2015 metais Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijos-informacijos skyriaus vedėjai Rimai Giržadienei įteiktas tradicinis Mikelio prizas už nuopelnus kraštotyrinėje veikloje: už kraštotyros sąjūdžio puoselėjimą, parodų ir renginių organizavimą, kraštotyros idėjų skiepijimą jaunajai kartai. Iš Joniškio kilusi R. Giržadienė pagal paskyrimą atvyko dirbti bibliotekininke į Šiaulius. Ilgą laiką dirbo kitokį kraštotyrinį darbą, kurio dėka ir buvo pastebėta Šiaulių miesto kraštotyrininkų. Taip R. Giržadienė įsitraukė į kraštotyrinę veiklą ir sėkmingai ją vykdo iki šių dienų.

Kraštotyrininkai pastebėjo pirmiausia parodas
„Kai pradėjau dirbti kraštotyrinį darbą, aš pati nesuvokiau, jog tai ir yra kraštotyra. Visada, kaip bet kur kitur, taip ir darbe ieškojau naujovių. Siekiau padaryti tokį darbą, kurio dar niekas nedarė, kuris tikrai sudomintų šiauliečius.
1987 metais organizavau neįprastų knygų parodą. Tada rinkome kitokias knygas, kurios skyrėsi savo dydžiu, įrišimu. Tąkart parodai buvome gavę išskirtinę seną liturginę paauksuotą knygą iš farmacininkės, Katinų muziejaus vadovės Vandos Kavaliauskienės archyvo.

Vėliau jau kasmet beldžiausi į kraštiečių archyvus ieškodama senų knygų ir kitų dokumentų parodoms pasiskolinti. Buvo laikas, kai tos senosios knygos buvo visai išimtos iš daugelio bibliotekų, tai senų knygų teko ieškoti net ir asmeniniuose archyvuose, asmeninėse bibliotekose. Šiomis parodomis prisiviliojau kraštotyrininkus.

Bibliografijos-informacijos skyrius koordinavo tuomet Centrinės bibliotekos filialų kraštotyros veiklą: komplektuoti kraštotyros fondą, rinkti straipsnių apie mikrorajoną iškarpas ir susegti jas į aplankus.

Rekomendacijas šiam darbui teikdavo Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Šiaulių miesto skyriaus atsakingoji sekretorė Lidija Joana Pranienė. Ši kraštotyrininkė suaktyvino mūsų veiklą, tapo ne tik renginių organizavimo pagalbininkė, bet ir kraštotyrinių darbų skleidėja. Jos taktišku vadovavimu, draugišku bendravimu, įdomiomis idėjomis buvau įtraukta į kraštotyrininkų būrį. Šiaulių miesto kraštotyrininkai  pamėgo mano organizuojamus renginius ir patys tapo šių renginių rengėjais ir skatintojais tęsti šį darbą. Tik kraštotyrininkų dėka buvau pastebėta, man jie skyrė Mikelio prizą.

Nors niekada nesijaučiau verta šio prizo, nes labai gerbiu tikruosius kraštotyrininkus, kurie kantriai renka medžiagą, kruopščiai rašo darbus. Dabar mūsų bibliotekoje nominuojami mikeliai ir mikeliukai. Nors bibliotekoje turime kuklias erdves, tačiau visi susirenkame ir jaukiame būryje pabūname.

Manau, kad labai daug yra žmonių, kurie yra tikrai nusipelnę kraštotyrai, tačiau mažai žinomi, nes dažniausiai jie dirba vieni užsidarę savo namuose. Todėl dar daug ir nenominuotų mikelių.

Turėjau priimti tokį kraštotyrininkų sprendimą įrašyti mane į mikelius ir, aišku, šventojo Roko skulptūrėlė yra garbingoje vietoje, kaip ir širdyje yra jų išsakyti žodžiai.

Man kažkodėl ant Mikelio prizo skulptūrėlės peties nutupdė angelą. Dažnai detalės atspindi profesiją. Mikelio prizininkė Genovaitė Žukauskienė padovanojo iš veltinio padarytą baltą angelą. Taip su angelo palaiminimu ir toliau visi mano darbai dirbami. Labai daug susigalvoju pati sau veiklos ir darbų, tačiau dar turiu atlikti ir tuos, kurie man yra skirti pagal pareigybes.“

Teko belstis į asmeninius archyvus
„1990 metais buvo laikas, kai per vietinius laikraščius kreipėmės į kraštiečius, kad paskolintų parodai asmeniniuose archyvuose išsaugotų senųjų knygų. Turėjau bendraminčių – Vestą Ragainienę, Laimutę Šileikienę, Marytę Eitutienę, Dainą Dobrovolskytę.

