Turbūt kiekvienas, besidomintis užsienio politika, apgailestauja dėl susvyravusių santykių tarp Lietuvos ir kitų šalių. Ar tikrai dėl to kalta netinkamai vykdoma užsienio politika? O gal pasaulis tiek „įkaito“, jog konfliktai tapo tiesiog neišvengiami?
Pasigenda nuoseklumo
Valdančioji dauguma viešoje erdvėje nuolat tvirtina, kad užsienio politika visada buvo grįsta vertybėmis – palaikymu nepriklausomybės siekiančioms šalims, pasipriešinimu antidemokratiškiems judėjimams ir pan. Tačiau turbūt vertybinė užsienio politika yra tai, dėl ko dabartinė Lietuvos vyriausybė yra labiausiai kritikuojama.
Socialdemokratų organizuotoje diskusijoje Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) prof. dr. Dovilė Jakniūnaitė kalbėjo, kad dėl vertybinės politikos iš tiesų galima pakliūti į spąstus.
„Vertybinės užsienio politikos terminas labai įdomus – šiaip jau tai yra retorinis šūkis, pasivadinimas, turintis ir privalumų, ir trūkumų. Privalumas labai aiškus. Oponentams visada galima sakyti, kad jie – ne už vertybes, jie – kažkokie kitokie. Trūkumas – labai sunku pasiskelbus vertybiškais būti nuosekliems. Pasaulyje daug bėdų ir diktatūrų, ir visada kils klausimų, o kaip ten ar ten? Bet kuri politika yra vertybinė, tik gal tai galime vadinti interesais“, – svarstė D. Jakniūnaitė.
Įžvelgia klaidų
VU TSPMI doc. dr. Vladas Sirutavičius sutiko, kad vertybiškumas tėra tam tikros ideologinės nuostatos: „Pasaulyje mažėjant taisyklių, o strategijos ir jėgos faktoriui vaidinant vis didesnę įtaką, kokios čia vertybės gali būti. Nesuprantu, ką reiškia vertybinė politika, mano nuomone, nacionaliniai interesai ir yra didžiausia vertybė.“
Anot jo, kai karinė galia auga, o konfliktai tarp Rytų ir Vakarų tik gilėja, reikėtų ne išsišokti, bet kaip tik labiau rūpintis visuomenės saugumu.
Kovo 11-osios Akto signataras Vytautas Plečkaitis pritarė, kad prieš priimant bet kokius sprendimus, pirmiausia reikėtų numatyti galimas pasekmes: „Užsienio politika turėtų būti racionali, pasverta ir atitinkanti valstybės interesus. O apie juos nelabai kalbame – kalbame tik apie vertybes. Jų yra visokių – krikščioniškos, musulmoniškos, ir žmonės jas nevienodai priima.“
Signataro nuomone, kai kalbama apie vertybes, šiek tiek spekuliuojama, tuo lyg ir prisidengiama bei vengiama iš esmės atsakyti į klausimus, kurie rūpi visuomenei, valstybei ir kurie sukelia daug diskusijų.
„Atrodo, mūsų valstybės interesas būti saugia NATO, ES nare, bet deklaruoti kad mes esame ypatingi ir vadovaujamės vertybėmis, ypač kai paaštrėjo santykiai su Kinija... Ar mūsų interesas erzinti Kiniją ir pyktis su ja? Manau, kad čia kompetencijos stoka užsienio politikoje šiuo klausimu“, – pabrėžė V. Plečkaitis.
Jis atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuva dėl Taivano elgiasi kitaip nei daugelis kitų valstybių. Svarstė, kad arba mus kažkas stumia, arba mes patys nesuvokiame Kinijos vaidmens pasaulyje: „Prekybos balansai ne tiek svarbūs – tiesiog Kinijos reikšme didėja. Konservatoriai padarė klaidą ir galvoja, kaip iš jos išeiti. Kiek kalbėjau su diplomatais, visi pripažįsta, kad padaryta klaida ir kad čia jokia vertybinė politika.“
Stokoja racionalumo
Seimo Europos reikalų komiteto nariui Gintautui Paluckiui taip pat pasirodė, kad Lietuvos užsienio politika stokoja racionalaus, konkretaus fundamento.
