Kur Šiauliuose yra S. Gliaudžio piliakalnis? Kaip miega vėžlys Anupras? Kiek kartų per dieną prausiasi musė? Kokiais būdais galėtume pailginti savo gyvenimą? Į šiuos klausimus mums padės atsakyti gamtininkas, pedagogas, žymiausias Lietuvos drugių tyrinėtojas, knygų ir kelių šimtų straipsnių autorius, Botanikos sodo ir Gamtos muziejaus įkūrėjas, Šiaulių miesto garbės pilietis Stasys Gliaudys.

Tarnystė gamtai ir žmonėms
Stasys Gliaudys gruodžio 15 d. švęs gražią 93 metų sukaktį. Sveikata labai nesiskundžia, nors ribotos galimybės judėti, tačiau ir šiandien galima jam pavydėti energijos, smalsumo, optimizmo, meilės gamtai ir žmogui. Pašnekovas turi puikų humoro jausmą, todėl bendrauti linksma, įdomu, jauti sklindant vidinę šviesą.

S. Gliaudys gimė 1928 m. Graužikų dvare netoli Kelmės, mokėsi  Graužikų dvaro pradžios mokykloje, 1949 m. baigė Kelmės gimnaziją, 1954 m. – Lietuvos veterinarijos akademiją, gavo zootechniko diplomą. Dar po šešerių metų neakivaizdžiai baigė studijas Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultete. Dirbo zootechniku, rašė gamtosaugos ir politinėmis temomis, tyrė bites, žiedadulkes, drugius, Šiaulius supančių ežerų sparnuočius, dėstė Šiaulių pedagoginiame institute, įkūrė Šiaulių biologinę stotį, iš kurios išaugo dabartinis VU Šiaulių akademijos Botanikos sodas, ir Gamtos muziejų (dabar – Stasio Gliaudžio gamtos muziejus). Atgimimo laikotarpiu aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, buvo vienas iš Šiaulių kultūros paveldo klubo „Aukuras“ įkūrėjų, miesto Trečiojo amžiaus universiteto lektorius.

S. Gliaudys tyrė Kurtuvėnų regioninio parko drugius, dalies Gubernijos miško ir Vinkšnėnų miško naktinius drugius – per 300 rūšių. Remiantis jo tyrimais, Vinkšnėnų miškas buvo paskelbtas entomologiniu draustiniu. Kartu su inžinieriumi Petru Motiekaičiu gamtininkas surinko įspūdingą 600 drugių kolekciją, kurią 2009 metais padovanojo Šiaulių universitetui. Pasak Birutės Musneckienės, už šią kolekciją galėjo gauti ketvirtį milijono, bet ne tai jam rūpėjo – svarbiau, kad jaunuomenė turėtų puikią vaizdinę priemonę studijoms.

Spaudoje rašyta, kad S. Gliaudys su studentais padėjo įrengti pažintinį taką aplink Geluvos ežerą, organizavo talkas tvarkant Varputėnų parką, Bubių piliakalnį, Girininkų kalną, Aukštaitijos nacionalinį parką, įdėjo daug pastangų, kad būtų išsaugotas vertingas priemiestinis Voveriškių pušynėlis, Aukštelkės aukštapelkė, Talkšos ir Ginkūnų ežerų augalija bei paukščiai, Kurtuvėnų landšaftinis draustinis, rūpinosi Sukilėlių kalnelio sutvarkymu. Turbūt neįmanoma išvardyti visas aktyvaus visuomenininko, atsidavusio gamtininko veiklas.

