Kas gyveno ir kaip gyveno dabartinių Šiaulių teritorijoje (o miesto teritorija didelė – 81 kvadratinis kilometras), kai Šiaulių miesto dar nebuvo? Pasakojimą, žinoma, galėtume pradėti nuo paskutiniojo ledynmečio, kai grupės medžiotojų čia užklysdavo vydamiesi šiaurinius elnius ir laikinai įkurdavo stovyklavietes. Tačiau verčiau pradėkime nuo pirmojo tūkstantmečio po Kristaus gimimo, kai antikinis pasaulis merdėjo ir Europoje kūrėsi barbarų valstybės.
Taigi, archeologė, Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus muziejininkė-vyriausioji specialistė, Šiaulių universiteto docentė dr. Birutė Kazimiera Salatkienė, kuri yra tyrinėjusi vieną seniausių gyvenamųjų vietų dabartinių Šiaulių teritorijoje – Lieporių I gyvenvietę, pradeda pasakojimą.
Jeigu gyvenvietė – vadinasi, ne kaimas
„Dabartinė Šiaulių miesto teritorijoje esanti Lieporių I gyvenvietė yra seniausia iš ištyrinėtų. Ji galėjo atsirasti ketvirtame amžiuje po Kristaus, tai yra, maždaug 300-aisiais metais. Tačiau esama netyrinėtų ženklų, kad vienalaikių gyvenviečių būta ir kitose vietose. Viena jų galbūt buvo V. Kudirkos gatvėje, netoli ligoninės. Toje vietoje pastačius ligoninę, nutiesus gatves, kultūrinis sluoksnis buvo labai suardytas ir ten pakasinėjus menką žemės sklypelį tarp sodybų aiškesnio gyvenvietės vaizdo suvokti neįmanoma.
Yra radinių iš kitų vietų, bet negalima pasakyti, iš kurios gatvės tiksliai. Pavyzdžiui, radinį atnešęs žmogus gali sakyti, kad daiktą atrado vienoje vietoje, tačiau galbūt iš tiesų rado savo darže. Tikrų ir patikrintų žinių yra tik apie Lieporius ir tų užuominų užtenka, kad patvirtintumėme – čia būta žmonių jau ketvirtajame amžiuje.
Lieporių gyvenvietė nelaikoma kaimu ar miesteliu, nes žodis „gyvenvietė“ kalboje apskritai reiškia gyventą vietą. Bet kokia žmonių veikla, kuri buvo ten kažkada vykusi ir palikusi pėdsakų, ir yra vieta.
Visos archeologinės vietos skirstomos į gyventas, laidojimo, gamybos ir apeigų vietas. Tik iš radinių galima nuspręsti, kokio tipo gyvenvietės būta. Laikina stovykla, kurioje elnių medžiotojai apsigyvena vienai vasarai, irgi yra gyvenvietė.
Kai sakome „gyvenvietė“, vadinasi, tai ne kaimas. Tai reiškia, kad nėra absoliučių žinių, ar čia buvo kaimas ar vienkiemis. Tai archeologiniai terminai, o aniems laikams pritaikyti mūsų laikų atitikmenis yra rizikinga, todėl naudojamas bendriausias žodis.“
Gyvenvietė neturėjo būti didelė
„Atlikus įvairius tyrimus, galima įsivaizduoti, kaip gyvenvietė galėjo atrodyti. Pavyzdžiui, pirmaisiais amžiais po Kristaus mūsų kraštuose įsigalėjo ariamoji žemdirbystė. Žmonės jau mokėjo prasimanyti geležies, iš jos daryti įvairius įrankius. Vadinasi, turėdami noragą, žmonės galėjo arti žemę. Turėdami geležinį kirvį – kirsti medžius, praplatinti savo laukus, pasistatyti namą ir jame gyventi.
Aišku, kirvis nebūtinai galėjo būti geležinis, nes ir akmeniu neolito laikais žmonės mokėjo nukirsti medžius ir statyti ilgalaikius būstus. Mūsų kraštuose pagrindinė statybinė medžiaga buvo medis – mums miškų nuo mezolito pradžios tikrai netrūko.
