Nepaisant gražių lozungų apie tradicines šeimos vertybes, socialiniuose tinkluose mirgėte mirga pranešimų apie mūsų ,,žvaigždukų“ skyrybas. Lakstyti nuo vieno ,,lizdelio“ prie kito – beveik šiuolaikinio gyvenimo kokybės ženklas.

Statistikos departamento duomenimis, pernai su vienu iš tėvų gyventi liko 6 118 vaikų – skirtingais keliais pasuko 4 219 vaikus auginančių porų. Taigi kasmet 6 tūkst. vaikų ne savo noru patenka į sudėtingą psichologinę situaciją. Ar suaugusiems visada nuoširdžiai rūpi, kaip jaučiasi vaikas?

Nežinau, ar sugebėsiu pamilti
Dvidešimtmetis Tomas – šiuo metu jau studentas, tačiau apie tėvų šeimoje įvykusias skyrybas kalbėti nelengva. Jis, pagrandukas, turėjo tapti byrančią santuoką stiprinančiu saitu, bet lūkesčiai neišsipildė. Tėvai skyrėsi, kai jam tebuvo aštuoneri. Seserys gerokai vyresnės, jau gyveno atskirai. Tėvas didžiavosi savo sėkmingu verslu ir buvo įsitikinęs, kad be jo sužlugs nedidelė žmonos įmonėlė, o vaikai nusigręš nuo nuskurdusios motinos. Nežinia, kokiais keliais pasiekė, kad sūnaus gyvenamoji vieta būtų nustatyta pas jį, esą motina, išsinuomojusi nediduką bendrabučio kambarėlį, nesugebės vaiku tinkamai pasirūpinti.

Tėviško „rūpesčio“ pasekmes Tomas sako juntąs iki šiol. Prisimena savo  vienišus vakarus šaltame name, girto tėvo priekabes, svetimas „tetas“ tėvų miegamajame. Už „prestižinius“ mokslus privačioje mokykloje per atostogas turėjo atidirbti statybose, bet atlyginimo į rankas negavo. Už kiekvieną slaptą susitikimą su mama buvo išskaičiuojama iš uždirbtos sumos. Rezultatas – drabužius išleistuvių vakarui ir už studijas koledže sumokėjo mama, nes uždarbis išnyko kaip bauda už nepaklusnumą.

Dėl nuolatinės įtampos prisidėjo dar viena bėda – enkoprezė, taip vadinamas sutrikimas, nešvarių kelnaičių sindromas. Slėpė šią bėdą nuo tėvo ir nuo klasės draugų, todėl pasidarė dar vienišesnis. „Nedrįstu užkalbinti patikusios merginos. Šaltis purto vien pagalvojus, kaip pasielgtų mus drauge pamatęs tėvas. Antra, kaip man pavyktų išsakyti savo jausmus, jeigu iki šiol mokiausi tik juos slėpti? O jeigu nuo jaudulio mano liga vėl išryškės? Kaip aš tada atrodysiu?“ – vaikino balse girdėti nepasitikėjimas savimi, nuoskauda dėl suluošintos vaikystės.
Manipuliuodamas turtine padėtimi tėvas atėmė iš sūnaus ne tik mamą.

Atsakingi abu tėvai
Neretai atsitinka taip, jog suaugę žmonės ima nebesutarti ir nebegali kartu gyventi. Priėmus sprendimą skirtis privalu pasirūpinti, kad vaikas nukentėtų kuo mažiau.

„Tėvų skyrybos bet kokio amžiaus vaikui pirmiausia yra netektis. Dažnai tėvų skyrybos vaikui reiškia ne tik šeimos, bet ir artimųjų, draugų, namų, net mokyklos ar darželio, augintinio netektį, todėl kartu išjausti, suprasti, išklausyti ir palaikyti vaiką – svarbi ir atsakinga abiejų tėvų misija, – pranešime spaudai pabrėžia Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologai. – Manipuliacijos vaiku siekiant susigrąžinti buvusį partnerį ar jam atkeršyti yra nedovanotina klaida.“ Pasitaiko, kai tėtis ar mama bando primesti vaikui „šeimos taikytojo“ atsakomybę. Tai labai žalinga, kadangi vaikas labai greitai gali prisiimti šį vaidmenį ir nepasisekus tai gali privesti ir prie destruktyvių poelgių.  