Pirmoji ilgaamžiškumo paslaptis – darbas
„Nepatogu, kad skaičius toks didelis, – kaip visada juokaudamas šneka S. Gliaudys. – Kad ir gražių patirčių kupinas, o vis tiek našta. Visi norim būti jauni, žvalūs. Jau pas gydytoją eiti nepatogu. Tai ko jums čia, ar neužtenka? – gali paklausti. Brangių vaistų nebeduos (jauniems labiau reikia) – tik valerijonų išrašys. Pasivaikščioti nebeinu. Šiauliai – saulės ir jaunystės  miestas. Sulinkęs, sukumpęs bendrą vaizdą gadina. Garbė Dievui, kad protas veikia ir liežuvis – mano darbo įrankis.“ Gera iškalba reikalinga, ypač pedagogui, mokytojui ar dėstytojui, tad leiskime pašnekovui savo pasakojimą tęsti: „Mano darbo stažas – 61 metai 8 mėnesiai ir 8 dienos. Dirbau su jaunimu, turėjau būti pasitempęs. O kai nebeliko sveikatos, labai pamažu aklimatizacija vyksta, sąmonė persitvarko lėtai. Tai ne bausmė, ne bauda, reikia džiaugtis, kad Dievulio tokia ilga komandiruotė išrašyta. Mano veikla labai plati buvo. Botanikos sodo kūrimas, Gamtos muziejaus darbai, gamtos apsaugos būrelio studentai vieni iš veikliausių, darbštūs – ne tik paukštelių šventės su inkilais, medžių sodinimas. Gynėme Kurtuvėnų regioninį parką nuo urbanizacijos, paukščius apgynėm nuo sunaikinimo. Gal Dievulis matė, kad reikalingas.“

Pasak S. Gliaudžio, ilgą amžių tempti padėjo darbas – įdomus, surištas su kūryba: „Man ši laimė teko – pelkėje biologinę stotį įkurti. Draugai prikaišiojo, kad lendu į tą galerą, į skylę už 56 rublius. Galėjau žymiai didesnį atlyginimą už dėstymą technikume gauti, siūlė. Bet aš visada pirmiau klausdavau, ne koks atlyginimas, o koks darbas. Gamtos vaikas esu. Mane įtraukė kūryba, kaip pelkę gražiu gamtos kampeliu paversti. Darbavomės su studentais, kasėm, įveisėm vaismedžių sodą, biologinės stoties teritoriją apsodinom dviejų-trijų eilių medžių ir krūmų juostomis, kad  susidarytų palanki aplinka smulkiems paukščiams perėti, alpinariumą įrengėm.“

Kai vaikštinėjame po išpuoselėtą Botanikos sodą, nepamirškime, kad visi kalneliai jame supilti S. Gliaudžio ir jo studentų rankomis, o piliakalnis, kuriame kalnų augmenija veši – net jo lėšomis. Iš minėtų 56 rublių atlyginimo jis mokėjo už darbą buldozerininkui ir ekskavatorininkui.

S. Gliaudys save vadina tyrinėtoju iš prigimties. „Mano darbai sudėtingi. Pirmasis mokslinis darbas – mikroelementai ir jų įtaka ridikėlių, morkų, pupelių ir bulvių derliui. Po 3 metų tyrimų, vadovaujant prof. Jonui Dagiui, buvau kviečiamas dirbti Lietuvos žemės ūkio akademijos Mikroelementų laboratorijos vedėju. Atsisakiau, man mikroelementai jau atrodė neįdomūs, negyvybingi. Tuomet buvau susidomėjęs bitėmis. Paskui žiedadulkėmis. Nebuvo žinoma, kokius kiekius augalai išskiria žiedadulkių, beveik šimtą augalų rūšių ir veislių apskaičiavau, aprašiau.

Straipsniai spausdinti „Moksle ir gyvenime“, bitininkystės vadovėlyje aukštosioms mokykloms. Reikėjo daugiau publikuoti. Buvau parengęs mokslinę disertaciją, bet ji kažkur išgaravo.“

