Iš senų senovės daug kultūrinio paveldo dalykų yra išlikę ne raštuose, ne paveiksluose, o retuose archeologiniuose radiniuose ir kūrybingų žmonių sąmonėje. Vienas iš tokių senosios lietuvių kultūros tradicijų tęsėjų yra Albertas Martinaitis. Jo dirbtuvės kuklios, užtat kiek čia turto. Kanklės, dūdos, įrankiai, akmeniniai papuošalai, drožiniai, kampe paremta didžiulė basedla, senoviniai žaislai... A. Martinaitis pasiima nedidukes kankles ir sugroja, sako, kad tokias žmogus gali pats pasidaryti. Jeigu reikia, duos medžiagos ir pamokys. Tu tik panorėk pats. Kaip jį pavadinti – kalviu, meistru, muzikantu, mokytoju? Tik jau ne menininku – pats taip patikina. Tačiau peržvelgęs  kiekvieną sukurtą A. Martinaičio daiktą, papuošalą, instrumentą ar net žaislą sutrinki – juose tiek idėjos ir kūrybos!

Gyvasis folkloras ugdo ir auklėja vaikus
Akmens, medžio, geležies, liaudies instrumentų meistras A. Martinaitis akcentuoja gyvojo folkloro auklėjamąją reikšmę. Pasirodo, mūsų jaunimas noriai šoka liaudies šokius, tereikia, kad kas nors suorganizuotų, kad kažkas paskatintų, pakviestų šokti, sugrotų, pravestų vakaronę.

Toli nereikia keliauti – kolektyvas arba, kitaip pavadinus, jungtinės folkloro pajėgos „Šiauliai United“, kur ir groja A. Martinaitis, organizuoja vakarones. Pavyzdžiui, atvykęs į kurią nors miesto gimnaziją ansamblis pašokdina apie 200 moksleivių.

„Grojame ir jie šoka, kad net permirksta nuo prakaito, – sako meistras. – Kai kas mano, kad jeigu yra grupė, ansamblis, tai pakanka koncertinių gastrolių. Bet tai nieko neduoda, viskas lieka uždarame ratelyje. O mes grojame šimtams žmonių, pakviesti vykstame į miesto mokyklas, Šiaulių krašto ir kitas Lietuvos mokyklas. Mes norime skleisti naują požiūrį aptarnaudami tam tikrą motyvuotą grupę, jaunus žmones, kurie nėra ansamblių nariai. Jie susirenka, pašoka išsiskirsto. Užtat tokiose vakaronėse  nėra jokių kriminalų, čia neprireikia policijos pareigūnų, budėtojų. Jaunuoliai dalyvaudami tokioje folkloro veikloje – šokdami, grodami, dainuodami – ima kitaip vertinti aplinką, draugus, linksmybes ir apsisaugo nuo bėdų“, – sako A. Martinaitis. O svarbiausia, kad ir jų tėvai labai džiaugiasi.

Kaip viskas prasidėjo
Meistras gimė ir augo Sibire. Prisimena vaikystę, kaip senelis mažą pasisodindavo ant kelių ir su smuiku grodavo. „Su juo jaučiau dvasinį ryšį. Jis gamino smuikus, basedlas, turėjo net savo šeimos kapelą. Mirė grįždamas į Lietuvą, mes, deja, nežinome, kur jis palaidotas. O paskui taip išėjo, kad aš kankles jo atminimui padariau, iš akmens padariau skulptūrėles ir jo vardo smuiką“, – sako meistras ir pabrėžia, kad momentai, kai senelis dar mažam grodavo, buvo labai reikšmingi. „Man jis įgrojo kažką į sąmonę, šiuolaikiškai tariant, įrašė kažkokią programą į mano atmintį, tik ji ilgai miegojo“, – pastebi jis.

Kelmės rajone A. Martinaitis lankė pradinę mokyklą. Elektros dar nebuvo, pirmą kartą pasirodo automobiliai… O mažasis Albertukas eidamas į mokyklą, kad nebijotų, dainuoja, nes tik su daina galėjo įveikti baimę dėl laukinių žvėrių, kurie neretai pasirodydavo.

Kita vertus, ir mama skatino poreikį kažką daryti savo rankomis iš nesudėtingų medžiagų  – tai  vilkelį, tai „brauninką“ – medinį pistoletą, arba lanką – saidoką. Juk mamos tėtė buvo meistras – ji ir davė viską, ką pati pasiėmė iš šeimos.

„Išdrožė formą iš medinės lentos su pjūkliuku, įkaitino krosnyje  geležinį strypuką ir juo išdegino skylę. Gumą patrauki ir pistoletas iššauna. Taigi jau galėjau žaisti“, – pademonstruoja nesudėtingą mechanizmą A. Martinaitis.