Pasak tarnybos psichologės Aušros  Svetikienės, skirtingo amžiaus vaikai žinią apie tėvų sprendimą gyventi skyriumi priima skirtingai ir tai sukelia vaikų elgesio pokyčius. Mažesni vaikai tampa irzlūs, verksmingi, gali jiems atsirasti pykčio priepuolių. Pradinukai neretai gali būti liūdni, pradeda dažniau sirgti, jiems gali atsirasti pilvo, galvos skausmų, pykinimas, nenoras mokytis, taip pat susierzinimas, piktumas. Anot psichologės, net kūdikiui skyrybų faktą reikia įgarsinti – išpasakoti, nes jis jaučia tėvų būsenas ir išgyvenimus labiau nei mums atrodo.

„Kalbantis su mažais vaikais, svarbu viską paaiškinti jiems suprantama kalba, aptarti, kada galės susitikti su kartu negyvenančiu tėčiu arba mama. Natūralu, jog išgirdus tokį faktą, vaiką gali užklupti stiprios emocijos. Tokiu momentu svarbu kantriai išbūti su įtūžusio ir nelaimingo vaiko reakcija“, – pataria psichologė.

Pasak jos, vaikai dėl tėvų skyrybų linkę kaltinti save, jiems būtina žinoti, kad abu tėvai ir toliau dalyvaus jo gyvenime, kad nepasikeis jų santykiai su seneliais ir kitais artimais giminaičiais.

„Tik neapgaudinėkite vaiko sakydami, kad gyvenate atskirai laikinai, kad tėtis ar mama trumpam išvyko ir panašiai, – įspėja psichologė. – Nežinomybė vaikui pasėja baimę, kad ir likęs vienas iš tėvų gali taip pat išeiti ir negrįžti, užkerta kelią atviram pokalbiui, slopina vaiko emocijas.“

Pasak tarnybos specialistės, kalbant su paaugliais apie skyrybas, tikėtina ūmi reakcija – kaltinimų, keiksmažodžių, įžeidinėjimų lavina. Svarbu priimti visas paauglio reakcijas ir išbūti su juo šią sudėtingą situaciją.

„Paaugliui pasakykite, kad jis bet kada gali ateiti pas jus paliūdėti ar pasikalbėti, kad jis jums labai svarbus ir rūpi. Kartais jam gali reikėti apkabinimo, palaikymo, tačiau per daug lįsti į asmeninę erdvę nereikėtų. Stebėkite vaiką ir stenkitės būti šalia, kai jam reikės. Paauglys jau gali daryti savo sprendimus – aptarkite tai, tačiau neslėpkite, kad ateityje jo sprendimai gali būti persvarstomi“, – teigia A. Svetikienė.

Abiem tėvams svarbu išmokti bendraujant su vaikais neapkrauti jų savo konfliktais, nuoskaudomis ir suaugusiųjų problemomis. Net ir matant, kad vaikas liūdi, verkia, ilgisi išėjusio tėčio ar mamos, reikėtų susilaikyti nuo pagundos kaltinti antrąją pusę, pataikauti vaikui, perdėtai jį raminti ir guosti. „Vaikui reikia suaugusiojo supratimo ir patvirtinimo, kad jo skausmas, ilgesys – net ir tinkamai išreikštas pyktis – yra natūralūs jausmai“, – teigia A. Svetikienė.

Tarnybos psichologė priduria, kad vaikui reikia išgyventi emocijas, tačiau negalima leisti manipuliuoti susidariusia situacija – turi išlikti vaiko pareigos, atsakomybės, aiškios elgesio ribos, kurios sukuria patikimą ir saugią aplinką.
Neįveldami vaiko į tarpusavio konfliktus, išlaikydami tarpusavio pagarbą, galime apsaugoti vaiką nuo baimės pamilti, nuo abejonių, ar sugenbės kurti darnius santykius ateityje.