S. Gliaudys per ilgus darbo metus sukauptą gamtos eksponatų kolekciją dovanojo Šiaulių universitetui. 2013 m. Gamtos muziejui suteiktas S. Gliaudžio vardas. Tokios paskirties muziejus yra vienintelis Šiaurės Lietuvoje. Iš viso jame sukaupta daugiau kaip 4000 eksponatų. Čia demonstruojamos 73 rūšys ir formos pinčių ir duobagyvių, vabzdžių – net 889 rūšys (tarp jų vien drugių 534 rūšys), moliuskų rūšių ir variacijų yra net 1 011. Gausiai muziejus eksponuoja paukščius – net 182 rūšis. Muziejuje galima pamatyti jūros žvaigždžių ir jūros ežių, įvairių žuvų, varliagyvių ir roplių, vėžiagyvių, voragyvių, šimtakojų, kt. Esama ir egzotinių kraštų gyvūnijos,  demonstruojami vabzdžių bei paukščių gyvenamieji būstai — lizdai ir inkilai. Kol buvo stipresnis, S. Gliaudys muziejuje apsilankydavo, o dabar S. Gliaudžio gamtos muziejus – jokio ryšio su įkūrėju nepalaiko.

„Mano darbai pedagoginiam institutui neatrodė svarbūs: vabalų, drugių gaudymas buvo vertinamas kaip pramoga. Negavau jokių poilsinių kelialapių, gyvenau bendrabučiuose, gal prašyti reikėjo, o aš neprašiau. Pagal stalinistinę tvarką dėstytojų atlyginimai buvo mažesni nei pradinių klasių mokytojų, kuriuos mes rengėme. Sovietmečiu nepartinis, Nepriklausomybės metu neturėjau mokslinio laipsnio. Tokie ne patricijais laikomi, o plebėjais. Iš universiteto gavau dovaną, kad mane, be mokslinio laipsnio, paliko dirbti. Dėl to padidėjo mano „stipendija“, kuri labai liesa būtų buvusi.“

Padėjo humoro gyslelė
„Yra ką prisiminti, kuo daugiau nuotykių, tuo gyvenimas įdomesnis, – sako S. Gliaudys. – Padėjo ilgaamžiškumui, kad anekdotus mėgau, humoro gyslelę turėjau. Kartą dėl mano straipsnio „Raudonosios vėliavos“ redaktoriaus Narbuto vos iš darbo neišmetė, nes partijos šulą pašiepiau. Studentams paskaitose nepasakojau anekdotų ištisai, bet kartais jie tiko. Nevaikščiojau susiraukęs. Tas turi įtakos nervų sistemai, trumpina amžių. Pasodinai bulvę – džiaukis. Nedidelis derlius išaugo – vis tiek džiaukis. Džiaukis kiekviena diena: išlipai iš lovos ir džiaukis. Pensininkams kasdien šventė – rūstaus viršininko veido nematai, gali giedoti, dainuoti ar patylėti. Gali net gatvę pereiti per raudoną šviesą – niekam nuostolio nebus. Vienas iš senatvės požymių, kad pensininkai mėgsta plepėti. Mano gyvenimo ratas spalvingas, smagu pasakoti. Sūnus Stasys miškus sergsti, tris anūkes turiu, visos aukštuosius baigė, gražiai gyvenimą tvarkosi. Viena Naujojoj Zelandijoj gyvena, kita – Vilniuje, du mano proanūkėlius augina. Trečioji – dar mergauja, gali tekti už familiją melstis. Tai irgi užsiėmimas naudingas“, – vėl pokštauja pašnekovas.

Įnamiai ir kiti malonumai
Visokių gandų teko apie užkietėjusį gamtininką girdėti: esą keistos rūšies tarakonai ar rupūžės, žalčiai kartais iš namų pasprukę kaimynus išgąsdindavo, esą kai kas būgštavo pamatęs netoli namų keistuolį pakrūmėm tai ant pilvo parkritusį, tai kažko betykantį. Gali būti, kad tos šnekos sklido apie drugelių gaudytoją.