O kaip dėl muzikos – kur išmoko? Pasirodo, specialiai jokie muzikos mokytojai meistro nemokė groti vienu ar kitu instrumentu.

Kaip sako A. Martinaitis, po „mamos mokyklų“ aktyviau meistrystėn pasuko, kai jau buvo kalvis. Polinkis meistrauti išryškėjo darbovietėje, kai į įmonę atvyko dirbti jaunas mechanikas, kuris buvo nusiteikęs gaivinti etnokultūrą Šiaulių krašte. Tuomet prasidėjo „perestrojka“, Sąjūdžio laikai.
„Tas keistuolis mechanikas paprašė manęs nusmailinti geležį. Aš ir klausiu – o ką tu darysi. Jis sako, įsivaizduok, žievę nuo medžio lupsiu. Kažkodėl jis vengė pasakyti, kad kankles ruošiasi gaminti. Jo žmona (poeto Stasio Daunio dukra, kuris prieš karą „Aušros“ muziejuje dirbo) norėjo kad vyras padarytų kankles, tai jis pamažu ir savo kai kuriuos bendradarbius prikalbino, sudomino.
S. Daunio dukra ir buvo viena iš mano mokytojų, nors pati nebuvo muzikos mokytoja. Štai ji savo vyrui parūpina brėžinius iš „Aušros“ muziejaus fondo, šis atsineša juos į darbą ir mes po darbo patraukiame į stalių dirbtuves kanklių konstruoti“, – sako A. Martinaitis.

Netrukus kalvis buvo pakviestas į Šiaulių inžinierių namų folkloro ansamblį ir ten jau reikėjo ne tik instrumentus pasidaryti bet ir patiems apsirėdyti nuo galvos iki kojų. „Ir marškinius siuvomės, ir batus, kankles susimeistravome, aksesuarus pasidarėme. Apsirengėme ir mokėmės groti. Ten ir buvo toji pradžia“, – teigia A. Martinaitis.

Paskui kolektyvas liko be lyderių, vadovai išvyko į Rumšiškes ir veikla pasikeitė. „Pagal savo galimybes rengėme seminarus mokytojams, dažnai vykdavome į įvairias etnokultūrines stovyklas, pirmieji Lietuvoje išleidome Šiaulių ir Joniškio rajonų tradicinių dainų metodines mokymo priemones. Vasaros stovyklos, etnokultūros kursai stipriausiai reiškėsi Kelmėje“, – sako A. Martinaitis.

Ten apie 20 metų kiekvieną vasarą A. Martinaitis mokė daryti kankles. Atvažiuoja, nusprendžia  ir  per tris dienas iki 10 žmonių pasidaro po kankles. Bet su laiku kelmiškiai kažkaip susistovėjo, pasirodė, kad nelabai aktyvūs. Norėjosi didesnio aktyvumo mokyklose. „Po to pasirinkau Šilalę, kur labai profesionaliai dirbo etnokultūros klubo vadovė. Į panašią stovyklą Šilalėje irgi atvažiuoja žmonės iš įvairių seniūnijų, kurie nori pasikaustyti etnokultūroje. Ten juos mokau akmens juvelyrikos, paprastų piemenų instrumentų gamybos, o jais groti mokė „Saulėtekio“ gimnazijos mokytojas Arūnas Stankus. Ten mokėsi ir armonikomis, ir gitaromis groti, Dainų šventės folklorinių šokių, dainų, kitokių amatų. Į Šilalės stovyklą susirenka daugelio seniūnijų delegacijos, ten labai nuoširdų dėmesį rodo savivaldybės administracija, rėmėjai.  Ten mokosi maždaug 200 rajono moksleivių“, – pasakoja meistras.

Meistro ir mokytojo svarba – išugdyti pranašesnių už save
Meistras teigia, kad greitai jauni žmonės išmokę sugroti paprastą, bet širdžiai mielą liaudies melodiją arba išmokę dainuoti, šokti, tampa atsparesni ir saugesni. Išliko atmintyje pirma pažintis su šilališkiais stovykloje Šventojoje, kur jų buvo atvykę apie 80. „Buvau pakviestas parodyti ir papasakoti apie instrumentus, pamokyti žaidimų. Tai parodžiau kankles, pasakiau kad kažkada vyrai jomis grodavo, bet dabar kažkodėl bijo jas paimti į rankas, tik merginos dabar kankliuoja. Na, ir po poros savaičių sulaukiau mokytojos prašymo padaryti kankles vienam jos mokiniui. Tas vyrukas buvo vyriausias iš trijų vaikų šeimoje, mama policijos pareigūnė. Tiesiog jis pajautė norą būti drąsiu ir išmokti kankliuoti. Kartu pasidarėme kankles, kankliuoti išmokė jį mokytoja ir vaikinas pateko  net į respublikinį „Tramtatulio“ konkursą. Dar truputį vėliau jis manęs paprašė priimti dar keturis jo draugus kanklių gaminimui. Tai pasikviečiau kai Šiauliuose vyko „Saulės žiedo“ festivalis, norėjau, kad jie kuo daugiau įspūdžių parsivežtų. Kažkaip tas penkerias kankles padarėme, o jau per Kalėdas buvau pakviestas pažiūrėti, kaip mažieji pradinukai grojo vyresnių bendramokslių padarytais instrumentais“, – šypsosi A. Martinaitis.