Ketvirtojo amžiaus gyvenvietė turėjo susidaryti iš kelių sodybų. Lieporių I gyvenvietėje kaip archeologijos paminklas yra saugoma dvylika hektarų. Tačiau tiksliai, kiek ten galėjo būti sodybų, nežinoma iki šiol – galbūt aštuonios, galbūt dešimt.
Sodyboje galėjo būti gyvenamas namas, sandėliai, tvartas. Tačiau yra tikimybė, kad ankstyvosios žemdirbystės gyvenvietėse žmonės žiemodavo po vienu stogu su gyvuliais, tik ne vienoje patalpoje. Pavyzdžiui, Lieporių gyvenvietėje iš apžiūrėtų pastatų liekanų sunku pasakyti, kad ten galėjo būti dar ir tvartas. Jeigu ten būtų buvęs tvartas, turėtų susikaupti storas ar bent jau storesnis organikos sluoksnis. O visi sudegę namai tarsi rodo, kad tai buvo žmonių gyvenamieji namai.
Iš kelių pastatų galėjo susidėti sodyba, kurioje gyveno didžioji šeima, t. y. kelios kartos žmonių, o kokio dydžio tos šeimos galėjo būti, sunku tiksliai pasakyti. Matyt, tai nebuvo gausios šeimos, sprendžiant iš namų dydžio, iš galimai apdirbamų laukų – reikėtų įsivaizduoti ne daugiau dešimties žmonių. Dirbti visus darbus, pavyzdžiui, pjauti šieną, rugius galėjo tiesiog didesnės talkos. Darbai galėjo būti atliekami nebūtinai tik vienos šeimos jėgomis.
Tad galima įsivaizduoti, kad Lieporiuose buvo apie aštuonias–dešimt sodybų, kuriose galėjo gyventi šešiasdešimt–septyniasdešimt žmonių.“
Vidutinis amžius – šešiasdešimt metų
„Kiek žmonių tais laikais turėjo gyventi, turėtų rodyti ir kapinynai. Tačiau kol kas nėra nė vieno Lietuvos kapinyno, kur būtų rasti visi palaidoti žmonės ir suskaičiuoti.
Gyvenvietė gyvavo nuo ketvirtojo amžiaus iki aštunto amžiaus pradžios. Per keletą šimtmečių į Lieporių kapinyną turėjo būti palaidota visa jos bendruomenė.
Ištyrinėta apie šimtą kapų, įsivaizduojant, kad atrasta didesnė jų pusė. Maždaug taip ir reikėtų įsivaizduoti, kad tai nebuvo labai didelė gyvenvietė su labai dideliu mirtingumu. Pastebima, kad septintojo amžiaus kapų kompaktiškai vienoje vietoje esama daugiausiai. Galima įsivaizduoti, kad septintajame amžiuje kaimas arba bendruomenė klestėjo, buvo daugiau gyvų, vadinasi, ir daugiau mirusių: jie palaidoti eilėmis ir tarp palaidojimų yra mažesni tarpai.
Vyriausias žmogus rastas Lieporiuose I yra apie penkiasdešimties, šešiasdešimties metų. Tiek vyrai, tiek moterys vidutiniškai mirdavo to paties amžiaus. Tačiau kapinėse rasta ir daug jaunų moterų, galimai mirusių nuo gimdymų, ir vyrų su ginklais, vadinasi, mirusių nuo sužeidimų.
Tarp visų išlikusių kaukolių nerasta nė vieno sugedusio danties, tik nuvalgyti. Sėklas ir grūdus valgančių tiek jaunų, tiek senų dantys visada dyla greičiau negu mėsėdžių.“
Pagrindinis maistas – grūdai
„Žinoma, kad tais laikais mūsų kraštuose būta ir kviečių, ir miežių, ir avižų, ir rugių, nes visos grūdinės kultūros (pirmiausia kviečiai) buvo „prijaukintos“ Artimuosiuose Rytuose. Paskui kitų grūdinių kultūrų įvairių kraštų žmonės atrado vis daugiau.
