo maždaug 1942 metai –1944 metų pradžia. Stojau į berniukų gimnaziją (dabartinė J. Janonio gimnazija).

Vokiečių laikais buvo viskas labai ribota. Pavyzdžiui, gimnazijoje galėjo veikti tik dvi paralelinės klasės. Miestas jau stovėjo po Pirmojo pasaulinio karo atsistatęs.

Tuo metu vietinėje spaudoje skelbta, kad gyventojų skaičius auga. Iki karo veiksmų Šiauliuose buvo maždaug 25 tūkst. gyventojų. O vokiečių okupacijos arba valdymo metais, Šiauliai išaugo iki 40 tūkst. ir skaičius didėjo“, – sako V. Rimkus.

Kodėl taip buvę? Paprasčiausiai žmonės iš kaimų kraustėsi gyventi į miestą, ir net iš didžiųjų miestų – Vilniaus, Kauno. Lengviau pragyventi buvo Šiauliuose. Kažkuria prasme, V. Rimkaus teigimu, Šiauliai tapo tam tikru Lietuvos centru. Dailininkai ir rašytojai susibūrė. Ką jau sako tai, kad „Varpų“ almanachas 1943 m. išėjo Šiauliuose – pirmas numeris buvo solidus. Ir nei Kaunas, nei Vilnius to negalėjo padaryti.

Šiauliuose pradėtos rengti dailės parodos. Statybos, žinoma, tuo metu nevyko.

„Butų trūkumas jautėsi. Net mokiniams butą išsinuomoti rasti buvo sunku reikėjo gana ilgai ieškoti. Gyvenome viename kambariuke. Kas nors laikydavo 2-3 mokinius, mes keturiese gyvenome tokiame mediniame namelyje. Vietiniai gyventojai maitinosi iškeisdami maisto korteles, o tie, kurie laikinai gyveno, jų neturėjo. Gyvenome iš to, ką atsivežėme – net duoną“, – prisimena V. Rimkus.

Gyvavo teatras, tuose pačiuose teatro rūmuose vyko operetės. Štai pakabinama afiša, kad spektaklis – premjera, po dviejų savaičių, jau tą pačią dieną bilietų nebėra, visi buvo išperkami akimirksniu. Mieste buvo du kino teatrai, prie kurių nusidriekdavo eilės...

Miesto vaizdas
Vidaus transporto nebūdavo jokio – miestiečiai judėdavo pėsti. Ir iš Gubernijos, nuo Mėsos kombinato pėsti iki centro ateidavo. Visi visuomeniniai pastatai buvo vokiečių žinioje, nė viena mokykla atvirai neveikė, visos buvo paverstos karo ligoninėmis.

„Po Pirmo pasaulinio, tai yra, visiško miesto sunaikinimo, kai miestas atsistatinėjo, pavyzdžiui, Vilniaus gatvė buvo pagrindinė. Dalis pastatų išlikę ar restauruoti nuo senų laikų ir tada gatvė buvo siauresnė. Atstatant tarpukariu buvo numatyta praplatinti Vilniaus gatvę ir nauji pastatai buvo statomi toliau – gatve eini ir staiga išsikišęs namas, toliau – vėl išsikišęs šaligatvis. Ateini prie šaligatvio vos ne dvi plytelės kartu su tvorele nuo gatvės, priešais susitikę nelabai jau prasilenkiame“, – pastebi V. Rimkus.

Kur dabar stovi laikrodis centre, tai čia stovėjo trijų aukštų mūrinis namas. Sankryžą apeiti buvo sunku.

Dar vienas prisiminimas iškylantis menotyrininkui – tai būtinybė vakarais tamsinti langus, kad ir taip išvengti bombardavimo iš oro. Juk karas vyksta.

„Iš vidaus – juodos užuolaidos arba užvertos langinės, jei mediniai namai. Vakare buvo būtina taip daryti. Pats atsimenu, kaip gyvenant namelyje (stovėjo medinė bakūžė, su medinėmis langinėmis)Aušros alėjos ir J. Basanavičiaus gatvės kampe, porą kartų mums į tą langinę beldė vokiečių žandarai. Naktimis vokiečių žandarai vaikščiodavo po miestą. Jei  pamato, kad šviesa sklinda pro langą, beldžiasi ir įspėja, o jeigu pamato, kad šviesu kokiame trečiame aukšte, tuomet – įspėja šūviu“, – sako V. Rimkus.

Gaisro negesino dvi savaites
Lietuvą vokiečiai buvo nušalinę nuo visuomeninio politinio gyvenimo. Bet kultūrinis gyvenimas koncentravosi, žmonės norėjo turiningai praleisti laisvalaikį.

Dabar komunikavimo priemonės visiškai pasikeitė – televizorius ir kt. nuo viešumo žmones atitraukia, mano profesorius.

„Iki 1944 metų miestas buvo subombarduotas. Tris naktis iš eilės buvo bombarduojamas artėjant Tarybinei armijai. Neoficialiai skaičiuojama, kad pirmąją naktį žuvo apie 300 civilių, o vokiečių  kariuomenės – beveik niekas nežuvo, nes jos paprasčiausiai nebuvo mieste. Arba ji buvo išsidėsčiusi miesto pakraščiuose – aerodrome, Zokniuose... Po atakų miestas užsiliepsnojo ir dvi savaites ugnies niekas negesino. Visi žmonės pabėgo. Vienas kitas pasiliko, buvo tokių, kurie pasinaudojo situacija ir plėšikavo. O kai kurie pasiliko, pavyzdžiui, dailininkas Gerardas Bagdonavičius: jis sode išsikasė bunkeriuką apkase ir visą frontą prabuvo su mama. Galbūt pasisekė, kad nuo turgaus į aną pusę, ir į Gubernijos pusę bombardavimai mažiau palietė, o visame centras tik vienas kitas pastatas išliko“, – sako V. Rimkus.

Grįžus į Šiaulius, karas dar tebevyko. Bet čia nauja valdžia. Lyg ir taikos, lyg ir ne taikos metas 1944 metų pabaigoje ir 1945 metų pradžioje ypač naktimis kartais praskrisdavo pro Šiaulius vokiečių lėktuvai, mena profesorius. Ir dar kartais vieną kitą bombą numesdavo į Šiaulius.

„Naktį kaukia sirenos (gyvenau Žemaitės gatvėje) ir pavojų skelbia. Išeiname žiūrėti. Staiga išvystame lėktuvą apšviestą – apie Šiaulius buvo per dešimt prožektorių nuo Zoknių, Rėkyvos, Kuršėnkelio pusės... Stebime, kaip ir šonų lekia apšviesti sprogmenys – viskas skrieja į centrą, o lėktuvas skrido ir nuskrido. Savo akimis mačiau. Tokie gimnazistų įspūdžiai“, – sako menotyrininkas.

O kur mokytis? Miestas sugriautas, gimnazijos sugriautos ir sudegusios, teatras, bažnyčia... Centre nė vieno namo nelikę. Prieš paštą esančio gyvenamo namo – už jo griuvėsiais virtę pastatai, o šis išliko. Tik stogas buvo nudegęs. „Šio pastato stogas degė, bet tai buvo vienas iš pirmųjų namų, kuriame tarp aukštų buvo gelžbetoninė konstrukcija, tad liepsnos neperėjo į ketvirtą aukštą. Jei būtų buvę mediniai perdengimai – viena užsidegė ir gaisras lengvai plinta.“