Kartu su kraštotyrininku, kultūros istoriku, dizaineriu Viliumi Puronu toliau keliaujame po kadaise Šiaulių mieste veikusias maitinimo įstaigas. Šį kartą nusikėlėme į sovietmetį ir varstėme tuo metu mūsų mieste gyvavusių restoranų, kavinių, valgyklų bei kitų viešųjų maitinimo įstaigų duris.

Šiaulių prekybos valdybos įstaigos
Pasak V. Purono, jei peržvelgtume telefonų knygas, galima susidaryti bent apytikrį kavinių raidos vaizdą tarybiniais metais.

1961 metais mieste žinomi du restoranai – „Baltija“ ir geležinkelio stoties restoranas. Telefonų knygoje pažymėta kavinė Nr. 11, buvusi Vilniaus g. 181, ir šešios valgyklos.

Kraštotyrininko teigimu, atrodo, pastarųjų būta daugiau, tik jos neturėdamos telefonų nepateko į mūsų akiratį.

1966 metai. „Baltija“, geležinkelio stoties restoranas, „Jaunystė“, „Gulbė“, „Rasa“, „Inga“, valgyklos – „Dubysa“, „Kregždutė“, „Žuvėdra“.

1971 metai. „Baltija“, geležinkelio stoties restoranas, „Rasa“ ir „Žemaitis“. Kavinės – „Inga“, „Jaunystė“, „Gulbė“, vaikų kavinė „Sigutė“, „Skalsa“, „Elnio“ kombinato valgykla ir aludė „Gubernija“, valgyklos – „Aušra“, „Ragas“, „Jaunystė“, „Baltija“, „Dubysa“, „Rasa“, „Kregždutė“, „Skalsa“, „Žuvėdra“. Iš viso 21 viešojo maitinimo įstaiga.

1977 metai.  „Baltija“, geležinkelio stoties restoranas, „Rasa“, „Milda“ ir „Žemaitis“, naktinis baras „Geluva“. Kavinės –  „Inga“, „Jaunystė“, „Gulbė“, vaikų kavinė „Sigutė“, „Skalsa“, „Elnio“ kombinato valgykla ir aludė „Gubernija“, valgyklos – „Aušra“, „Ragas“, „Jaunystė“, „Baltija“, „Dubysa“, „Rasa“, „Kregždutė“,  „Skalsa“, „Žuvėdra“. Iš viso 21 viešojo maitinimo įstaiga.

1984 metai. Restoranai – „Baltija“, geležinkelio stoties restoranas, „Šiauliai“, „Žvejų užeiga“, „Milda“, „Rasa“, „Žemaitis“, šašlykinė „Ragas“, kavinės – „Aušrinė“, „Inga“, „Geluva“, „Jaunystė“, „Minutė“, vaikų kavinė „Sigutė“, kafeterija „Aidas“, cukrainės „Malkinė“ ir „Saulutė“, ledainė „Prie teatro“ ir užeiga „Pušelė“.

Pilstoma degtinė
Kalbėdamas apie tarybiniais metais Šiauliuose veikusias viešąsias maitinimo įstaigas V. Puronas nepraleido progos pasidalyti ir įdomiais faktais.

Anot jo, tuojau po karo, apie 1945 metus, mieste buvo vienintelė vieta, kur buvo galima nusipirkti degtinės. Kraštotyrininkas pasakojo, kad profesorius Vytenis Rimkus mena, kaip jį, keturiolikmetį paauglį siųsdavo nupirkti į Vilniaus g. 183 (kur herbas fasade, kur dabar įsikūrusi kavinė „Morganas“). Kažkokioje pustamsėje patalpoje iš bidono moteriškė samčiu pilstydavo sveriamą degtinę. Tas skystis buvo matuojamas svoriu, ne litrais. Štai kodėl iki šiol sakoma: „Išgėriau šimtą gramų.“

Antrą kartą toji mada matuoti skysčius svoriu, V. Purono teigimu, atėjo su kavinių technologija – pilstant konjaką ir kitokius svaigalus, svoriu matuoti buvo patogiau  ir tiksliau – į kainą įsiskaičiuodavo ir taurelės sienelių sudrėkinimą.

Pokaris
Kraštotyrininkas pažymėjo, jog pokaryje liaudis nesižavėjo kavinėmis, tai buvo buržuazinė atgyvena.
Apie 1957 metus Šiauliuose buvo tik šešios valgyklos, kai kurios netgi su staltiesėmis.

Ant sienų kabėjo plakatai su trachoma sergančiomis akimis, tarpulangiuose dusto (DDT) stiklinėse duso musės. Šios pokario užeigos, kurios vadinosi „zabiegalkos“, tai buvo tos pačios valgyklos, kiek pratęsė savo darbo laiką.

„Zabiegalkos“ buvo „Lietkoopsąjungos“ „specializacija“.

Kiek „šumnesnė“ „zabiegalka“ buvo Vilniaus g. 181, šalia „Morgano“.

Pirmasis pokario restoranas „Baltija“ buvo įkurtas buvusios „Palangos“ vietoje – priešais „Valerijono“ vaistinę. Deja, pasak kraštotyrininko, kokiais 1956-aisiais pastatas, šiauliečių žargonu vadintas Reichstagu, supleškėjo. Degėsių griuvėsius nuvalė, o restoraną „Baltija“ iš naujo įsteigė statomo univermago pastate Vilniaus g. ir Dvaro g. sankryžoje. V. Purono teigimu, tą pastatą dar ir dabar vadiname „Baltija“.