Kai pristatėme parodą, susipažinome ir su žmonėmis, kurie tas knygas tik paskolino bibliotekai. Tokiu būdu draugystė ir bendravimas užsimezgė su politinio kalinio, disidento, vieno „Katalikų Bažnyčios kronikos“ platintojų bei straipsnių autoriaus Mečislovo Jurevičiaus ir tautodailininko bibliofilo kuršėniškio, save prisistatančio žemaičiu, Adolfo Turausko, Alberto Špoko asmeninėmis bibliotekomis. Ne kartą rengtos personalinės šių žmonių parodos, šiaip skolinti atskiri leidiniai įvairioms istorinėms datoms paminėti.  

Keletas knygų yra padovanotos bibliotekai. Seniausią šiuo metu bibliotekoje turime, kuri išleista 1884 metais. Tačiau parodoms buvo atnešta ir senesnių knygų. Tarp išore neišvaizdžių nuo laiko papilkėjusių, atlaikiusių istorijos neramumus knygučių įspūdingu formatu ir antraštinio lapo puošnumu akį traukė „Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumas 1430– 1930“. Kraštotyrininkų dėmesį traukė albumas „Šiaulių miesto savivaldybės tarnautojai“ (1938).

Sudarydavome  parodoje eksponuotų knygų sąrašus su savininkų adresais. Galvojome, jog jei kam reikės, galėsime pagelbėti, kai knygos buvo grąžintos savininkams.

Žmonėms, kurie ieškodavo tų senųjų knygų, mes nurodydavome, kas tokią knygą turi. Žinoma, viskas buvo vykdoma su knygų savininkų sutikimu. Sudarytos Adolfo Turausko ir Mečislovo Jurevičiaus asmeninių bibliotekų kartotekos. Dabar tik galime paspėlioti, kur tos knygos dingo, nes kai kurių knygų savininkų jau nebeliko gyvųjų tarpe. Daugelio senųjų knygų likimas yra tragiškas, nes mažai kam jos tada rūpėjo, kad būtų saugomos.

Pirmosios parodos buvo su baime rengiamos. Kraštotyrininkų manymu, tada aš buvau senųjų knygų parodų iniciatorė. Dabar tokios knygos niekam nebeaktualios, nebent knygotyrininkams. Tuo laiku mačiau, kad niekas nieko panašaus nedaro, todėl jaučiau, kad per senų knygų ir kitų dokumentų parodas iš asmeninių archyvų galiu Atgimimo laikotarpiu pažadinti meilę Lietuvos istorijai, jos kultūrai, atkreipti jaunimo dėmesį. Prie šių parodų netgi vykdavo istorijos pamokos aplinkinių mokyklų moksleiviams.

Vėliau man parodoms eksponatus surinkti padėdavo ir patys kraštotyrininkai, kurie mielai dalijosi savo bibliotekose saugomomis knygomis ir kita kraštotyrine medžiaga. Teko naudotis neišsemiamu prof. Vytenio Rimkaus asmeniniu archyvu, kuriame, manau, dar yra nemažai viešumoje neparodytų dokumentų.

Kraštotyros darbų parodas, kai kurias jubiliejines, bibliotekoje yra paruošę beveik visi mikeliai, iš kurių keletas turi garbės kraštotyrininko vardą. Tai Irena Rudzinskienė, doc. Elena Adomavičienė, mokytojas Jonas Krivickas, Danielius Balčiūnas, kuris dar buvo parengęs kraštotyrininko ir dailininko Antano Krištopaičio, jam dovanotus, tapytus paveikslus,  dizaineris Vilius Puronas, provizorė Vanda Kavaliauskienė, farmacininkai Antanina ir Liudvikas Rulinskai, Giedrė Petkevičienė, Birutė Marija ir Algirdas Musneckiai, kurie kaskart papildo savo fotografijomis bibliotekos nuotraukų archyvą.

Dažnai į bibblioteką kraštotyros reikalais užbėga Jadvyga Urbonienė, Vyda Šėgždienė. Ir nepaminėtiems sakau, kad pasimatymas ir bendravimas su kraštotyrininkais man ne tik praturtina dieną savo žiniomis, įspūdžiais iš kraštotyros darbo, bet užsimezga ir naujų darbų idėjos.