Kai mūsų kraštą pasiekė žemdirbystė, pagrindinės kultūros jau buvo žinomos ir mūsiškiai perėmė visas žemės dirbimo technologijas: žemės atkovojimą iš miško jį deginant, arimą, sėjimą, pjovimą.
Mūsų krašte labai gerai augo rugiai.
Vėlyviausiu Geležies amžiaus periodu, prieš pat Lietuvos valstybės susidarymą, rugiai buvo labai svarbi agrarinė kultūra. Rugiai augo net tokiose dirvose, kurios kitoms kultūroms nelabai tinka. Tai labai pasitarnavo žmonių populiacijos augimui. Rugiai arba ruginė duona buvo pakankamas maistas išlaikyti sveikatą, fizinį pajėgumą, kad žmogus pajėgtų kariauti, darbus dirbti ir atsparumą ligoms išlaikyti.
Tuomet visame Rytų Pabaltyje, turint minty visas baltų gentis ir estus, žmonių demografiniai pokyčiai buvo labai žymūs. Kapinynai liudija, kad šiame regione būta tankaus gyvenviečių tinklo ir gyventa gausių žemdirbių bendruomenių.“
Egzistavo ir gyvulininkystė
„Atlikus kasinėjimus Lieporių I gyvenvietėje paaiškėjo, kad joje gyvenę žmonės mito ne tik grūdais, gyvenvietėje rasta žvėrių ir gyvulių kaulų. Padarę kaulų analizę specialistai nustatė, kad penkiasdešimt procentų iš jų sudarė galvijų (karvių, jaučių) kaulai. Dvylika procentų – kiaulių, dešimt procentų – ožkų ir avių. Kurių daugiau, tiksliai pasakyti sunku, nes ožkų ir avių kaulai mažai tarpusavyje skiriasi. Rasta ir keletas arklių.
Galima manyti, kad žmonės valgė ir arklius (čia ne apie Lieporius, tai praleiskime). Turbūt tai nebuvo maistas, kurio žmonės labai vengė. Galbūt žirgų niekas nevalgė, bet arklius – taip. Negalima tiksliai pasakyti, ar žmonės arklius valgė iš bado, bet kad ir tuo metu badmečių buvo – visai ne naujiena. Ir šiandien žmonės suvalgytų arklį, jeigu neturėtų kito pasirinkimo ir mirtų iš bado. Kaip ten bebūtų, galima manyti, kad keli arkliai Lieporių gyvenvietėje buvo tikrai suvalgyti.
Avys ir ožkos buvo pirmieji gyvuliai, kuriuos mūsiškiai arba nusipirko, arba išsimainė, arba pasivogė.
Gyvulininkystės ir žemdirbystės įgūdžius mūsų krašto žmonės dar neolite, maždaug prieš 5 tūkstančius metų, perėmė iš indoeuropietiškos Rutulinių amforų kultūros, kuri klestėjo dabartinės Lenkijos teritorijoje.
Neolito laikotarpiu Europoje buvo pereita nuo rankiojimo, medžioklės ir žvejybos prie gamybinio ūkio, o žemdirbystės paplitimo kryptis Europoje yra labai aiški: iš pietryčių per Balkanus ir į Šiaurės Vakarus užimant pirmiausia pietinius Balkanų, Apeninų pusiasalius, einant iki Centrinės Europos ir iš ten sukant žemyno rytų, šiaurės ir vakarų kryptimis. Kol žemdirbystė iš Artimųjų Rytų atkeliavo į mūsų kraštus, praėjo keletas tūkstantmečių, bet svarbiausia, kad juos pasiekė.“
Galbūt tokiuose nameliuose žmonės gyveno ir Lieporių I gyvenvietėje.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
„Kirvis nebūtinai galėjo būti geležinis, nes ir akmeniu neolito laikais žmonės mokėjo nukirsti medžius ir statyti ilgalaikius būstus. Mūsų kraštuose pagrindinė statybinė medžiaga buvo medis – mums miškų nuo mezolito pradžios tikrai netrūko“, – sako archeologė B. K. Salatkienė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
