Romualdas Struoga: „Negaliu nefotografuoti“

Romualdas Struoga niekada nesiskiria su fotoaparatu. „Juk negali žinoti, ką eidamas prošal pamatysi, turi tą mirksnį sustabdyti, išsaugoti, – sako šiaulietis fotografas, praeityje miesto politinis ir visuomenės veikėjas, Sąjūdžio fotometraštininkas, dabar – Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos Botanikos sodo bičiulis. Kitų metų vasario 16 dieną jam sueis 90 metų, tad pats gimimo dienos faktas įpareigoja aktyviai visur dalyvauti, būti su žmonėmis, kuriančiais grožį, pačiam prie kūrybos proceso prisidėti.

– Esate sakęs, kad vaikystėje nemažai gyvenamųjų vietų teko pakeisti. Nuo kada tapote šiauliečiu?
– Esu kilęs nuo Zarasų, bet kažkodėl man neteko su tėvais gyventi. Augino babytė, labai mylėjo. Ji savo broliui kunigui Augustinui Pranckiečiui padėjo ūkį tvarkyti. Seneliu ar tėveliu jį vadinau. Kartu su vyskupu Teofiliumi Matulioniu ir kitu kunigu jis buvo įkalintas Solovkuose, paskui Butyrkų kalėjime. 1933 metais jie iškeisti į politinius kalinius, kažkokius komunistus. Man buvo metukai, kai jis grįžo.

Pirmiausia gyvenome Kretingoje, paskui persikėlėme į Šaltinius (dabar – Kelmės r.) šalia Palendrių, paskui – į Palendrius. Kazimiero Ambrozaičio statytoje bažnyčioje aš ūgtelėjęs buvau klapčiukas ir zakristijonas – bažnyčios viršininkas, galėjau šluoti, balandžius baidyti. Mokiausi Šilo Pavėžupio mokykloje, penkis skyrius baigiau. Nelabai dar gaudžiausi, lyg norėjau mokytis. Nuvežė mane į Kelmės progimnaziją, bet apsižiūrėjo, kad brangu labai. Parsivežė.

Nuo 14 metų su babyte atvažiavome pas mano krikštatėvį į Panevėžį. Ten amatų mokyklą baigiau – elektriku, iškomandiravo mus 5 „bachūrus“ į Naująją Vilnią. Dažymo aparatą aptarnavome, dvejus metus padirbau, į Panevėžį grįžau. Panevėžy šiek tiek dirbau ryšiuose, nešiojau telegramas, nepriėmė nepilnamečio kitur. Jau tada krito į akį telegrafo technika.

Šiauliuose atsidūriau 1950 metais, pradėjau dirbti Šiaulių ryšių kontoroje. Pas Kairį Povilą įsidarbinau ir į jo šeimą kaip sūnus priimtas buvau. Puikus smetoninis žmogus, ne tik telegrafo šefas, jis ir tuometinės „Raudonosios vėliavos“ techniką aptarnavo. Ten ir gimtadienius švęsti pradėjau – Vasario 16-ąją. Šiek tiek mokiausi vakarinėje mokykloje, o paskui išsikvietė karinis komisariatas, į kariuomenę išsiuntė. Užbaikalėje trejus metus atpyliau ir vėl – į Šiaulius. Politechnikumą baigiau, gavęs iš ryšių puikią charakteristiką. Stojau į Leningrado institutą, bet sveikata sušlubavo, teko atsisakyti. Taigi šiaulietis nuo 1950-ųjų, pradžioje Šiaulių pašto telegrafo technikas, inžinierius, paskui Šiaulių vidaus reikalų skyriaus specializuoto montavimo baro inžinierius, paskui vandentiekyje: Šiaulių teritorinės vandentiekio valdybos, UAB „Šiaulių vandenys“ automatikos ir telemechanikos tarnybos darbuotojas ir t .t. Jau daug čia prišnekėjau.

