Kraštotyrininkas, kultūros istorikas, dizaineris Vilius Puronas siūlo įsivaizduoti, kas atsitiktų, jei vieną dieną imtų ir išnyktų kavinės iš mūsų gatvių. Pasak jo, užtemtų saulė, drebėtų žemė ir kinkos, žmonija išnyktų, nebeturėdama kur padoriai pasėdėti, kultūringai kavos puoduką išgerti. „Tai būtų pirmieji Apokalipsės požymiai“, – teigia kraštotyrininkas.

Tad V. Puronas mums pasakoja apie Šiaulių kavinių istoriją ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą mūsų mieste veikusias karčemas, smukles, austerijas ir kt.

Šiaulių kavinių istorija
V. Purono teigimu, Šiaulių kavinių istorijai dar nėra šimto metų. Žinoma, jei neminėsime įvairiaspalvių užeigų, dabartinių kavinių pirmtakių: smuklių, karčemų, stadalų, traktierių, arbatinių, cukrainių, bufetų, užkandinių, valgyklų, restoranų, aludžių, picerijų, kulinarijų, šašlykinių ar šiaip knaipių („zabiegalkų“, „snarglinių“ arba „arklinių“).
Kalbant sausuolių kalba – įvairiafunkcinių viešo maitinimo užeigų, būtinų miesto tipo gyvenvietėje. Tačiau kraštotyrininkas siūlo nedaryti kulto iš istorijos bei imti ir vieną kitą favoritę ištraukti iš užmaršties ūko.

Pirmoji karčema
Pasak V. Purono, sunku dabar pasakyti, kada pirmoji viešo maitinimo įstaiga atsirado Šiauliuose. Turbūt dar XV a. pradžioje, kai buvo pastatyta medinė bažnyčia, o priešais ją susidarė plynia turgui, apstatyta namais, skirta prekybai šurmuliuoti.

Toji smuklė (o gal keletas), kaip ir dera anam laikotarpiui, vadinosi ne kavine, o karčema, ten kaustė arklius, prekiavo alumi ir midumi, kepė duoną ir papločius.

Šiauliuose tokių karčemų per visus XV–XIX a. būta nemažai.

Apie senovės karčemas  
Kas dabar pasakys, kuomet Šiauliuose buvo įkurta pirmoji pakelės užeiga? V. Puronas mano, jog galbūt dar XV a. viduryje, kai Šiaulių miestas išsiplėtė ant kalno.

Kaip didesnė gyvenvietė be užeigos? Kur prekybos kelių eita, ten ir karčemų būta – anuomet tai buvo labai reikalingi pastatai: ir viešbučiai, ir valgyklos, ir restoranai, ir kultūros namai vienu metu. Čia buvo galima išgirsti naujienų iš viso plačiojo pasaulio, samdiniui buvo galima slaptai šeimininko šiaudų kūlį ar bulvių terbą išsikeisti į baltakės stiklinę, čia gyvavo kita moralė, nei pelėsiais atsiduodanti bažnyčia, čia išgirsdavai juokingų dainų, matydavai, kaip kardais suskambindavo susivaidiję šlėktelės.

Kraštotyrininko teigimu, karčemos šeimininkas neturėjo tų skrupulų, kurių buvo pilnas anuometinis pasaulis – ir nugirdydavo skolon, ir net apnakvydindavo ant suolo, nes įstatymas nuo XVI a. pradžios draudė nusigėrusius lankytojus išmesti į gatvę kaip šunis, vertė juos paguldyti ant suolų kaip bekonų skerdienas.

Smuklė
V. Puronas pasakoja, kad tų užeigų būta kelių atmainų, tačiau visose pagrindinis buvo smuklės pastatas – gryčia. Daugumoje atvejų – tai troba, kurios viename gale gyveno smuklininko šeima, kitoje buvo smuklės patalpa – visą namo galą užimantis kambarys, dažniausiai plūktinėmis grindimis. Pro mažus langiukus įsisprausdavo nedaug šviesos, todėl joje vyraudavo prietema. Kambaryje būdavo keli stipriai suręsti mediniai stalai su masyviais suolais – pagrindiniai smuklės baldai. Pasieniui stovėdavo taip pat suolų eilė, dažniausiai pritvirtintų, kad besivaidijantys stipruoliai jais nesinaudotų vietoj ginklo. Šalia gyvenamosios patalpos buvo virtuvė su „sklepu“ (rūsiu), kur buvo laikomas brangesnis vynas, grietinės, uogienės ir kiti pusfabrikačiai. Antrame aukšte dažniausiai buvo įrengiami svečių kambariai su lovomis, stalais, kėdėmis. Čia apsistodavo turtingesni pakeleiviai, kurie galėdavo užsisakyti brangesnį kepsnį, užjūrio vyno, patogiau pernakvoti.