S. Gliaudys šių mitų neneigia. Iš tiesų anksčiau jo namuose gyvendavo varlė, rupūžė. Žaltienė tarp lango rėmų šeimyną išperėjo, o vikruoliai mažyliai pas kaimynus apsilankė. „Paskutiniu metu gyvenom keturiese: aš, Anupras (balinis vėžlys) ir nepatikėsite – dvi musės. Viena mažoji, kita kambarinė, – pasakoja gamtininkas. – Prisipratinau jas – kur aš, ten ir jos. Ant alkūnės, ant kelių sėdi. Vakare, kai šviesą užsidegu, ant mano popieriaus vaikštinėja. Aš viename lapo krašte rašau, jos kitame. Kojytės mažos, bet mikliai juda. Tris mėnesius draugavom. Atviras išėjimas, bet jos niekur neskrisdavo, tik neseniai kažkur dingo. Gal jų gyvenimo ratas pasibaigė.“

S. Gliaudys tvirtina, kad iš vaikystės jo prigimtis – gamtą stebėti. „Augom be radijo, interneto. Stebėjom augalus, vabalus, paukščius. Kai dirbau agrobiologinėje stotyje, joks paukštis ar drugys nepraskris nepastebėtas. Vėliau jau pensininkas pro langą paukštelius stebėjau: tvirtinu inkiliuką lauke, ant palangės vazonėlį pastatau ir žiūrėk, kaip sparnuočiai lizdelį krauna, vaikelius peni, paskui išskrenda. Dabar bent augaliukus savo ar muses stebiu. Kūno priežiūrai jos daug dėmesio skiria, mažiausia poilsio minutė – apsivalymui. Ranką į ranką trina, paskui straubliuką nukrapšto, galvą. Po to galines kojas nusivalo, pilvelį ir sparnus.“ S. Gliaudžio teigimu, pasimokyti iš musių mums, apsileidėliams, yra ko.

Gamtininkas turi ką papasakoti apie tylenį savo draugą – balinį vėžlį: „Tas mano Anupras kompanionas prastas, nors 50 metų kartu gyvename. Vasarą jis nekalba, o žiemą miega, gyvybiniai procesai sulėtėja, nuo rugsėjo vidurio jau užmigo savo kampe. Gamtoje jis miegotų dumble, o čia jis išdžiūsta, turi pasipildyti vandens, tai maždaug kas mėnesį eina maudytis. Pusdienį pamirksta ir grįžta į savo kampą. Stebiu, registruoju, kada miego, kada mitybos laikotarpis.“

Kolekcionavimas – viena iš S. Gliaudžio maloniųjų aistrų, todėl namai primena muziejų, kur gausybė akmenėlių, kriauklių ir visokio gėrio. „Mano salionas nė kiek nepanašus į modernų stilingą kambarį, kokius dabar per televizorių rodo: keli baldeliai, lentyna, viena gėlė ir daug tuščios erdvės. Atsilikęs aš nuo madų, visko pas mane prikrauta. Knygų jau daug išdalinau, o vis tiek netelpa. Beje, didelė dalis kolekcijos drugių ne gamtoje sugauti, o namuose išauginti. Akmenis mėgstu. Negaliu pro krūvą praeiti, joje įdomaus egzemplioriaus neradęs. Pritaikymą randu ir dideliam, ir mažam akmenėliui. Mano sodyboje „Žalioji giraitė“ kambary palei spintą ištisa akmenų juosta išdėta. (Žalioji giraitė – tai S. Gliaudžio sodyba Kurtuvėnų regioniniame parke ant rytinės Žemaičių aukštumos.) Aukščiausia vieta, matosi Šiluvos bažnyčia už 30 km, o tvenkinukuose vanduo išsilaiko, nesibaigiantis šaltinis srūva. Anksčiau ten daržus ravėdavau. Man poilsis be darbo neįsivaizduojamas. Palangoje esu buvęs tik 4 dienas. Buvo pasikvietusi sesuo. Rytą, kol poilsiautojai nesuplūdo, susirinkdavau bangos išmestus vabalus. Vakare prie Gintaro muziejaus gaudžiau naktinius drugius. Paskui pasidarė vienodi ir vabalai, ir drugeliai. Nusibodo. Stovėti eilėje prie valgyklos  prieš pietus – irgi jokio įdomumo. Grįžau namo.“