– Kaip atsitiko, kad tapote politiku?
– Anoks iš manęs politikas. Esu gal keistas, veiklus, viskas įdomu. Juk ne paslaptis, kad beveik visi buvome komjaunuoliai. Prisipažinsiu, net buvau patikėjęs, kad gera gyventi Tarybų sąjungoje. Bent jau dėl to, kad ir didžiausias nevykėlis darbą turės.

Inžinierių namai smegenyse kažką išjudino. Inžinierių namuose daug buvo kalbama, atsivėrė akys pas V. Vingrą. Inžinierių namai buvo labai šviesus momentas. Atvažiuodavo įdomių žmonių, kaip rašytoja iš Australijos Šimkutė, V. Adamkus, kiti. Pradėjo rastis smegeninėje dalykų visokių. Sąjūdyje pas I.Vasinauskaitę pradėjau fotografuoti, užsivedžiau tada. Fotografavau viską: renginiai, laikraštukai visokie. Sąjūdis buvo mūsų laikmečio kūdikis. Gražiai rašo: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis, Mindaugo Stakvilevičiaus padėjėjas, pirmosios Šiaulių savivaldybės tarybos deputatas, vienas iš... organizatorius, steigėjas... veikėjas. Nieko rimto su manimi nėra.

Kai kūrėsi Sąjūdis, pagalvojau, kuo aš, paprastas žmogelis, galiu prisidėti? Vandentieky dirbdamas turėjau fotolaboratoriją, taigi pradėjau fotografuoti, grupelę bendraminčių paraginau. Kai vyko rinkimų paruošiamieji darbai, šovė mintis – užrašykit ir mane. Užrašė į 14-ąją apygardą, prie Sukilėlių kalnelio. Ten buvo architektas, policijos inspekcijos viršininkas tuometinis, instituto dirbtuvių direktorius. Aš nurungiau juos, patekau į miesto tarybą. Sąjūdis, sąjūdis – tada visko reikėjo mums: kam lietuvybės, kam valdžios...

Keistai apsisuko. Dabar kai pandemija, reikia ne tik save pasaugoti – kiauros ausys. Matyt, turi ateiti laikmetis, kai kas nors suvienija.

– Fotografija neatskiriama jūsų visuomeninės veiklos dalis, esate tituluojamas Sąjūdžio metraštininku. Kokia buvo pradžia?
– Panevėžys pirma vieta šiuo požiūriu svarbesnė, su draugu pradėjom pažaidimus nuo 14 metų. Pirmas aparatas. Pats pirmučiausias „Liubitel“, paskui „Komsomolec“. Rimtesnį „Zenit“ gimtadieniui nusipirkau – šiek tiek gavau pinigų, šiek tiek pats susitaupiau. Važiavom į kapines, ant palangės palikau, užmatė kažkas, langelį išdaužė, išnešė. Apskritai, tas fotografavimas su pertrūkiais, nenuosekliai. Vėliau „Minolta“ įsigijau.

Ryšiuose dirbdamas kiek rimčiau pradėjau fotografuoti. Tekdavo darbo reikalais nemažai apvažiuoti. Nepretendavau į profesionalus.

Gyvenimui sukantis, vandentieky įsikūriau fotolaboratoriją. Pradėjo rastis Sąjūdis, visi puola, nori kažko: kas posto norėjo, valdžios, kam iš tikrųjų laisvės reikėjo. Negali nepamatyti įdomių dalykų, neužfiksuoti. Jau sakiau, kad Inžinierių namuose susitikimus fotografavau, Pedagoginio instituto 225-ojoje auditorijoje. Kūrėme pirmąjį Šiaulių miesto Sąjūdžio laikraštį ,,Krivūlė“: fotografavau, kaip ant vandentiekio bokšto 1989 m. vasario 16 d. po ilgų okupacijos dešimtmečių pirmą kartą Šiauliuose suplevėsavo trispalvė. Tas gimtadienis įsimintinas, išskirtinis.
Taigi su fotoaparatu pasidarėme neperskiriami daraugai. Buvau koją įkėlęs į fotografų draugiją, bet kažkokių reikalavimų neišpildžiau, drausmės pritrūkau, išsilavinimo, toks neformatas esu.