Visada sulaukdavau po parodos gražių palinkėjimų, padėkos žodžių. Vieni jų – „Ačiū už gražų renginį ir sugrąžinimą į vaikystės dienas, kvepiančias rankas bei ilgai nešiotą baimę, kad tų knygų niekas nerastų.“

Prieš interviu dar varčiau bibliotekos svečių knygą ir skaičiau šias padėkas. Širdis džiaugėsi. Po parodos pristatymo kai kuriems šiauliečiams baimė peraugdavo į pasitenkinimo ir pasididžiavimo jausmą, juk jie nesitikėjo, kad kada nors bus taip viešai rodomi jų išsaugoti dokumentai ir garsiai įvertinami.

Vadinasi, mano darbas nebuvo veltui, nors buvo sunku ir kitiems nesuprantama, kam viso reikia. Net ir tas senąsias knygas susirinkus reikėjo raštu prisižadėti savininkams, kad ta knyga niekur nedings ir bus po parodos grąžinta atgal savininkui į rankas, nes tuo laiku kai kurie tokias knygas dar vengė rodyti viešai, nes jos turėjo savas išlikimo istorijas, susijusias su šeimos prisiminimais, likimais.

Vėliau sugalvojau, kad reikia knygų autorius pakalbinti, aprašyti jų knygų atsiradimo istorijas. Buvo įdomių pasakojimų, kad žmogus knygą rado partizanų bunkeryje, kai padėjo tėvui išnešti žuvusius partizanus, kitas saugoja tėvų palikimą, kitas saugoja ištvėrusią tremtį.

Manau, jog knygas myli tie žmonės, kurie žino tos knygos vertę. Senos knygos yra mūsų visų išsaugota istorinė vertybė.

Parengtos dvi genealogijos medžių parodos, kuriose neabejotinai dėmesį patraukė kruopštuolės kraštotyrininkės I. Rudzinskienės Zubovų faktų pateikimais ir apipavidalinimu išsiskiriantys, bajorų, bei kuklūs studentų bei moksleivių ruošiniai.

Buvo laikas, kai domėjomės ir  senųjų Šiaulių įmonių, „Gubernijos“, „Rūtos“ turimais archyvais. Smagu, kad anot tuometinių alaus daryklos „Gubernijos“ vadovų,  paskatinome juos rinkti medžiagą įmonės raidos muziejui.

Rengėme bažnytinių knygų ir šventų paveikslėlių parodas. Ėjome kartą  ir pas monsinjorą Kleopą Jakaitį, kuris mus su kolege nuvedė į bažnyčios bokštą ir užrakino trims valandoms. Sakė rinktis, ką reikia. Bijojome, kad mūsų neužmirštų.

Pernelyg maloniai priimtos jautėmės, kai svečiavomės pas monsinjorą Antaną Bitvinską. Toks tas nelengvas, bet įdomus, įvairus kraštotyrinis darbas.

„Kaimų istorijų“ paroda siekėme paskatinti domėtis savo kaimo istorija, kalbinti žmones, užrašyti kaimo tradicijas papročius ir kt. Parodoje nustebino kraštotyrininko Klemenso Kučinsko gimtojo Žeberių kaimo istorija, kuri išsiskyrė surinktos medžiagos gausa ir temų įvairumu, tvarkingu išdėstymu. Prieš kelerius metus bandydami sujudinti šiauliečius kraštotyrinei veiklai parengėme gatvių istorijų parodą.

Aktyvus kraštotyrinis bruzdėjimas vyko mokyklose. Su mokyklų kraštotyrininkais kartu parengėme spalvingą ir įdomią sienlaikraščių bei „Pertaukų kalba“ parodas.

Visų net nesuskaičiuosiu parodų, tačiau džiaugiuosi, kad jų buvo tiek daug, kad žmonės pasitikėjo manimi, tikėjo šio darbo prasmingumu, kad šalia manęs buvo garbūs miesto kraštotyrininkai, su savo pagalba, patarimais, patirtimi.“

Būti kraštotyrininku gali tik sulaukęs brandos
„Manau, jog kraštotyra gali užsiimti, domėtis tik subrendęs žmogus, kuris žino, kaip reikia tai daryti, kaip ir ką reikia išklausti žmonių. Tikras kraštotyrininkas turi mokėti bendrauti, žinoti, kaip reikia žmogų išklausti.

Garbės kraštotyrininkė I. Ruzdinskienė yra paruošusi savo kaip kraštotyrininkės veiklos medį, ant kurio šaknų yra surašyta, kokias savybes turi turėti tikras kaštotyrininkas. Jaunimą, manau, reikia supažindinti su kraštotyra, sudominti ir skatinti šiai veiklai, tačiau gilesnio kraštotyros darbo jaunas žmogus, mano manymu, dar negeba atlikti.

