Vakar 101-erių gimtadienį šventė šiaulietė Stanislava Korkienė. Nors ir jėgos pakilti iš lovos jau seniai apleido, tačiau garbaus amžiaus moteris vis dar nepamiršta lietuvių liaudies dainų. Beveik 16 metų savo mamą slauganti Jadvyga Beconienė sako, kad šeima – didžiausias turtas ir džiaugiasi kiekviena pragyventa mamos diena. Rytą šimtametė pradeda mankšta – taip dukra stengiasi kuo ilgiau išlaikyti mamą guvią.

Gyvenimas nelepino
S. Korkienė gimė Šiaulių rajone, Gilaičių kaime. Kilo iš paprastų ūkininkų šeimos. Vos 19 metų sulaukusi ištekėjo. Susilaukė trijų dukrų, tačiau vienos neteko, kai mažylei buvo penkeri.

Dabar S. Korkienė gyvena su dukra J. Beconiene, kuri apglėbusi meile ir šiluma kaip įmanydama stengiasi slaugyti mamą. Šimtametė proanūkių neturi, tačiau džiaugiasi trijų anūkų ir vienos anūkės draugija.

„Praėjusiais metais šventėme jubiliejų. Dažnai sakoma, kad sulaukus šimto kito gimtadienio ir nesulaukia, tačiau manau, kad tada mus aplankė geri žmonės su gera aura, todėl ir šiemet galiu džiaugtis turėdama mamą šalia. Gyvenimas mamos nelepino, daug ir sunkiai ji dirbo visą gyvenimą. Ji dirbo sunkius kolūkio skirtus darbus: po 30 karvių kasdien pamelždavo, ravėdavo runkelius, raudavo linus. Darbo užtekdavo ir namuose. Grįžusi iš kolūkio spėdavo apžiūrėti savo ūkį. Kai gyvenome kaime, viską užsiaugindavome patys“, – pasakoja J. Beconienė.

Jaunystėje S. Korkienė buvo labai gera šeimininkė ir pati mokėjo išsikepti duoną. Iki dabar jos dukra J. Beconienė prisimena mamos keptą didelį batoną su razinomis, kurių dabar parduotuvėse apstu. Netrūko ir kitokio maisto: namo pastogėje buvo prikabina rūkytų kumpių, kurie kabodami vėdindavosi ir laukdavo savo eilės.

„Mama mokėjo viską skaniai paruošti. Vargo ne tik darbe, bet ir namuose viena augindama vaikus.
Tėtis mirė, kai man buvo vos dvi savaitės“, – pasakoja J. Beconienė.

Šimtametė buvo griežta, bet švelni
J. Beconienė sako, kad mama visada buvo labai gera, su nieko nesipykdavo ir į jokius konfliktus stengdavosi nesivelti. Tačiau namuose augindama vaikus turėjo griežtą nuomonę ir jos pasakyto žodžio reikėdavo laikytis.

„Jautėme pagarbą mamai, nes ji mus mokė gėrio ir pagarbos kitiems žmonėms, kurio šiuo metu visiems taip trūksta. Jei nusikalsdavome su sese, gaudavome bausmę. Tačiau mus nebausdavo diržu ar vytele, mus bausdavo darbu. Kaip šiandien atsimenu, kad ravėti gėlių darželius prie namo man labai nepatikdavo. Tačiau mamos klausiau ir viską dariau, ką ji liepė. Žinodavau, kad kitas darbas bus bausmė, todėl neatsikalbinėdavau“, – prisimena šimtametės dukra.

Dabar J. Beconienė visą savo laisvą laiką atiduoda mamos slaugai. „Manau, kad visi turėtų prižiūrėti savo tėvus, kol jie gyvi, nes dažniausiai dejuojama, kad galėjo būti ir kitaip, kai artimo žmogaus jau netenkama. Ir man nesunku. Jei reikėtų prižiūrėti svetimą žmogų, taip pat atiduočiau visą savo meilę, nes reikia gerbti žmogų. Mano mama niekada netikėjo ir dabar netiki, kad sulaukė šimto metų. Sako, kad taip negali būti ir tuoj manęs klausia, o tada kiek man metų, jeigu jai jau 101-eri “, – sako J. Beconienė.

Buvo linksma, mėgo rankdarbius
S. Korkienė labai mėgo jaunystėje dainuoti, eidavo į šokius. Kaip ne kartą yra pasakojusi dukroms, jog būdama nedidelio ūgio mergaičiukė visuomet buvo pati gražiausia ir dažniausiai šokdinama.

Penkių vaikų šeimoje augusi S. Korkienė buvo pati vyriausia. Dabar liko gyvas dar jos jauniausias brolis. Pasak J. Beconienės, mama ilgaamžiškumą paveldėjo iš tėvų. Mama sulaukė 92, o tėtis – 88 metų.

Į Rėkyvą 1994 metais atėjusi gyventi S. Korkienė atrado pomėgį megzti ir nerti. Ir dabar yra išlikusių šimtametės rankomis nertų staltiesių, servetėlių, lovos užtiesalų. S. Korkienė gebėjo ir anūkams rūbelius numegzti. Kai jau akys nusilpo ir megzti nebepajėgė, S. Korkienė mėgdavo vyti siūlų kamuoliukus. Taip, pasak dukros J. Beconienės, mama mankštino rankas, turėjo užimtumą.

„Ir dabar kasdien darome mankštas, atliekame raidžių terapiją, kuri padeda prasivalyti plaučiukams. Mama neturi priekaištų ir valgo viską, ką pagaminu. Tačiau ypač didelė yra silkės mėgėja“, – sako šimtametės dukra.

Artūro STAPONKAUS nuotr.