Kai Sąjūdžio nebeliko, trūksta kažko. Pradėjau renginiuose fotografuoti: biblioteka, Dailės galerija, „Laiptų galerijos“ monmartrai“ – festivaliai didžiuliai, buvusi Šiaulių universiteto dailės galerija, Trakų gatvės simpatiška galerijikė, rodos, jau iširusi. Paskui Botanikos sodas užkabino...

– Esate techninio išsilavinimo žmogus, o kultūra taip „arti dūšios“. Kodėl?
– Iš vaikystės turbūt. Augau tarp suaugusių, rimtų, protingų žmonių, kurie, aišku, darė įtaką mano supratimui, gal ir patriotiniams jausmams.

Tėveliukas kunigas – labai santūrus žmogus, bet turėjo labai savitą humoro jausmą, buvo puikus pamokslininkas. Vėliau jis pradėjo akti, bet jo žodžiai liko atminty. Palendriuose tokia ponia dvarininkė gyveno šalia, didžiulę biblioteką turėjo, iš jos knygų gaudavau – ryte rijau. Matyt, tas potraukis šviesos, kultūros, meilė gamtai liko iš tų pasikalbėjimų, vaikystės knygų. Mylėjo mane babytė, bet man visada trūko šeimos.

– Kada sukūrėte savo šeimą, kaip susipažinote?
– Šeimą sukūriau Šiauliuose 1957 metų vasario 3-iąją. Aš gimęs vasario 16-ąją, sūnūs – vasario 9-ąją ir sausio 17-ąją. Visi žieminukai. Tik brangiausioji Adolfa – spalio mėnesį.

Viskas sukasi apie paštą. Veiklus buvau, dramos būrelį lankiau, poilsio vakarai smagūs būdavo. Ji iš Bubių, irgi pašte dirbo. Per šokius susitikome. Aš šokti nemokėjau, ir dabar dar nemoku žmoniškai. Ji mane pakvietė, aš „susimajačinau“, bet paskui ją išvedžiau. Užsimezgė... Aš pasižadėjau ją čiuožti išmokyti, o ji mane – šokti.

Abu dar neištesėjome pažadų. Sūnūs Virgilijus ir Valdas čia gyvena, Šiauliuose ir Panevėžy, tik vienas važinėja dirbti į Vokietiją. Jau proanūkius 6 turiu. Dvi anūkės tarpusavy lenktyniauja – po tris vaikelius augina. Vyresniajam 12-14 metų, bijau apsirikti, o jauniausiam ketvirti. Anūkų dalis po pasaulį išsibarstė. Į didžiąsias šventes susirinkdavo, dabar sunkiau. Kažin ar kitąmet Vasario 16-osios sulauksiu.

Šeimos nuotraukų, be abejo, turiu: grybavimuose, išvykose. Tik brangiausioji fotografuotis nemėgsta, o jauni – patys jau gudrūs: dabar kiekvieno kišenėje telefonas, daug galvoti nereikia.

– Esate Šiaulių universiteto Šiaulių akademijos Botanikos sodo Draugų klubo narys, socialiniuose tinkluose nuolat dalijatės gražiausių sodo kampelių nuotraukomis. Tai laiko patikrinta draugystė?
– Man patinka gamtoje, tai gražiausia, ką turi Šiauliai. Prieš 15 metų pradėjau. Sodas man irgi padėdavo šiek tiek – tai monitorių įsigyti, tai ką nors.

Kai dr. Klimienė pradėjo vadovauti, kartą atėjo, o aš prie gėlelės taikausi kaip prie mergaitės – tai pasilenkęs, tai prigulęs ant vieno šono, ant kito. Klimienė sustojo stebėdama, sako: „Liūdną žinią turiu – mes nebegalime jūsų pašefuoti.“ Aš kaip visada lengvabūdiškai sakau: „Ką darysi, direktore, jūs nebegalite, tai nebegalite, o aš irgi – negaliu nefotografuoti.“ Rūpi, kad žmonės pamatytų, kokia čia augalų įvairovė ir jų žavesys nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Fotografuoju švenčių akimirkas bei sodo kasdienybę.

