I tūkst. pr. Kr. Lietuvoje jau buvo įtvirtinimų, kuriuos galima laikyti ankstyviausiais piliakalniais. „Piliakalnių istorija pakankamai ilga. Kiek dabar žinoma, šis reiškinys vystėsi apie 2500 metų. Jie pradėjo formuotis tuomet, kai Lietuvoje atsirado metalas. Visuomenių raida akmens amžiuje vyksta labai lėtai – žmonės gyvena kartų kartomis ir jų gyvenimas nesiskiria. Atsiradus metalui raida ima spartėti. Vienas šio laikotarpio reiškinių ir yra piliakalnių arba įtvirtinimų atsiradimas“, – paaiškina archeologas, archeologijos istorikas doc. dr. Gintautas Zabiela. Pasak jo, Šiaulių miestas nors ir gana nemažas, tačiau geografiškai yra ganėtinai lygiose vietose. Ir tai lemia, kad piliakalnių mieste ir toliau yra nedaug. Archeologas dalijasi istorinėmis žiniomis apie piliakalnius, kuriuose turėjo stovėti svarbesnės Šiaulių žemės pilys.

Kaip atsirado piliakalniai?
Piliakalniuose stovėjusios pilaitės gynė aplinkines gyvenvietes, kurių gyventojai tiekdavo pilies įgulai visus būtinus produktus. „Dėl atsiradusių įtampų kad ir nedidelėse bendruomenėse teko dalį gyvenviečių rengti kalvose, jas įtvirtinti, aišku, dar primityviai. Žmonės tiesiog pasirinkdavo arba kalvos viršūnę ar aukštumos kyšulį pastebėję griovas. Jie parinkdavo pačios gamtos apsaugotas vietas, kad patiems reikėtų kuo mažiau darbuotis ir tvirtintis. Juolab kad pirmieji tvirtinimai nebuvo tokie galingi, tai buvo keliagubos tvorų eilės, paskui pradėta pilti pylimėlį, kasti griovius, bet tai nebuvo dideli įtvirtinimai su pilimis, o įtvirtintos gyvenvietės“, – sako G. Zabiela.

Pasak archeologo, piliakalniai yra glaudžiai susiję su visuomenės raida, kuri atvedė iki to, kad Lietuvos teritorijoje susikūrė vienintelė Baltų valstybė – Lietuvos didžioji kunigaikštystė. Paskutiniai piliakalniai jau nebepanašūs į menkas gyvenvietes. Jie tampa gynybiniais taškais, tam tikromis rezidencijomis, su galingomis medinėmis pilimis, kurios labai efektyviai priešinosi puolimams – Livonijos Ordinui, tiek vokiečiams, tiek priešams iš dabartinės Latvijos teritorijos ir t.t.

Piliakalnių vertę sunkų apibūdinti – daugumą jų pažįstame tik iš išorės. „Iš dabar žinomų, grubiai tariant, tirtas kas ketvirtas, tad patys vertingiausi mokslo pažinimo prasme piliakalniai, ko gero, dar liks tirti. Tad galime kalbėti apie tą dalį, kuri nors kiek tyrinėta, arba apžvelgti piliakalnius kaip kraštovaizdžio elementus, garsius savo padavimais, savo istorija, turint omenyje vėlyvąsias viduramžių medines pilis“, – sako G. Zabiela.

Bet, ko gero, niekada nebus įmanoma pasakyti, kad vienas ar kitas piliakalnis yra vertingiausias Lietuvos istorijoje. Visai neseniai paskaičiuota, kad yra žinoma 900 tikrų buvusių neabejotinų gyvenviečių įtvirtinimų. „Bet skaičius auga ir kasmet pasipildo. Ko gero, tai vienintelė archeologijos paveldo objektų rūšis, kuri pakankamai intensyviai pildosi. Lietuvoje turime išskirtinį reiškinį – labai talentingą piliakalnių ieškotoją biologą Darių Stončių, kuris per paskutinius kelerius metus yra suradęs apie 30 iki tol visiškai nežinomų įvairių dydžių ir vertės piliakalnių“, – teigia G. Zabiela.
Daug archeologinio turto slypi jų žemėje: kultūriniai žemės sluoksniai su įvairiomis ten gyvenusių žmonių veiklos liekanomis – įvairios pastatų liekanos, ginkluotės, keramikos, darbo įrankių ir jų fragmentų ir t. t., kurios galėtų tiek daug papasakoti.