Politika – hobis nuo vaikystės dienų
„Kai augau, knygos buvo brangios, bet gaudavau jų paskaityti iš Emilijos Putvinskienės bibliotekos. Tėvas, šaulys, užsisakydavo leidinius „Trimitas“, „Karys“, „Ūkininko patarėjas“. Mama sakydavosi „Lurdą“, iš dėdės gaudavau „Žvaigždutę“. Tokia vaiko lektūra. Įdamiausia buvo, kas su kuo kariauja. Sovietmečiu irgi skaičiau, kas po ranka papuolė: „Tiesa“, „Jaunimo gretos“, „Švyturys“... Pasaulėžiūra jau buvo susiformavusi, bet stengiausi pažinti, kas vyksta viduje ir išorėje. Turėjau ir Šapokos istoriją, kurią paskolinau J. Sireikai, kai šiam prireikė paskaitas skaityti.“

S. Gliaudys prisiminimuose yra aprašęs nuotykius, kaip marksizmo leninizmo egzaminą laikė, ne sykį ant raudono kilimo kviestas už nepaklusnumą ar pomėgį partijos šulus pašiepti. Didžiausiu kuriozu laiko tai, kad dėstyti teko žemės ūkio ekonomikos organizavimą. „Tai antra disciplina po mokslinio komunizmo. Gerai, kad mano laki vaizduotė.“

Dabartinės valdžios nei giria, nei keikia. Vidaus reikalų ministrę užjaučia: „Jauna mama pakliuvo į tokią košę. Visi kritikuoja, o  ką patys geriau padarytų. 4 tūkst. emigrantų Vokietijai ar kitai didelei šaliai – lašas, o mums? Kaip atrodytų, jei per du mėnesius į Vokietiją sugarmėtų 45 tūkst.? Teisių gynėjai irgi nušneka. Kaip jaustųsi patys, jeigu į butą įsibrauna svetimi, reikalauja, kad maitintų, aprengtų? Atgrasymas nemalonus, bet tokios emigrantų minios – mūsų valstybėlei smūgis. Kur mūsų teisės? Jie braunasi ne mūsų daržų ravėti. O dar Kalėdų minėti tarsi nebegalima, kad neįžeistume atvykėlių...“

Pusiau juokais  vyras šneka, kad lyčių klausimu demokratijos anais laikais buvę daugiau: „5 skyriuje buvau apgyvendintas pas dvi moterėles. Jos dviese gyveno, daržiuką prižiūrėjo, dvi ožkeles laikė. Nereikalavo, kad jas šeima pripažintų, tvarkingai davatkėlės bažnytėlėje meldėsi.

Dabar Vakarų skersvėjai stipriai trina, kas padoru, kas nepadoru. Mūsų nepribrendęs jaunimas lengvai tiems skersvėjams pasiduoda. Agresyvus „naujų lyčių“ savęs pristatymas sukelia norą priešintis.“

Blaivybė ir natūralus maistas
„Prie mano ilgaamžiškumo prisidėjo, kad nerūkiau ir alkoholio nevartojau. Prie kompanijos nesilaužiau, bet žinojau, kad 1-2 čierkučių gana. Valgiau kaip visi. Dvare kiaules auginom. Sunkiai gyvenimą be kiaulienos įsivaizdavome, svarbiausia – lašiniai. Kaip valiuta – net reikalus tvarkant „patepti“ tinka. Nepriklausomybės pradžioj Putvinskiai ginklus iš besitraukiančių vokiečių kareivių mainydavo į lašinius.“

Paprastai vyras sako maitinęsis ir vėliau: kopūstai, bulvienė, žirniai, pupos, morkos, sėtiniai, bulvės su raugintu pienu. Dabar sūnui Stasiui sąrašą surašo, nes ūgis sumažėjo, judėti sunku. Vietoj lašinių dažniau valgo silkės, kepeninės dešros. Vištienos išsiverda su kopūstais. „Ir uogienės dar šiemet viriau, – nustebina pašnekovas. – Sūnus nuskynė, aš sudorojau pats. Erškėtrožių uogienė mano firminė.

