Archeologė  Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus muziejininkė-vyriausioji specialistė, Šiaulių universiteto docentė dr. Birutė Kazimiera Salatkienė tęsia pasakojimą apie tai, kaip gyveno pirmajame amžiuje po Kristaus dabartinių Šiaulių teritorijoje įsikūrusios Lieporių I gyvenvietės žmonės. Juk įdomu, kokius rūbus jie vilkėjo, su kuo bendravo gyvendami gana nuošalioje miškų apsuptoje vietovėje.

Audiniai
Pirmieji mūsų gyvuliai avys ir ožkos turėjo ne tik kailį, bet ir vilnos, todėl ir mūsų pirmieji audiniai buvo iš jų.  Prie anksčiausiai panaudotų pluoštų galima priskirti liepos karnas, iš kurių ir apsiaustus darė, ir kepures, ir demblius, ir kitokius dalykus.

Tačiau pirmoji tikroji tekstilė yra drabužis, kuris yra padarytas tik iš siūlių, būtent vilnonis. Pavyzdžiui, linas turi pluoštą, dilgėlė turi pluoštą, kanapė turi pluoštą, bet dar reikia sugalvoti technologiją, kaip iš jų tą pluoštą išimti. O avis nukirpai, iškedenai ir gatavas pluoštas. Dabar tyrinėjant ir rekonstruojant puošniąsias žemaičių kepurėles, kur ant virvutės vienas šalia kito sumauti žalvariniai žiedeliai ir kurios kaip gyvatės susuktos, kūgis padarytas, tai paaiškėja, kad žiedeliai ant vilnonių siūlų yra suverti.

Taigi mūsų krašte vilnonis audinys yra greičiausiai ankstyvesnis už bet kokį augalinį pluoštą, išskyrus karnas. Be to, vilna yra šilta. Tad mūsiškiai žmonės ir paleolito, ir mezolito laikais, ir neolito pradžioje dėvėjo iš kailių, ir iš odų pagamintus drabužius, kurie pritaikant šiuolaikinius terminus buvo ekologiški. Tokios medžiagos yra organinės ir lengvai pasiekiamos. Juk ir medžiotojas, ir žemdirbys tos odos visada turėjo ir jau nuo paleolito laikų mokėjo išdirbti ją iki neįtikėtino plonumo.

Pavyzdžiui, Rusijoje, tarp Maskvos ir Uralo, Sungyro kapinyne mokslininkai rado 25 tūkst. metų senumo žmogaus kapą, kuris dabar vadinamas Šamano kapu. O tik pagalvokite, prieš 25 tūkst. metų čia dar buvo ledynmetis, o tas šamanas buvo palaidotas su unikaliu drabužiu, prie kurio buvo prisiūta 70 tūkst. iš mamuto ilčių padarytų plokštelių su skylutėmis, kurių kiekvienos storis – 2 milimetrai, o skersmuo – 5 milimetrai. Ir tos plokštelės prisiūtos ne prie kailių, bet prie, sakyčiau, tobulai išdirbtos odos. Praktiškai visas šamano drabužis yra puoštas tokio nepaprastai juvelyriško darbo papuošalais.

Šitą pavyzdį pateikiu todėl, kad odos apdirbimas, mokėjimas ją apdirbti, minkštinti ir nešioti atėjo iš labai senų laikų ir mūsų krašto žmonės šiuos gebėjimus ir įgūdžius atsinešė iš ten, kur anksčiau gyveno – mūsų atveju iš dabartinės Šiaurės Vokietijos ir Pietų Danijos.

Kintančiu Baltijos pakraščiu šie žmonės atėjo paskui šiaurinius elnius, nes nenorėjo likti miškų medžiotojais. Dalis mezolito žmonių, kai keitėsi gamtos sąlygos, užaugo miškai, paplito kitų rūšių gyvūnai, keliavo paskui įprastas sąlygas – paskui tundrą ir šiaurinius elnius. O kita populiacijos dalis tiesiog liko toje pačioje teritorijoje ir prisitaikė prie pakitusių sąlygų.

Spalvos
Kiek iš tų drabužių, kuriuos dėvėjo lieporiškiai pirmajame tūkstantmetyje po Kristaus gimimo, buvo vilnonių, lininių, kailinių, negalima tiksliai pasakyti: drabužių liekanų Lieporiuose rasta labai mažai.

Tačiau esama keleto užuominų. Viena iš jų yra šeštojo amžiaus kape rastas moteriškas apgalvis – prie šio papuošalo iš žalvario, kuris turi konservuojančių savybių ir išsaugo tam tikras medžiagas, buvo prikibę audinio. Tą audinį ištyrinėjus paaiškėjo, kad tai yra lininis audinys, kuris dažytas... indigo dažais.

Įsivaizduojate: indigas iš Indijos, iš Indijos vandenyno salų jau septintajame amžiuje Žemaitijos viduryje, miškų glūdumoje! Tai rodo, kad nevaikščiojo vien tik baltai apsirengusios mūsų moteriškės, kaip mes įsivaizduojame.

Patyrinėjus kitus audinius Nacionalinio muziejaus laboratorijoje paaiškėjo, kad buvo naudojami visi augaliniai dažai: žolynai, medžių žievės ir visa kita. Reikia manyti, kas ir mūsiškės vaikščiojo spalvotos, gražios ir net turėjo indigo dažų.

