Kartu su kraštotyrininku, kultūros istoriku, dizaineriu Viliumi Puronu pabandykime žvilgtelėti į praeitį. Kokios garsios istorinės asmenybės savo apsilankymu pagerbė Šiaulius?

Pasak kraštotyrininko, niekas negali paaiškinti, kodėl mes, šiauliečiai, džiaugdavomės ir didžiuodavomės, jei didinga ir galinga valstybės galva savo apsilankymu nuspalvindavo pilką provincijos kasdienybę, suteikdavo šiauliečiams didžiulę atrakciją savo akimis paspoksoti į tokią asmenybę, ir dar už dyką. V. Purono manymu, pastarasis svertas būdavo lemiamas. „Žinoma, taip pat veikė meilė ir pilietinė ištikimybė tai valstybei, kuri mus užgrobusi pasivadindavo Tėvyne ir kurią valdydavo tas garbingas svečias“, – teigė kraštotyrininkas.

LDK vadovai – ne svečiai
V. Puronas pažymėjo, jog pasakojimo apie Šiauliuose apsilankiusias garsias asmenybes jis nenori pradėti nuo karalienės Mortos, nes ji – sava. Juk Šiaulių kraštas – Mortos gimtinė. Tačiau kraštotyrininkas paminėjo Lietuvos karalių Mindaugą, kuris Lietuvos valstybės kūrimo ir savo meilės lūkesčių genamas, lankydamas karalienę Mortą apsilankė Šiauliuose ir Salduvės pilyje, kur aplaistė Saulės mūšio pergalę.

V. Puronas spėja, kad Šiauliuose galėjo stabtelėti ir Vytautas Didysis, kai jo sukurstyti žemaičiai apie 1409-uosius supleškino ant Salduvės kalno stovėjusią kryžiuočių tvirtovę. Ir nors apie tuos vizitus neišliko metraščių, dizainerio teigimu, tai nesunku logiškai išprotauti.

Kraštotyrininkas pažymėjo, jog vėliau, kai Šiaulių ekonomija tapo karališkuoju dvaru, apie karališkųjų savininkų apsilankymus žinių beveik neišliko, XV–XVII amžių chronologijoje jam neteko užtikti svetimų ar savų valdovų vizitus kreditoriams užstatytame ekonomijos dvare, taip pat Šiauliuose.

Kraštotyrininkas mano, jog istorikai žino
Pasak V. Purono, tokie vizitai prasidėjo tik Šiaurės karo metu ir juos pradėjo svetimas valdovas valstybės, kuri tik po maždaug šimtmečio mus užgrobė ir pasiskelbė Tėvyne.

Petras I. Šis caras buvo Augusto II sąjungininkas Šiaurės kare prieš švedus ir pirmąjį XVIII amžiaus dešimtmetį kelis kartus jo kariuomenė buvo dislokuota Šiaurės Lietuvoje. Išliko daug prisiminimų apie imperatoriaus nuotykius Biržuose, tačiau apie Šiaulius biografai lyg ir neužsimena. Tačiau daugelis istorikų neabejoja, kad per tuos metus čia jo buvota ne sykį.

Jekaterina I. Raštiškų dokumentų apie gyvenimą Šiauliuose nepaliko ir Rusijos imperijos valdovė Jekaterina I, nors, anot kraštotyrininko, net kelios legendos mini, kad jaunystėje ji kurį laiką dirbo tarnaite Ginkūnų dvare, iš kurio likimas ją iškvietė keliauti caro sosto link.

Aleksandras I. V. Purono teigimu, mūsų Šiauliams, kai 1795 metais jie tapo vienu iš Rusijos pasienio gubernijos miestų, netgi kelis kartus teko priimti karūnuotas Maskvos asmenybes, kurių pareigybė versdavo keliauti link Vakarų.

Aleksandras I Šiauliuose apsilankė bent du kartus. Šiaulių pašto stotis, kaip teigia aprašai, tuo metu turėjo per 200 arklių. Pastate buvo įrengti kažkokie „caro kambarėliai“ keliaujantiems įžymiems asmenims apsistoti. Žinoma, kad 1807 metais čia nakvojo Aleksandras I, važiavęs sudaryti Tilžės taikos su Napoleonu. Antrą kartą šis monarchas apsilankė Šiauliuose 1812 metais po karo su Napoleonu.

Nikolajus I. Anot kraštotyrininko, yra užfiksuota, jog Nikolajus I 1838 metais lankėsi Šiauliuose, čia buvo iškilmingai sutiktas su savo šviesiausiąja sutuoktine ir dukra. Rusijos imperatorius,   lydimas šventiškai apsirengusių ir jį sveikinančių gyventojų, važiavo Plento (dabar Tilžės) gatve ir apsistojo vokiečio Nolteno viešbutyje, kuris stovėjo miesto rinkos pakraštyje, kur dabar stovi stikliniai SEB banko rūmai. V. Puronas pažymėjo, jog šio šviesaus vizito pėdsakai ilgai išliko Šiauliuose, nes grafo Zubovo sode abi imperatoriškos moterys pasodino du medelius, prie kurių buvo pritvirtintos metalinės lentelės su įrašais, kas sodino, bei įvykio data. Deja, XIX šimtmečio pabaigoje tų lentelių jau nebebuvo išlikusių.