Pasak jo, viskas priklauso nuo atsakingo požiūrio, bet kuris mokytojas pirmiausia pats privalo gerbti savo krašto kultūrą, mokėti ją perteikti studentams, mokiniams. Prisiminė, kaip Kazio Preikšo institute vienas iš dėstytojų kažkada buvo pareiškęs, esą nejau šitomis lentomis ir vielutėmis padūzginus žmonės šviesesni pasidarys? „Tupi ten tokie, egzistuoja, verda savo sultyse ir intrigose, bijo išauginti pranašesnį už save“, – kremtasi A. Martinaitis. Jo manymu, meistro ir mokytojo svarba yra tame, kiek šis sugeba išugdyti pranašesnių už save.

Savo kūriniuose sujungia praeitį ir dabartį
Kaip juokauja meistras, pasas rodo, kad jau yra senelis, tik pasakų nemoka sekti. Bet drąsiai sako, kad yra stipriausias tradicinių amatų daugiakovės meistras Lietuvoje.

„Susikaukime iš eilės – nuo muzikos, šokių, akmenkalybos, kalvystės, medžio drožybos – turėčiau laimėti? Aš ne menininkas, menuose visi bus pranašesni už mane. Bet esu tradicinių amatų meistras. Kas yra menas, aš nežinau. Kas man iš to meno...gal čia menas?“ – rodo vieną skulptūrą, padarytą po matyto spektaklio „Urvinis žmogus“ apie vyrų ir moterų santykius. Keliame ir apžiūrime vieną skulptūrą po kitos – štai iš geležinkelio bėgio vinies nukaltas šokantis angeliukas „Patrepsynės“ varžytuvių šokėjų apdovanojimams įvairūs pakabučiai  iš akmens pagal senovėje gamintus mūsų kraštuose.

Dar vienas įdomus kūrinėlis atiduria rankose, kuriam A. Martinaitis įdėjo kūjį vietoje širdies. „Pats nusidrožiau savo likimą, kitais metais jau tapau kalviu“, – šypsosi meistras.

Štai pakelia A. Martinaitis pelėdgalvį – žmogeliuką, iškaltą iš akmens. 4000 metų prieš Kristų panašius žmonės nešiojo ant kaklo. Tai buvo skirstukas tarp karolių, dabar panašiais „Patrepsynės“ nugalėtojus A. Martinaitis apdovanoja – šokėjus ir jų mokytojus.

Meistro kūrybai informacija imama ir iš tautosakos, ir iš dainų, iš pasakų, muziejų, iš įvairių leidinių, albumų. Joniškio rajone, Trumpaičiuose, rastas akmeninis kirvukas –  medžioklės įrankis, vadinamas gyvatgalvis kaplys. „Senovėje miškai buvo tokie, kad per medžių lają sniegas nenukrisdavo ant žemės, o žmogus juo eidamas privalėjo būti atsargus. Jei žvėrys puola, jis turi tuo kirvuku apsiginti, arba nusiėmęs nuo kaklo įrankį įsuka virš galvos ir meta į elnių bandą, o šis gali skirsti maždaug 150 metrų. Su tokiu instrumentu nukaudavo žvėrį, iš kurio kailio pasidarydavo žmonės ir aprangą, ir būstą, iš mėsos galėdavo prasimaitinti. Turėjęs tokį akmenį buvo ir gynėjas, ir maitintojas. Anuometinėje bendruomenėje toks žmogus „su akmeniu užantyje“ buvo labai svarbus“, – sako A. Martinaitis. Amžiams slenkant tas kirvelis pervirto į papuošalą, ir gal net į teisėjo, mero ar rektoriaus valdžios ženklą…

Štai pakelia A. Martinaitis pelėdgalvį – žmogeliuką, iškaltą iš akmens.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Geležinkelio bėgio detalės, virtusios kūriniais.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Dar vienas įdomus kūrinėlis atiduria rankose, kuriam A. Martinaitis įdėjo kūjį vietoje širdies.
Artūro STAPONKAUS nuotr.