„Šiaulių naujienose“ buvo straipsnis „Voriukas ir erškėtrožė“. Jis viename kibiro krašte savo darbą dirba, o aš savo. Skaičiavau: vienam vaisiui paruošti, išvalyti apie 12-13 judesių reikia. Šermukšniai su bruknėmis dera. Vitaminų daug turi ir mažiau cukraus reikia. Bruknėse gausu antibakterinių medžiagų. Bruknių lapus naudodavom vidaus organų uždegimam gydyti, ypač pūslės uždegimui. Patarčiau dažniau gerti cikorijos: ekstrakto į stiklinę pusę šaukštelio – puikiausia arbata.“

Šneka apie gyvenimą be filosofijos nesibaigia: „Kadangi vienas gyvenu, Anupras nesikalba, musių nebėra, sūnus tik kartą per savaitę atvažiuoja, labiau suprantu moteris. Moteris yra tobulesnis sutvėrimas negu vyras. Dievas pirma vyrą sutvėrė, tai – juodraštinis variantas. Moteris ydų turi mažiau, jų statistinis amžius ilgesnis. Apsidarykim: vyrai kampuoti, apžėkę, barzdomis apsitraukę. O moterys dailios, gražios. Moterys visur – vaikus augina, rašo, komentuoja, tvarko viską. Jos dvi tarnybas atlieka, grįžusios iš darbo dar aplink vyrą šokinėja. Be moterų prapultis. Labai vertinu moterų darbą, kadangi man pačiam tenka namus tvarkyti, valgyti išsivirti.“

Darbai dar nebaigti
„Šiuo metu vis rašinėju. Rašau atsiminimus apie Graužikų dvarą vaiko akimis Pūtvio-Putvinskio anūko prašymu, nes Šaulių sąjungos jubiliejus ateina. Rašymai yra Algirdo ir Birutės Musneckių bei Irenos Ramaneckienės dėka, be jų viskas paskęstų užmaršty. Neturiu nei interneto, nei kompiuterio. Mano pagrindinė rašymo priemonė – tušinukas. Dėka tokių gerų talkininkų galiu rašyti. Jie perspausdina, sumontuoja. Signaliniai egzemplioriai jau išėjo. Kol atsiminimai bus sutvarkyti, koks pusmetis dar praeis“, – savo naujos knygos rūpesčius aptaria šviesuolis.

Pasak jo, baigęs prisiminimus, savo misiją bus atlikęs: „Testamentai jau parašyti, galiu atsisveikinti. Esu smetoninių laikų sulipdytas, į mirtį kaip neišvengiamą faktą žiūriu. Mano mama ir tėvukas iš anksto žvakę, laimingos mirties kryželį, įkapes turėjo, šiek tiek pinigų ramiam išėjimui į laimingą ateitį, iš kur negrįžtama. Mano irgi scenarijus surašytas: į grabą, į krematoriumą, seseriai pranešti. Jokių graudenimų. Kol gyvi, vienas kitą lankykime, prie karsto nėra ko sėdėti. Nuotraukų daug yra Musneckių dėka, galės pavartyti, kas norės, kam įdomu.“

Šviesuolio S. Gliaudžio turtai – per gyvenimą sukaupta išmintis, humoro jausmas, nesavanaudiškas nuoširdus darbas, meilė viskam, kas gyva, matyt ir yra tas ilgaamžiškumo eleksyras. 

2011-11-12 Raudsparnės miške Kelmės r.
Birutės MUSNECKIENĖS archyvo nuotr.

Namuose pas S. Gliaudį. 2021-04-19
Birutės MUSNECKIENĖS archyvo nuotr.

S. Gliaudžiui – 85. Su Č. Ir V. Rimkais. 2013-12-18.
Birutės MUSNECKIENĖS archyvo nuotr.