Užvažiuojamasis kiemas
Anot kraštotyrininko, plotas šalia gryčios buvo panaudojamas pagal paskirtį. Mieste buvo mėgstamas užvažiuojamasis kiemas, išlikęs iki XX a. penktojo dešimtmečio. Tai būdavo  dažniausiai aklinas kiemas, aptvertas lentų tvora, kurios perimetru, iš vidaus, ėjo atvira pavėsinė. Svečiai suvažiuodavo vidun, pavėsinėse uždengdavo arklį ir vežimą nuo darganos ar lietaus, kol vežėjas užkandžiaudavo smuklėje. Jei oras gražus – vežime, ant šieno ir nakvodavo. Jei dargana – apklotu pridengdavo arklį, o pats įsitaisydavo smuklėje ant suolo.

„Stadala“
Kita karčemos atmaina – „stadala“. V. Puronas pažymi, jog ją sudarydavo du pastatai: smuklė ir didžiulis klojimas su dvejomis durimis iš abiejų galų – įvažiuojamomis ir išvažiuojamomis. Tai buvo tarsi užvažiuojamasis kiemas su stogu. Vežimai buvo sustatomi prie šoninių sienų, o vežikai, smuklėje skaniai užkirtę „kugelio“ (bulvių plokštainio) su spirgučiais, naktį saldžiai parpdavo savo vežimuose, nesvarbu, lauke perkūnija ar liūtis. Už nedidelį mokestį buvo galima nakvoti ir virš vežimų, ant žardų, kur buvo laikomas šienas.

Tokių pastatų nemažai buvo tuometinėje Lietuvoje. Iki Antrojo pasaulinio karo jų išliko ir Šiauliuose. Anot kraštotyrininko, viena jų – Žemaitės ir Vilniaus g. sankryžoje, kita – Šimšėje, kažkur ties buitininkų mokykla.

V. Puronas priduria, jog metraščiai mini ir „stadalos“ tipo Šiaudinės karčemą, stovėjusią Zokniuose, netoli dabar išlikusių ūkinių pastatų, sumūrytų iš senovinio skaldytų akmenų mūro.

Taip pat kraštotyrininkas pateikia ir tokį įdomų faktą, kad kava Lietuvoje ėmė rodytis tik nuo XVIII a. pradžios, kai 1683 metais Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Jono III daliniai užgrobė didžiules turkiškos kavos atsargas ties Viena. Tad V. Puronas teigia, jog belieka tik spėlioti, kad Šiaulių miesto arbatinėse kava užkvipo gerokai prieš Pirmąjį pasaulinį karą, bet nebuvo taip  populiari, kaip dabar. „Rusiškas virdulys su arbata tuomet buvo ir madingesnis, ir artimesnis. Kaizerio vokietukai labiau gerbė kavą, tačiau tik smetoniškiems inteligentams kava tapo reikalinga būtinybe, o paprastoms darbo bitėms ji atrodė karti ir neskani. Na, nebent gaminama iš cikorijos, gilių ar javų, užbaltinta pienu“, – įdomų faktą atskleidė kraštotyrininkas.

Austerija – svarbiausioji smuklė
Smuklės noriai įsikurdavo prie bet kurio miestelio turgaus aikščių, tačiau tik viena jų būdavo „viršesnė“. Ji vadindavosi austerija. Šalia tipinės karčemos funkcijos austerija atlikinėjo „notarinės kontoros funkcijas“.

Anot V. Purono, pati seniausia ir garbingiausia Šiaulių užeiga, kuri pateko į miesto metraštininkų akiračius, buvo vokiečio Nolteno austerija, stovėjusi turgaus pakraštyje priešais paštą, toje vietoje, kur neseniai iškilo Vilniaus banko pastatas. 1838 metais čia buvo apsistojęs net Rusijos imperatorius Nikalojus I su imperatoriene ir dukra, pasakojama, kad ten būta gana prašmatnių kambarių.

Kraštotyrininko teigimu, kasdienybėje smuklė visuomet buvo pilna veiklių ir gerklingų turgaus žmonių, visiškai nepanašių į dabartinius kavinių dykaduonius. Nenuostabu, juk tuomet turgaus austerija buvo tikra juridinė įstaiga. Vyravo paprotys, kad perkant vertingesnį pirkinį – karvę, arklį, vežimą ar trobą – būdavo būtina sandėrį įteisinti, „aplaistyti pirkinį“, sugeriant magaryčias su keliais liudininkais. Tik tokiu būdu vertingasis pirkinys tapdavo legalus.

Austerija klestėjo iki Pirmojo pasaulinio karo, kai pastatas supleškėjo. Palaipsniui išblėso atsiminimai apie ją. V. Puronas pažymėjo, jog tik paskutiniaisiais XX a. šimtmečio metais, besistatant Vilniaus bankui, du didieji šios smuklės pamatų akmenys buvo iškelti, nuvežti prie Kryžių kalno ir įmūryti į vienuolyno pamatus, kad šis sakralinis pastatas per daug neapaugtų dvasingumu.

Taip atrodė pirmosios karčemos mūsų mieste.
P. Kaminsko nuotr.

Mieste buvo mėgstamas užvažiuojamasis kiemas – dažniausiai aklinas kiemas, aptvertas lentų tvora, kurios perimetru iš vidaus ėjo atvira pavėsinė.
P. Kaminsko nuotr.

Seniausia karčema Šiauliuose.
G. Bagdonavičiaus pieš.