Aleksandras II. V. Puronas pasakojo, kad Aleksandras II Šiauliuose sustojo 1856 metų gegužės 23 dieną, grįždamas iš užsienio, tuo mūsų miestui suteikęs neeilinę palaimą. Šis Rusijos imperatorius apsistojo grafo Zubovo rūmuose. Metraštininkų atsiminimuose išliko šventiškai apsirengusi šiauliečių minia, linksmais šūksniais sveikinusi mylimą monarchą, kurio vienbalsiai nebekentėme po septynių metų – 1863 metų sukilimo metu.

Aleksandras III. Šnekėdamas apie dar vieną Rusijos imperatorių Aleksandrą III, kraštotyrininkas paminėjo, jog jis 1872 metais išlipo iš vagono tik ką pastatytoje geležinkelio stotyje. Šiaulių miesto atstovai jį sutiko su duona ir druska. Šis apsilankymas gražiai sutapo su naujai pastatytos geležinkelio linijos Libava-Romnai atidarymu ir miesto generalinio plano patvirtinimu. Anot V. Purono, išliko tas Šiaulių miesto plėtros projektas, braižytas 1871 metais su gerbiamo imperatoriaus autografu, rezoliucija: „Tebūnie!..“ ir 1872-01-14 data.

Vladimiras Iljičius Leninas. V. Puronas užsiminė, kad smetoninėje spaudoje jam teko užtikti straipsnių, jog savo laiku dabartinėje Dvaro gatvėje buvo trumpam apsistojęs proletariato vadas. Deja, šios asmenybės nesilankymo faktą moksliškai įrodė Partijos istorijos institutas prie LKP CK. Tačiau dizaineris atskleidė, jog Šiauliuose, Šimšėje, tarybiniais laikais paskutinius gyvenimo metus praleido Nadeždos Krupskajos-Leninienės tarnaitė Roza Bela, kuri Šimšėje ir mirė. Taigi Šiauliuose tikrų V. Lenino pėdsakų  būta.

Juzefas Pilsudskis. Kraštotyrininkas pažymėjo, jog apie Juzefo Pilsudskio viešnagę mūsų mieste išliko aiškių atsiminimų. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Ginkūnuose pas grafą Zubovą dažnai užsukdavo būsimasis Lenkijos diktatorius (1918–1922 m. ir vėliau) maršalas  J. Pilsudskis, kuriam grafas paskolino 100 rublių. Tad, pasak V. Purono, nors Pilsudskio širdis buvo palaidota Vilniuje, bet Šiaulių skola vis dar tebegyva.

Grafas fon Hindenburgas. Kraštotyrininko teigimu, Pirmojo pasaulinio karo metu savo apsilankymu Šiaulius palaimino Vokietijos galva – generolas grafas Paulius fon Hindenburgas. Tą tvirtina tiek „Aušros“ muziejuje išlikusi fotografija su feldmaršalu generolų apsuptyje Šiaulių stoties pastato fone, tiek jo vardu tuo metu perkrikštyta dabartinė Vytauto gatvė.

Pavelas Bermontas-Avalovas. V. Puronas pasakojo, kad šis veikėjas buvo žydas, perėjęs į stačiatikių tikėjimą, kapelmeisteris, sau suteikęs generolo laipsnį. Jis mūsų kraštuose sukūrė rusų armiją iš vokiečių, pasilikusių po Pirmojo pasaulinio karo. Ši spalvota asmenybė, pavaldi Kolčakui, paskelbė, kad bermontininkų užimta teritorija bus jų teisėta tėvynė.

Kraštotyrininkas priminė, kad latvių išvyti bermontininkai šios „tėvynės sostine“ buvo paskelbę mūsų Kuršėnus, o pačių plėšikaujančių bermontininkų prigužėjo pilni Šiauliai. Taip pat V. Puronas pažymėjo, jog pačioje XX amžiaus pabaigoje radviliškiečiai tos epochos atminimui pastatė paminklą, nes čia 1919 metų lapkričio 21–22 dienomis Lietuvos kariuomenė kaip reikiant Bermontui iškaršė kailį.