Bubių piliakalnis – memorialas piliakalnių pažinimui
„Šiaulių miestas gana nemažas, tačiau geografiškai yra ganėtinai lygiose vietose. Ir tai lemia, kad piliakalnių yra nedaug. Dabartinėje Šiaulių teritorijoje yra vienas – dar vadinamas Salduvės kalnu. Kai kas sako, kad tai Šiaulių piliakalnis. Anksčiau jis priklausė Žuvininkų kaimui. Dabartinėje aplinkoje daugiau tokių piliakalnių nėra, nors Šiaulių spaudoje, jei neklystu, dizainerio Viliaus Purono pareikšta, kad piliakalniu kadaise buvo Senosios Šiaulių kapinės. Gal ir būtų piliakalnio požymių, bet ši teritorija yra itin gausiai užlaidota ir labai pakeista, tad šiais laikais neįmanoma įrodyti – galėjo taip būti ar ne“, – sako G. Zabiela.

Salduvės kalnas įrengtas aukščiausioje atskiros didelės kalvos dalyje. Apskrita 20 m skersmens aikštelė iš visų pusių apjuosta pylimo. Piliakalnis apardytas 1915, 1941 ir 1944 m. apkasų, papėdės pylimo vakarinė dalis nukasta 1977 m. čia statant monumentą tarybinei armijai. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – XIV a.

Archeologas imasi papasakoti apie Bubių piliakalnį ir reikšmę. „Labiausiai Šiaulių krašto piliakalniai žinomi dėl Bubių piliakalnio tyrimų. Jie pradėti XX a. pr. Apskritai šis piliakalnis yra memorialinė vieta visų Lietuvos piliakalnių pažinime“, – teigia G. Zabiela.

Bubių piliakalnis įrengtas Dubysos kairiojo kranto aukštumos kyšulyje. Aikštelė ir šiaurinis šlaitas apardyti 1944 m. apkasų, o rytinėje jo papėdėje, griovyje ir šalia jo iškastos dvi bunkerių duobės. Šiaurės, vakarų ir pietų papėdėse, 6 ha plote, yra papėdės gyvenvietė. Joje aptiktas iki 1 m storio I tūkst. vidurio – XIV a. kultūrinis sluoksnis su pastato liekanomis, kauline adatine, žalvariniais kabučiais, grublėta, lygia ir žiesta keramika, gyvulių kaulais, molio tinku. 1903–1906, 1909 ir 1911 m. aikštelę kasinėjo L. Kšivickis.

„XIX a. pab. į Lietuvą besislėpdamas nuo tuometinės carinės rusų valdžios persekiojimo atvyko gyventi lenkų kilmės tyrinėtojas sociologas Liudvikas Kšiviskis. Jis atvyko į Bubių dvarą, priklausiusį Zubovams ir pastebėjo kalną, kuris turi natūralius bruožus –  antai stačius šlaitus ir t. t. Nuo Bubių piliakalnio nedidelių tyrinėjimų prasidėjo pirmiausiai nedideli Žemaitijos, o paskui visos Lietuvos piliakalnių pažinimai“, – sako G. Zabiela.

Piliakalnis datuojamas I tūkst. viduriu – XIV a. Jame stovėjo Dubysos pilis, kurią 1348 m. užpuolė ir sugriovė Livonijos ordinas. Atstatytą pilį Ordinas vėl sugriovė 1358 m. sausio 24 d. Tuomet žuvo 100 jos gynėjų.

Ištirtame apie 100 kvadratinių metrų dydžio plote aptikta įdomių radinių. 90 cm storio kultūrinio sluoksnio apatiniame horizonte buvo pelenų ir akmenų grindinys, viršutiniame – perdegusio molio tinko, žiestos keramikos. Šiame sluoksnyje rasti geležiniai peiliai, pjautuvų ir dalgių fragmentai, kalavijo skersinis, sagtys, smeigtukas, raktas, susukta viela, pentinai, ietigaliai, arbaletiniai strėlių antgaliai. Taip pat rasta žalvarinių žiedų, apkalų, pasaginė ir apskrita segė, kabučiai (iš jų vienas su grandinėle), žvangučiai, įvijos, kabutis iš danties, kaulinė švilpynė kitų įvairių geležinių ir žalvarinių dirbinių fragmentų, gyvulių kaulų.