Žinoma, yra ir daugiau gražių vietų: Kurtuvėnų apylinkės, žirgynas, aplink Talkšos ežerą. Bet ši tema išsemta, reikia ypatingų detalių surasti, kitaip pamatyti. Bažnyčia, Kaukų laiptai – gražių dalykų gali atskleisti.

Prisikėlimo aikštė – ne. Sugadino. Buvo savaip jauki, su lomute, suoliukais. Ją reikia kažkaip apgyvendinti, gal atsiras, kas sugalvos. Apskritai, Šiauliuose tie pertvarkymai – šalti, be gyvybės. Į Panevėžį nuvažiuoju, jiems sėkmingiau vyksta – gal gamta dėkingesnė – senvagė, gal požiūris kitoks. Visko nepeikiu: Kaštonų alėja gera. Didždvario parką, sako, darys pagal Zubovų senąjį projektą. „Šapirkės“ parką neblogai patvarkė, nors nesąmonėlių yra. Fotografo akis turi neišsilakstyti, o čia takai neišbaigti, apspurę. Mes „Šapirkoj“ futbolą su Kairiukais, su Algirdu Musneckiu vaikigaliai spardėme. Aš dar beveik „bystras“, tik akys pasilpo, o jį liga spaudžia. Užtat Birutė Musneckienė energijos ir idėjų pilna – už du visur spėja.

– Botanikos sodo direktorius dr. M. Kazlauskas ir visi darbuotojai žavisi, kaip jūs kiekvieną žiedelį apeinate, kiekviename kampelyje naujų grožybių atrandate, nors 90-metis vos už kelių mėnesių. Gal yra kokia to „bystrumo“ paslaptis?
– Gal iš tėvo. Sako, Smetonos laikų karininkas buvęs. Net pavardę norėjęs prie rašytojo B. Sruogos priartinti. Strioga būčiau. Bet gal tai kalbos. Toks jau esu – ekspresyvus, užsiplieskiantis. Sesuo irgi tokia. Dabar pradedu save taisyti, nors ką begali – grabas net neištaisys. Nepavydžiu niekam, piktumo neturiu.

Lietuviškumas man svarbu, bet šovinistu – niekad nebuvau. Žmogų vertinu ne pagal padėtį, kiekvienas vertas pagarbos. Mylimas darbas palaiko: technika, radiotechnika ir fotografija – kaip diena su naktim. Ne pagal spalvą, o pagal kaitą – pavargsti nuo vieno – eini prie kito. Toks ratas, o jame daugybė spalvų. Akys gal nelabai beįžiūri, bet automatika pagauna, širdim pajunti.

Kadangi aš šeimos neturėjau nuo vaikystės, aišku, svarbiausias turtas – šeima ir mano brangiausia Adolfa. Aš kaip katinas dar mėgstu prieiti prisiglausti, nors amžius toks, juokinga gal. Abipusė meilė yra pagrindinis gyvenimo variklis. Jeigu jos nėra, viskas aptemsta.

Meilė pirmiausia. Iš to paskui išplaukia šeima su savo rūpesčiais ir džiaugsmu, su kasdienybe... Mums pavyko. Ir ačiū Dievui. Meilė artimam daro žmogų gražesnį. Kokie mes visi buvome gražūs su pakilimo, vienybės būsena, tikėjimu savo teisumu ir savo tauta. Tėvynę, laisvę turime. Gerai gyvename. Sunkumai, suvaržymai laikini. Tik trupučio kantrybės ir meilės vienas kitam. Kad ausys meilei nebūtų kurčios.

– Ar planuojate dar kokią parodą surengti, išleisti fotoalbumą?
– Viskas laikina, kam ta tuštybė. Kol galiu, dalijuosi facebook‘e tuo, ką sugebėjau pamatyti. Mūsų visų džiaugsmui. Nepykit, komentarų neberašau, tik – „ačiū.“

2021 10 22 9