Aleksejus Romanovas. Kraštotyrininkas atskleidė, kad  Aleksejus Romanovas, turėjęs mus valdyti, Šiauliuose apsilankė jau nepriklausomos Lietuvos laikais. 1931 metais Šiaulių stotyje policija sulaikė valkataujantį caraitį Aleksejų, bolševikų sušaudytą dar 1918 metais, tiesioginį Nikolajaus II įpėdinį. Nelaimingasis caraitis, tupėdamas Šiaulių daboklėje, už gana prieinamą kainą pažadėjo Lietuvai perleisti Smolensko sritį. Sandėris sužlugo, kadangi dosnusis caraitis kitą rytą išvyko į Rygą, lydimas Latvijos policininkų, nes toje valstybėje jis seniai gyveno ir buvo ieškomas kaip smulkus aferistas, dokumentų klastotojas.

Vasilijus Josifovičius Stalinas. Pasak V. Purono, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1944 metais, prie Zoknių, name, kuriame dabar yra įsikūrusi „Pušelės“ užeiga, kurį laiką gyveno ir lėbavo J. V. Stalino sūnus Vasilijus. Jis buvo Zoknių karinio aerodoromo viršininkas. Kraštotyrininkas teigė girdėjęs kalbų, jog net kelis kartus Vasilijus buvo atšliaužęs vikšriniu traktoriumi iki Šiaulių, pasisukiodavęs tarp griuvėsių ir vėl nuburgzdavęs atgal.

Nikita Sergejevičius Chruščiovas. Kalbėdamas apie garsių asmenybių apsilankymus Šiauliuose V. Puronas paminėjo dar vieną įdomų vizitą. Anot jo, 1965 metų birželį Nikita Chruščiovas lankėsi Meškuičiuose ir Ginkūnuose ir tik atsitiktinumo dėka neįveikė tų kelių žingsnių iki Šiaulių. Amžininkų teigimu, šio garbaus pono mūsų mieste buvo laukiama, viskas buvo paruošta: suvynioti į valdiškus paklodes katiluose virė paršiukai, „Baltijos“ restorano stalas pasidengė gėrybėmis už 10 000 rublių. Deja, N. Chruščiovas Šiauliuose nepasirodė, o šventinio sutikimo nesulaukę organizatoriai vaišes puolė ir viskas per akimirką pilvuose prapuolė.

Michailas Sergejevičius Gorbačiovas. V. Purono teigimu, Michailo Sergejevičiaus Gorbačiovo apsilankymą Šiauliuose jo karta gerai atmena. Tuomet 1990 metų sausio 12-ąją Šiauliai tapo pasaulio centru. Kraštotyrininkui akyse tebestovi minios žmonių nuo žvarbos paraudusiomis nosimis, pro kurias pračiuožė juodų vyriausybinių mašinų trijulė, du korespondentų mikroautobusai ir keturi autobusai LAZ. Minioje, pasak jo, stovėjo saugumiečiai, draugovininkai ir šiaip patriotai, suinteresuoti, kad kas nešautų į M. Gorbačiovą.

Taip pat V. Puronas atskleidė priežastį, kodėl M. Gorbačiovas pasirinko Šiaulius. Pasirodo, tuometinis LKP Šiaulių miesto pirmasis sekretorius Mindaugas Stakvilevičius buvo M. Gorbačiovo ir jo žmonos Raisos kursiokas. Kartu Maskvoje studentavo, kartu viename bendrabutyje gyveno, netgi durys buvo kaimynystėje. Taigi TSRS vadovo vizitas Šiauliuose nebuvo atsitiktinumas.

Anot kraštotyrininko, taikus, draugiškas ir santūrus irstančios imperijos vadovo sutikimas mūsų mieste praėjo be ypatingų incidentų. V. Puronas pažymėjo, jog M. Gorbačiovo viešnagės metu jis kelias moterėles įpareigojo keliais apeiti palaimintojo Štacho kapą. Anot jo, tas įtakojo taiką. Juk visi istorikai patvirtins, kad po M. Gorbačiovo apsilankymo Šiauliuose Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga subyrėjo taikiai.

Jonas Paulius II. Kraštotyrininkas paminėjo ir popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Šiauliuose,  įvykusį 1993 metų spalio 7-ąją. Jonas Paulius II tuomet viešėjo Šiaulių jėzuitų bažnyčioje ir Kryžių kalne. Pasak V. Purono, po šio popiežiaus apsilankymo Kryžių kalnas, iki tol buvęs garsiu nelegalu, tapo pasauliniu, oficialiu bažnyčios globojamu religiniu objektu.

Pirmojo pasaulinio karo metu savo apsilankymu Šiaulius palaimino Vokietijos galva – generolas grafas Paulius fon Hindenburgas.
V. Purono archyvo nuotr.

1965 m. birželį Nikita Chruščiovas lankėsi Meškuičiuose ir Ginkūnuose ir tik atsitiktinumo dėka  neatvyko iki Šiaulių.
V. Purono archyvo nuotr.

Michailas Sergejevičius Gorbačiovas Šiauliuose viešėjo 1990 m. sausio 12-ąją.
V. Purono archyvo nuotr.