„Piliakalnio aplinkoje, ko gero, bus gyvenę greta lietuvių ir žiemgaliai. Gentis, gyvenusi Šiaurės Lietuvoje, pietų Latvijoje, matyt, bėgdama nuo Livonijos ordino pasitraukė ne toli, o apsigyveno Šiaulių žemėje. Ypač daug dirbinių, ypač papuošalų, kurie būdingi žiemgaliams, randama jų gyventose teritorijose, o jų rasta Bubiuose ir jų apylinkėse“, – sako G. Zabiela.

Kiti piliakalniai
Šiaulių rajone, Kužių seniūnijoje esantis Luponių piliakalnis turi kitų pavadinimų – Perkūnkalnis, Perkūno kalnas, Raganų kalnas.

Piliakalnio pietryčių–rytų papėdėje, 3 ha plote, aptikta papėdės gyvenvietė tyrinėta 1997 m. Joje rastas iki 50 cm storio X–XIII a. kultūrinis sluoksnis su geležiniu ietigaliu, yla, akmeniniu galąstuvu, žalvarine movele, grublėta ir žiesta keramika. Piliakalnis datuojamas I tūkst. antrąja puse – XIV a.

„Luponių piliakalnio neįmanoma sutapatinti su istoriniuose šaltiniuose minimomis Šiaulių žemės pilimis. Tačiau nedideli tyrinėjimai jo papėdėje (tyrinėta gyvenvietė, kuri buvo aplink piliakalnį) parodė, kad jis išgyveno kažkokius puolimus, kadangi atkastos sudegusio pastato liekanos su įvairiais dirbiniais. Tačiau ten jau yra tik lietuvių žemės, žiemgalių nerasta“, – sako G. Zabiela.

Ypač įspūdingas ir, be abejo, garsiausias – Šiaulių rajone Meškuičių seniūnijoje esantis Kryžių kalnas, dar vadinamas Domantais, Pilies kalnu, Šventkalniu. Ilgą laiką buvo manoma, kad kasinėjant kryžius buvo sunaikintas visas jo kultūrinis sluoksnis.

„Prieš kelerius metus teritorijoje buvo tvarkomas apšvietimas ir atlikti tyrimai parodė, kad nieko panašaus – suardyta tik pati viršutinė sluoksnio dalis, nes kryžių niekas giliai nekasa. O visi vėlesni, gilesni sluoksniai pakankamai neblogai išlikę. Kryžių kalnas, ko gero, nemaža dalimi tikrąja to žodžio prasme piliakalnis – jis supiltas panaudojant kalvelę“, – sako G. Zabiela.

Piliakalnis apardytas nuo XIX a. vidurio jame statant ir tarybiniu laikotarpiu 1961, 1975 m. griaunant kryžius. Objektas datuojamas I tūkst. – XIV a.

Čia aptiktas iki 1 m storio XIII–XIV a. kultūrinis sluoksnis su židiniais, sidabrine sege, geležiniais peiliais, kirstukais, strėlės antgaliu, stikliniu karoliu, akmeniniu galąstuvu, lygia ir žiesta keramika, gyvulių kaulais, molio tinku.

Piliakalnyje stovėjo 1348 m. minima Kulių pilis.

„Kryžių kalne rasti kai kurie įdomūs radiniai, tai du raginiai kirveliai, kuriuos bandoma sieti su mitologija. Jų faktiškai niekur kitur nerasta, tik vienas – Vilniaus Gedimino kalne. Tai parodo, kad net ir tokiuose labai sunkiai tyrinėjamuose piliakalniuose galima tikėtis labai įdomių ir galbūt unikalių eksponatų. O gaila, kad Salduvės kalnas, arba Žuvininkų piliakalnis, yra visiškai netyrinėtas“, – sako G. Zabiela.

Dar vienas – Kudinų piliakalnis, esantis Radviliškio rajone, Šiaulėnų seniūnijoje, žinomas  Kalnų bei Šiaulėnų vardais. Pakankamai įspūdingas piliakalnis yra ankstyvas: jis datuojamas valstybės laikotarpiu – XIII a.

„Jo niekuomet nebandyta tyrinėti, bet apie jį surinkta daug legendų. Iš tų kraštų buvo kilęs toks garsus piliakalnių fotografas Balys Buračas, išpopuliarinęs juos savo įspūdingose nuotraukose. Jis užrašęs pasakojimų, legendų apie šį piliakalnį“, – sako G. Zabiela.

Legendos pasakoja, kad piliakalnio vietoje smėliu užneštas miestas, bažnyčia ir varpinė, stovėjusi galinga pilis...

Salduvės piliakalnis.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvas, Nr. 1946.

Kryžių kalnas.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvas, Nr. 1956.