Šiaulių apygardos teismo teisėjas Alfredas Vilbikas, kelių knygų apie teismų istoriją autorius, jau mūsų skaitytojams papasakojo apie Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikų ir XIX amžiaus teismus. Dabar jis tęsia savo pasakojimą – kokie buvo teismai Lietuvoje Pirmojo pasaulinio karo metu.

– Kokie teismai buvo Lietuvoje Pirmojo pasaulinio karo metu?
– Pirmojo pasaulinio karo metu, Vokietijai užėmus Lietuvą, buvo panaikinti rusiški teismai ir įsigaliojo vokiški. Būtent vokiečiai tapdavo teisėjais ir spręsdavo visus klausimus. Tuo metu, be civilinių teismų, egzistavo ir kariniai. Kariniuose teismuose būdavo teisiami ne tik kariškiai, bet ir civiliai asmenys, kurie tapdavo partizaninio karo iniciatoriais, priešinosi valdžiai ar grobstė jų turtą.

Pavyzdžiui, man žinoma, kad nuo 1917 m. sausio 18 d. iki 1918 m. rugpjūčio 11 d. Raseiniuose veikusio vokiečių karo teismo sprendimu buvo sušaudyta 40 karo belaisvių.

Galima sakyti, kad 1916 m. civilinė valdžia praktiškai neegzistavo, buvo tik karinė.

Apskritai karo metu veikė trys civilių teismų pakopos: taikos, valsčių ir vyriausiasis teismas. Teisme bylas nagrinėjo vienas arba trys teisėjai. Apie 90 proc. baudžiamųjų bylų būdavo sprendžiama administracine tvarka. Tam nereikėdavo jokių posėdžių. Vokiečiai norėdavo, kad viskas vyktų kuo greičiau, todėl dažniausiai paskirdavo baudas ir vėliau jas išsireikalaudavo.

– Vokiečių teismuose galiojo vokiški įstatymai?
– Pagal 1907 m. spalio 18 d. Hagos konvenciją, kiekviena okupacinė valdžia turėjo vadovautis to krašto įstatymais. Visas civilines, baudžiamąsias, nekarinio pobūdžio bylas turėjo spręsti okupuoto krašto teismai.

Be abejo, jie vadovavosi ir Rusijos teise bei įstatymais. Vokiečiai įvedė baudžiamąjį kodeksą, kurį dar 1903 m. buvo priėmę rusai, tačiau jo realiai neįgyvendinę. Įdomiausia, kad Rusijos teritorijoje jis negaliojo, o pradėjo galioti būtent Lietuvos teritorijoje, su vokiečių padarytais pakeitimais ir pataisymais.

Iškovojus laisvę po 1918 m. vasario 16 d. tas kodeksas buvo pavadintas Baudžiamuoju statutu. Be abejo, jis buvo šiek tiek pataisytas.

– Ar karo laikotarpiu žmonės dažniau nusikalsdavo?
– Kai keičiasi valdžios, nebelieka senųjų represinių struktūrų, o naujų neatsiranda – iš tiesų atsiranda anarchija. Ne veltui sakoma, kad po drumstą vandenį ir žuvis lengviau gaudyti. Matyt, tuo naudodamiesi žmonės ir darydavo nusikaltimus: plėšikaudavo ir pan. Plėšikaudavo ir besitraukdamos kariuomenės, jų dezertyrai.

– Vadinasi, net ir pačiais sunkiausiais laikais žmonės vis tiek tarpusavyje pykdavosi?
– Žinoma, juk net karo metu gyvenimas vis tiek vyksta. Šeimos ir kurdavosi, ir skirdavosi, o įmonės dirbdavo – aišku, tik tos, kurioms leisdavo okupacinė valdžia. Okupacinė valdžia dažniausiai leisdavo dirbti toms įmonėms, kurios būdavo reikalingos karo pramonei.

Taigi ir karo metu pasitaikydavo civilinių ginčų, nes žmonės vieni iš kitų skolindavosi pinigų, jų neatiduodavo arba užimdavo kitų žemes ir pan. Visus šiuos klausimus ir spręsdavo mano jau minėti trijų pakopų teismai.

Noriu dar kartą pabrėžti, kad teisėjais galėdavo tapti tik vokiečiai ir procesas vykdavo vokiečių kalba. Šaukimai žmonėms taip pat buvo siunčiami tik vokiečių kalba. Įsivaizduojate, kaip lietuviui, nemokančiam vokiečių kalbos, reikėjo suktis iš padėties, kai gaudavo šaukimą vokiečių kalba. Negana to, net atvykus į posėdį ne visada vertėjaudavo. Be to, teismuose neužtekdavo vertėjų.