„Baltija“.  Kraštotyrininkas buvo atviras ir pasakojo, jog restorano interjeras buvo didelis ir kažkoks valdiškas – nailoninės permatomos užuolaidos, pilka sienų spalva ir staltiesės.

Pirmame aukšte, laiptinės apačioje, prie sienos buvo automatas, buvęs dar aštuntajame dešimtmetyje, į kurį įmetus monetą, apipurkšdavo veidą odekolonu.

Anot V. Purono, senieji Šiaulių prekybos valdybos vadovai teigė, kad pusrūsiuose buvo įrengę gana šaunią mėsos rūkyklą, nors ji buvo retai naudojama.

Atmintyje kraštotyrininkui išliko valdiškos svečių kambario nailoninės užuolaidos ir grubi „čekanka“ – iš vario skardos Prekybos valdybos apipavidalintojų cecho vadovo, dailininko Einaro Osso grubiai iškalinėta undinė.

V. Puronas pasakojo, jog pakilus darbo žmonių gerovei septintojo dešimtmečio pradžioje miesto prekybininkų iniciatyva pradėjo steigtis kavinės (iki 1965 metų jau turėjome pirmąsias – „Dubysą“, „Gulbę“, „Ingą“, „Kregždutę“), į kurias ideologai pradžioje žiūrėjo skeptiškai, nes jose dažniausiai lankydavosi paviršutiniška publika, t. y. poniutės lakuotais nagais, čigonai ir neaiškaus pobūdžio stileivos. Darbo liaudies atstovai, kraštotyrininko teigimu, maitindavosi dažniausiai namuose, o jei gerdavo, tai tarpuvartėse.

„Inga“. Pasak V. Purono, Šiaulių opinija tvirtina, kad pirmoji kavinė, kuri tapo architektūros kūriniu, buvo A. Kleinerio (dabar Trakų g.) gatvės „Inga“. Garsas apie jos interjerą su išmoningai skaldyto akmens sienele buvo pasiekęs net Vilnių (arch. Vladas Naujikas, iki tol buvęs Naujosios Akmenės vyr. architektas). Joje buvo pradėta virti „tikrą kavinių kavą“ – turkišką kavą. Kraštotyrininkas prisiminė, jog kavinėje šeimininkavo visuomet besišypsanti brunetė panelė (vėliau – ponia) Zita, tarsi neatskiriama interjero detalė.

Taip pat V. Puronas pažymėjo, kad legenda apie kavinės vardo atsiradimą pasakoja, jog „krikšto vardo nešiotoja“ buvo svajinga ir žvitri abiturientė, kurios žavesys buvo įamžintas pavadinime, nes interjero architektas simpatizavo merginai. Anot kraštotyrininko, pasakojama, kad vėliau, kokiais 1968 metais, toji Inga mokėsi Vilniaus konservatorijoje, dainavo merginų ansamblyje ir per televiziją.

Pasak V. Purono, kurį laiką „Inga“ buvo gana populiari, kol palaipsniui ją nustelbė naujesnės arba demokratiškesnės „knaipės“.

Be to, anot kraštotyrininko, kiti šaltiniai tikina, kad 1964 metais kavinės interjerą projektavo G. Šumskienė, dar kiti – kad pirmasis miesto vyr. dailininkas Olechnovičius. Taigi, „Inga“ – visavertis šiaulietiškas produktas.

„Sigutė“.  V. Puronas pabrėžė, jog tai pirmoji ir bene vienintelė vaikų kavinė. Būtų galima jos atsiradimą priskirti madai, nes tuo pačiu laiku Vilniuje atsirado „Nykštukas“. Kalbėdamas apie šią kavinę kraštotyrininkas prisiminė vaikams pritaikytus baldus, kur galėjo sėdėti ir suaugusieji bei pridūrė jog, sakoma, kad interjero autorė buvo arch. Apolonija Nistelienė.

„Kaštonas“. Ši kavinė, anot V. Purono, buvo Kapsuko g. (dabar Aušros alėjos g.) ir Vaisių g. sankryžoje. Pasak kraštotyrininko, „Kaštonas“ įdomus ne tiek savo interjeru, kiek tuo, kad septintajame dešimtmetyje jame užsidegė pirmoji šviečianti reklama. Grožybė neišpasakyta, progreso švyturys, nakties grožio pionierius, revoliucinga naujiena Šiauliuose!

V. Puronas prisiminė, kad apie šią reklamą sakydavo: „Kaip užsienyje!“ Taip pat jis pridūrė, jog 1994 m. „Kaštone“ kurį laiką rinkdavosi miesto „princai“, kol, atsidarius kitiems interjerams, jie išsikraustė ten.
(Bus tęsinys)

Pokaryje Šiauliuose gyvavusių maitinimo įstaigų interjeras.
V. Purono archyvo nuotr.

„Sigutė“ – pirmoji ir bene vienintelė vaikų kavinė.
V. Purono archyvo nuotr.

Pokario metu Šiauliuose veikusi kavinė-užkandinė.
V. Purono archyvo nuotr.