Kiekvienas kraštotyrai turi pribręsti. Labai gerai, kad turime jaunųjų mikeliukų mokyklėlę. Nuo 1996 m. jie kasmet pavasariais subėga į biblioteką su savo kraštotyros darbeliais, tikėdamiesi garbių kraštotyrininkų kolegiškos kritikos, patarimų, paskatinančių sveikinimų. Tai vadinu kraštotyrininkų kartų susitikimu. Ir mano vaikai šią mokyklėlę yra baigę, matau, kad jie turi savo nuomonę ir supratimą apie kraštotyrą, ir jau mažais darbeliais bandė prisiliesti prie šeimos genealogijos, padedami kraštotyrininkų.

Šiuo metu jauniesiems kraštotyrininkams išradingai vadovauja Rita Margevičienė. Savo laimėjimais pažintinėje kraštotyroje pasidžiaugti užbėga Jaunųjų turistų centro jaunieji kraštotyrininkai, vedini Genovaitės Beleckaitės. Galbūt kada nors keletas iš jų taps tikru kraštotyrininku.

Matau tuos kraštotyrininkus ir visais jais džiaugiuosi. Matau jų darbus. Jie niekada nesiskundžia, nedejuoja, net kai reikia vykti patiems savo lėšomis į ekspedicijas.

Puikus kraštotyrininko pavyzdys yra I. Rudzinskienė, kuri keliauja visada ir visur, keliauja autobusu, daug kilometrų eina pėsčiomis. Tačiau tai kraštotyrininkė, kuri niekada nesiskundžia, kad ji neturi pinigų kelionėms ir visur skuba rinkti kraštotyrinę medžiagą, prakalbinti kiekvieną sutiktą žmogų.

Labai daug ir man pačiai I. Ruzdinskienė yra suteikusi informacijos. Jei randa ta pačia pavarde antkapį, jį nufotografuoja ir man atneša, tikėdama, kad tai gali būti ir kokia nors giminė ta pačia pavarde. Tokius pasiaukojančius žmones labai gerbiu.

Gaila, kad mažai kas įvertina jų darbą. Manau, jog kraštotyrininkai ne kartą ir iš savo artimųjų yra gavę pylos, kam jie namuose laiko krūvas popierių ir nereikalingų knygų. Kraštotyra, manyčiau, – tai jų prigimtinis pomėgis, tampantis sąžiningu, atsakingu, netgi pasiaukojančiu darbu, tai išskirtiniai žmonės, kitiems jų darbai beveik nesuprantami.
Labai svarbu suburti kraštotyrininkus, kad jie galėtų vienas kitą išklausyti, papasakoti apie rašomus darbus, keliones, ekspedicijas.

Dar ir dabar mūsų atmintyje yra gyvas mokytojas Jonas Krivickas, kuris buvo nepamainomas vadovas visose kelionėse. Taip pat doc. Elena Adomavičienė, kuri buvo šviesus, išmintimi spinduliuojantis žmogus. Man pasisekė gyvenime susitikti su tokiais žmonėmis ir ligi šiol su jais bendrauti. Savo kraštotyrinius norus kartais pasitikrinu su Šiaulių kraštotyros draugijos pirmininke Virginija Šiukščiene. Pasitariame, ką galima naudingo nuveikti kraštotyros sklaidoje.

Man be galo norėjosi parodyti kraštotyrininko darbus ir viešai pasakyti, kad jų darbas labai sudėtingas, bet labai reikalingas.

Anksčiau daug mokinių sulaukdavome bibliotekoje.  Kaip minėjau, prie parodų stendų vykdavo pažintinės pamokos. Dabar vėl kalbama apie atvirų pamokų įtraukimą į mokymo programas, galbūt tai kažkoks trupinėlis tos pačios veiklos, kurią sėkmingai darėme anksčiau.  

Dažnai girdime, jog neva bibliotekininkai renginius daro tik dėl pliusiuko. Tačiau juk parodas surengti nėra taip paprasta, reikalinga daug įdirbio, kad paroda skleistų kažkokią žinią, nes kiekvienas eksponatas tylus pasakotojas apie save ir tą buvusį ar esantį  šalia jo. Bet kuriuo atveju – mums norisi jaunimui parodyti, kad mūsų kraštotyra yra  turtinga.“

R. Giržadienei įteiktas Mikelio prizas – Šventojo Roko skulptūrėlė su angelu ant peties.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Šiaulių miesto kraštotyrininkai Kraštotyros draugijos suvažiavime Vilniuje (2005 m.).  
Rimos GIRŽADIENĖS archyvo-Artūro STAPONKAUS nuotr.