„Kai taisyklės nebeaiškios, stengiesi vaikščioti atsargiau, kad kažkam neužmintum ant kojos. Situacija šiuo metu priešinga – Lietuva kaip tik gyvena zeitgeisto nuotaikomis“, – paradoksą atskleidė jis.
Politikui pro akis neprasprūdo ir tai, kad užuot buvusios vieningos, Lietuvos valdžios institucijos konkuruoja tarpusavyje: „Gabrielius Landsbergis turi savo planą, Seime turime atskirą respubliką, o prezidentas ieško savęs. Vyksta tam tikras rungimasis ir Lietuvai tai nieko gero nežada.“
G. Paluckiui užkliuvo ir aštri valdančiųjų retorika Baltarusijos atžvilgiu: „Ko siekiame sankcijomis? Režimo pakeitimo? Kas kenčia dėl sankcijų? Juk režimas nuėjo ten pas Rusiją, kas mums nėra naudinga.“
Nori palaikyti demokratiją
Tuo tarpu tą pačią dieną Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų organizuotoje diskusijoje buvo galima išgirsti visai kitokią nuomonę. Štai užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas paragino į Lietuvos užsienio politiką pažiūrėti iš platesnės perspektyvos. Jis savo kalbą pradėjo nuo to, kad esą neįprasta situacija jau buvo susidariusi dar prieš dabartinei Vyriausybei įsikuriant Vyriausybės rūmuose. Jau praėjusių metų pabaigoje buvo jaučiamos stiprėjančios represijos prieš Baltarusijos pilietinę visuomenę. Didžiuliai srautai opozicijos aktyvistų, žurnalistų, laisvės kovotojų bėgo iš savo šalies, o Rusija, naudodamasi Baltarusijos krize, ten bandė sustiprinti savo įtaką. Neaišku buvo, ir kaip susiklostys tolimesni santykiai tarp JAV ir Kinijos.
„Kai reikėjo atlikti sprendimus, skelbti užsienio politikos kryptis, tai buvo toks savotiškas šuolis į nežinią, ateities sprendimas“, – aiškino M. Adomėnas.
Jo teigimu, ne iš lengvųjų buvo ir toliau sekęs apsisprendimas dėl Taivano: „Tai buvo ne tik Kinijos gyvybinių interesų jos kaimynystėje gynimas, ne tik Kinijos ekonominių ir politinių svertų plėtimas į trečiojo pasaulio šalis, bet ir bandymas pateikti alternatyvų pasaulio raidos modelį, kur įstatymo viršenybė demokratija, žmogaus teisės nebūtų raidos rodikliai. Kitaip tariant, tai siekis sukurti alternatyvų vystymosi modelį demokratijai.“
Anot jo, buvo nutarta, kad Lietuva turi mažinti savo priklausomybę nuo Kinijos, kaip ekonominės rinkos ir tiekimo šaltinio, diversifikuotis Rytų Azijoje ir tuo pat metu stipriai įeiti į demokratijos, žmogaus teisių naratyvą, palaikyti demokratiją Taivane ir jo išlikimo perspektyvas.
„Mes kalbame ne tik apie solidarumą ir bendras vertybes, bet ir apie gyvybinį interesą. Nes tik pasaulis, kuriame laikomasi tarptautinės teisės normų ir kuriame gali išlikti Taivanas, kur sutelkiamas demokratinės bendruomenės solidarumas jam ginti – tai yra pasaulis, kuriame ir Lietuva gali tikėtis solidarumo nuo agresyvios ir vis agresyvėjančios Rusijos siekių“, – kalbėjo M. Adomėnas.
Jo aiškinimu, Taivano saugumo klausimas yra taip pat ir Lietuvos saugumo klausimas. Jeigu palaikysime demokratiją, vadinasi – padidinsime ir savo šalies tiesioginį atsparumą.