– Vietos inteligentai neturėjo galimybių gauti, sakykim, darbo teisme?
– Nors Šiauliuose ir buvo inteligentiškų žmonių, jie teismuose nedirbdavo. Pirmojo pasaulinio karo metu ne tik teisėjais, bet burmistrais tapdavo tik vokiečiai. Tik labai retais atvejais ypač lojalus ir patikimas inteligentas galėjo tikėtis kažkokio darbo valdžios institucijoje.

– Kaip vykdavo teismo procesai?
– Taikos teismai daug bylų spręsdavo net nekviesdami kaltinamųjų ar proceso šalių į teismo posėdžius. Nuosprendžius priimdavo už akių.

Skirdavo vos keletą dienų baudai susimokėti. Jeigu baudų nesusimokėdavo, tuomet jos būdavo keičiamos į areštą. Pavyzdžiui, tuo laikotarpiu už 60 markių keisdavo į dvylika dienų arešto. Kitaip tariant, arešto bausmė priklausydavo nuo baudos sumos. Civilinėse bylose sprendimų nuorašus išsiųsdavo šalims, vykdymui.

– Ar tais laikais būdavo advokatų, prokurorų?
– Žinoma, kad būdavo. Prokuroras prižiūrėjo tardymą, kaltino teisme, kaip ir dabar. Be to, apeliaciniai skundai pirmiausia pakliūdavo pas prokurorą, o ne į teismą kaip dabar.

Apskričių viršininkai taip pat turėjo savo teisių – jie galėjo leisti potvarkius ir už jų nevykdymą skirdavo baudas arba areštą iki šešių mėnesių.

1917 m., kai karas ėjo į pabaigą, visos bylos, kurias buvo nagrinėjamos, jeigu taip galima pasakyti, civilinių teismų, buvo atimtos iš jų ir perduotos nagrinėti kariniams teismams. Kodėl taip pasielgta, sunku atsakyti. Galbūt iš ekonominių tikslų. Kaip jau minėjau, jiems buvo svarbiausia, kiek įmanoma labiau sutrumpinti patį teismo procesą.

– Ar iš tiesų 1917-1919 m. Šiaulių krašte siautėjo vokiečiai, komunistai, bermontininkai?
– Kai pasibaigė karas, vokiečiai pasitraukė. 1919 m. pradžioje vėl sugrįžo, po to išėjus vokiečiams rugsėjo pabaigoje pasirodė bermontininkai. Įsivaizduojate, kokiu sunkiu laikotarpiu reikėjo dirbti Lietuvos valdžiai, teismams ir visiems kitiems, kai 1918 m. gruodžio mėnesį buvo pradėti kurti teismai Lietuvoje ir Šiauliuose. Buvo nurodyta perimti bylas iš vokiečių, tačiau jie bylų perduoti nenorėjo.

Po ilgo įkalbinėjo kelias bylas tik civilines bylas iš jų pavyko perimti tik taikos teisėjui Peliksui Bugailiškiui.

Apskritai, tuo metu buvo labai trukdoma teismams dirbti. Tai vieną dieną atėjęs į darbą teisėjas Šiauliuose rado bermontininkų išplėštas teismų patalpas, tai atėjus sovietų valdžiai 1919 m. pradžioje Šiauliuose buvo priskirti du bolševikai – vykdomojo komiteto atstovai: darbininkas iš Šiaulių ir Bubių dvaro kumetis – prižiūrėti teisėjų darbą. Teisėjui su jais teko dirbti daugiau kaip mėnesį, tačiau jie teismo darbui nelabai trukdė.

– Kodėl tos bylos buvo tokios svarbios, kad vokiečiai nenorėjo jų atiduoti?
– Nebaigtas civilines ir baudžiamąsias bylas reikėjo pabaigti spręsti jau pagal Lietuvos teisę, o vokiečiai to labai nenorėjo, ypač baudžiamosiose bylose. Susidarė paradoksas, baudžiamųjų bylų nėra, o Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjime sėdi suimtieji tose bylose. Todėl teisėjui tekdavo ilgai su kiekvienu suimtuoju aiškintis, kokį nusikaltimą jis padarė ir ar teisėtai yra patalpintas į kalėjimą, o tai būdavo labai sudėtingas procesas nesant bylų. Nemažai suimtųjų buvo ir paleidžiama.