Nors nekasdieninis gal tai buvo visgi apgalvis arba kitas metalinis prabangus papuošalas, kuris rodo aukštą moters statusą, tam tikrą elitą. Gal ne visi galėjo sau tai leisti, bet ir Lieporiuose būta elitinių puošeivų.

Mes gyvename Dubysos ir Ventos takoskyroje. Venta, kuri įteka į pačią Baltijos jūrą, visą laiką nuo pat pirmųjų amžių po Kristaus, o greičiausiai ir anksčiau, buvo prekybos metalais – bronza, sidabru, ginklais, audiniais, papuošalais ir dar daug kuo, pavyzdžiui, indigo dažais, traktas. Juk ne veltui palei Ventą yra piliakalnis po piliakalnio. Tie piliakalniai čia visiškai neatsitiktiniai – jie rodo labai svarbią mūsų prekybos kryptį, nes būtent upės, jūros visą laiką buvo prekybos keliai.

Sausumos prekybos juk nebuvo, nes nebuvo nei kelių, nei transporto, o ir kaip per mūsų miškus net dabar prasibrauti.

Ringuvėnų kapinyne prie Kuršėnų yra rastas kapas su svarstyklėmis sidabrui sverti, svareliais, kas aiškiai rodo Ringuvėnus buvus faktorija arba prekybos centru.

Lieporių  kapinyne rasta segė tokių neįprastos (cikados) formos, kuri rodo jos kilmę iš Pietryčių Europos, Dunojaus baseino, Romos imperijos pasienių.

Taigi, ryšiai su aplinkiniu pasauliu buvo. Tik įsivaizduojama, kad prieš pusantro tūkstantmečio užkampyje gyvenę žmonės, nieko nežinojo apie kitus pasaulio kraštus, nieko neišmanė.

Importas
Didžiausia importo į mūsų kraštus dalis yra pats žalvaris, nes čia nėra nei vario, nei cinko, tik geležį turime. Kiekvienas žalvario ir sidabro gabalėlis yra atgabentas iš centrinės Europos – gal iš Bohemijos, gal iš Alpių.

Beje, sidabras nuo penktojo amžiaus pas mus jau visiškai ne retenybė: ir piliakalniuose, ir Lieporių kapinyne yra ir antkaklių, ir segių – vyriškų ir moteriškų, visokių.

O ir bronza, žalvaris, kurie į mūsų kraštus atkeliavo du tūkstančiai metų prieš Kristų, tikriausiai atkeliavo ne vien dirbinių, bet ir žaliavos (strypelių) pavidalu, o mūsiškai iš jų darėsi tokius dalykus, kokius norėjo.

Gintaras šituose kraštuose irgi buvo importo prekė, nes Luksto ežere, prie Varnių, gintaro yra, bet tiek mažai, kad apie jo platesnį panaudojimą negalima nė kalbėti. Žemaičiai iš Sembos, iš kuršių  gintarą pirko. Beveik  kiekviename kape Lieporiuose įdėtas gintaro gabalėlis kaip amuletas, ne kaip papuošalas.

Galimas dalykas būta ir importinių ginklų. Atrodytų, nieko negalime pasakyti apie importinius vynus, nors prie Kauno, Sargėnų kapinynuose, yra rastas romėniškas ąsotėlis. O ir romėniškos keramikos randama. Tad gali būti, kad pas mus ne vien tušti puodai, indai atkeliaudavo, bet ir su turiniu: vynu, aliejumi, kitokiais produktais.

Mūsų kraštuose, Lieporiuose, tokios romėniškos prabangos nerasta, bet emaliuoti dirbiniai šiuose kraštuose irgi yra žinomi. Emalis yra stiklo porūšis, nėra tiksliai žinoma, ar mūsiškiai buvo įsisavinę jo gamybos technologiją ir patys savo papuošalus emaliavo, ar juos pirko gatavus. Visgi tikėtina, kad tiek emalis, tiek jo technologija buvo importiniai.
Jokiais būdais negalima garantuoti, kad nieko kito, kaip tik pačių austus vilnonius, lininius drabužius čionykščiai dėvėjo. Kadangi įrodyti negalime, kad buvo atvežtinių audinių, nes nei medvilninių, nei šilkinio audinių iš šito laikotarpio nėra likę, tai apie tai ir nekalbėkime.

Geriau pakalbėkime apie kauri kriaukleles, kurių yra tik Maldyvų salose ir kurių rasta... dešimtojo amžiaus kape, Papilės kapinyne. Pasirodo, kad dešimtajame amžiuje mūsų moteriškės (greičiausiai ne visos, ne eilinės, o išskirtinės) jų turėjo, kaip ir indigo dažų.

Vadinasi, mūsų ryšys su aplinkiniu pasauliu tegul per tarpininkus (kad vietiniai pirkliai būtų ten nukeliavę arba atvirkščiai apie tai nešnekame) buvo, toli gali nukeliauti daiktas iš savo kilmės vietos į kitus kraštus.

Sidabras lieporiečius pasiekdavo iš tolimų kraštų ir kaip žaliava, ir kaip juvelyriniai dirbiniai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Savo reikmėms – peiliams, kirviams ir pan. nusikalti. – Lieporių I gyvenvietės žmonės išsikasdavo geležies  ir išsilydydavo vietoje.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Pagal archeologų radinius atkurta kepurėlė rodo mūsų protėvius buvus puošeivų.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Artūro STAPONKAUS nuotr.