Negana to, vokiečiai, bermontininkai, bolševikai kartais ateidavo pas teisėją ir reikalaudavo paleisti suimtuosius, pavyzdžiui, bolševikus iš kalėjimo.

Be to, tuo pat metu vokiečiai, komunistai ir bermontininkai plėšikavo, žudė žmones, atimdavo jų turtą. Teisėjas nagrinėdamas tas bylas ir skirdamas kriminalines bausmes, turėdavo užkirsti kelią tokiems dalykams.

– Turbūt dokumentų iš Pirmojo pasaulinio karo mažai belikę?
– Visi pagrindiniai dokumentai buvo išvežti į Vokietiją. Jie yra saugomi Pirmojo pasaulinio karo archyvuose. Todėl mums yra sunku smulkiai nustatyti, kokie teisėjai ir kuriose teismuose dirbo. Žinoma, stengiamės kažką daryti.

Pavyzdžiui, pabendravę su istorikais, sužinojome, kad kai kuriuos dokumentus galima rasti ir Klaipėdos archyvuose, kurie sovietiniais laikais buvo įslaptinti, ir taip labiau praskleisti užuolaidą nuo tuometinių įvykių, sužinoti naujų faktų.

– Kokios įtakos pačiai teisinei sistemai turėjo karo laikotarpis?
– Nemanau, kad karo laikotarpis teisinei sistemai davė daug teigiamo. Kuriantis nepriklausomai mūsų valstybei, teisės aktai, kodeksai būdavo „skolinami“ iš kitų valstybių, taip vadinama receptuotoji teisė.

Be Rusijos baudžiamojo statuto, Lietuvoje galiojo net trys civiliniai įstatymai. Be to, nebuvo stabili ir politinė situacija Lietuvoje ir Šiauliuose. Siautėjo tai bolševikai, tai vokiečiai, tai bermontininkai. Savavališkai buvo kuriami ir liaudies teismai. Taip 1919 m. pradžioje Joniškyje liaudies teismas iš trijų asmenų: dviejų milicininkų ir teismo pirmininko viešai nuteisė plėšikus mirties bausme ir čia pat bausmė buvo įvykdyta.

Už liaudies teismų sprendimus prokuratūra buvo iškėlusi ir baudžiamąsias bylas. Kauno apygardos teismas apie savavališkus teismus pranešė Teisingumo ministerijai, kurios pastangomis teismai buvo likviduoti. 

Niekada negalėdavai žinoti, kokį požiūrį į vieną ar kitą nusikalstamą veiką atsineš nauja valdžia. Be abejo, Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metu įstatymai būdavo labiau griežtinami, įvedami apribojimai, kaip ir Šiaulių mieste komendanto valanda. Prie civilinių įstatymų atsirasdavo karinių, kurie griežtindavo gyventojų galimybes judėti. Be to, ne visi gyventojai turėjo pasus. O tai labai apsunkindavo padėtį, nes be dokumento jie negalėdavo judėti, pasą reikdavo taip pat pateikti ir teisme.

Apskritai tuo metu teismuose kildavo įvairiausių problemų. Pavyzdžiui, kai 1918-1919 m. pradėjo kažkiek funkcionuoti Lietuvos nepriklausomi teismai, nutikdavo ir taip, kad bolševikų, vokiečių ir bermontininkų siautėjimo teismas negalėjo susisiekti su sostine, todėl nebuvo iš ko mokėti atlyginimų. Tokiu atveju atlyginimams ir kitoms išlaidoms bei kalėjimo išlaikymui buvo naudojamas žyminis mokestis, lėšos gautos už dokumentų išdavimą.

– Ar tiesa, kad Lietuvoje Pirmojo pasaulinio karo metu buvo išduodami pirmieji pasai?
– Pirmieji pasai būdavo išduodami dar carinės Rusijos laikotarpiu, tačiau juose buvo tik įrašai apie paso savininką be nuotraukų.

Vokiečiai Pirmojo pasaulinio karo metu į pasus įdėjo nuotrauką ir piršto antspaudą. Tuo tarpu nepriklausomos Lietuvos laikais pirmą kartą į pasą piršto antspaudas buvo pradėtas dėti tik 2004 m.

Vokiečių valdžios srityje vyriausiojo vado rytuose išduotas 1917 m. pasas.
A. Vilbiko archyvo nuotr.

Rusijos imperijos pasas 1905 m.
A. Vilbiko archyvo nuotr.

Vokiečių valdžios srityje vyriausiojo vado Rytuose išduotas 1917 m. pasas.
A. Vilbiko archyvo nuotr.