Bronislovas Rudys su mokykla atsisveikino prieš keletą metų, o Regina Rudienė – tik šiemet. „Kokia laisvė... Gyvenimas be skubos – tokia maloni prabanga“, – išsprūsta Reginai. O laisvo laiko perteklius ištirpsta besirūpinant augintiniais: šeimininkės dėmesio reikalauja meilutė Luna ir gražuolė katytė Skali. Kol darganotą popietę sušildo nuostabaus skonio karštas obuolių pyragas ir kvepia kava, kalba vyniojasi apie 45-erius drauge praleistus metus, įsimintinas jų akimirkas, apie laikmečio kaitą ir besiplečiantį bendravimo burbulą, apie mokytojo profesijos įspaudus patirtyse.

45-eri metai – kaip sviestu patepta
Šią vasarą šeima atšventė 45-ąsias santuokos metines. Nagingo meistro Broniaus rankomis sukurtoje sodyboje erdvu gausiam būriui svečių. O vaišes paruošti pasirodo visai nesudėtinga, jei abu išradingi, moka suburti, uždegti. Svečiai pasidalijo į tris komandas: sriubos, cepelinų ir pyragų. Kas gali būti skaniau už kelionių patirtimis ir prisiminimais pagardintą sriubą, iš linksmai krykštaujant suskustų bulvių nulipdytus cepelinus ar slaptais pokalbiais saldintą pyragą? Dvi dienas sode šurmuliavo ne vien paukščiai ir bitės. Juk artimieji susirinko iš Vilniaus, Panevėžio bei įvairiausių pasaulio kampelių – Norvegijos, Anglijos, Australijos, kt.

Papildydami vienas kitą sutuoktiniai pasakoja apie lemtingus atsitiktinumus, kurie sudėliojo gražią jų bendro gyvenimo mozaiką.

Abu – Šiaulių pedagoginio instituto studentai, tik Bronius mokėsi pora kursų aukščiau. Dailią merginą užkalbino šokiuose „kultūrkėje“. Pats dabar netiki, kai Regina sako, kad pirmiausia paklausė, kaip sekasi braižomoji geometrija, gal padėti? Pagalbos reikėjo, nes šis dalykas Dailės fakultete, pasak Reginos, buvęs baisus, o jo dėstytojas dar baisesnis. Nuo tos pagalbos ir prasidėjo... „Geras buvo laikas. Studentiškos šventės, įdomūs plenerai... Buvau antrame kurse, kai susituokėme“, – sako Regina. Kai žmona pradėjo lauktis, Bronius jau buvo vilčių teikiantis jaunas dailininkas, sudalyvavęs poroje parodų, todėl netrukus iš mokytojų bendrabučio kambarėlio šeima persikraustė į erdvų trijų kambarių butą. Už tai sako esąs dėkingas Aloyzui Toleikiui ir Zinaidai Gaurilčikienei. Taigi buitinių vargų kaip ir nepatirta. Dukrytės gimimas studijų baigti nesutrukdė, nes šalia Reginos tėvai, giminaičiai. O ir vaikai buvę fantastinio gerumo. Jauna mama net gydytojos klausė, ar normalu, kad šitaip ramiai kūdikis miega. Būdavę, draugams užėjus kalbos susivėlina, o vaikų nebėr – sugulę. Jei ne lovelėje, tai čia pat, kur žaidė, „iki motoriukas išseko“. Regina prasitaria, kad pas dukrą Viktoriją Norvegijoje pamatė, kaip su vaikais „vargstama“ – pasakos, dainos prieš miegą.

Ant svetainės sienos graži šeimos nuotraukų kompozicija. Daugiausiai linksmos akimirkos, susitikimų nuotaika. Vis dėlto keturis vaikus išauginę tėvai nubraukia ašarą – likimas skyrė sunkų išbandymą, prieš 25 metus neteko dukters Justinos. Skausmas dar aštrus.

„Išskyrus tą baisią netektį, mums viskas sėkmingai klostėsi. Kaip per sviestą“, – apibendrina Bronius. O Regina papildo: „Tai dėl to, kad Bronius net per adatos skylutę išlįs, jeigu reikia. Ši savybė visados gelbsti.“ Jai įsiminė nutikimas, kai vyras susiruošė į Talino trianalę. Ji irgi norinti, bet mašina neparuošta tolimai kelionei, padangos nekeistos. Gyveno tuomet Dainų gatvėje, buvo talonų laikai, kai vienas gauna patalynės komplektą, kitas – šaldytuvą ar padangas. Bronius perėjo kaimynus, pas vieną padangos buvo sudėtos... po lova. ,,Gavau, – sako, – sumontavau, subalansavau“ – ir temstant išvažiavo abu. Daug gerų dalykų yra gyvenime buvę. O namas, erdvi terasa, pirtis, svečių namelis ir dirbtuvės bei pasakų namelis anūkėliams – viskas savomis rankomis, su meile ir patikimai sukonstruota.

Į dailę – per atsitiktinumą
B. Rudys prasitaria rezgąs planą iki 80-mečio parodos sudaryti sąrašą žmonių, kuriems nori padėkoti už gyvenimo sėkmes. Gal reikėtų pirmiausia dėkoti tėvams, bet jis pirmuoju įrašytų paauglystės draugą Gintarą, kuris Dailės akademijoje studijavo. „Kai esi paauglys, ar gali žinoti, ko nori. Anais laikais irgi pildydavome profesinio orientavimo anketas. Po gero karinio filmo rašiau, kad būsiu karininkas. Metams baigiantis jau norėjau tapti inžinieriumi. Tai pokalbiai su  Gintaru ir mane pastūmėjo, pakoregavo kryptį, atsidūriau Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultete, nors jokios dailės mokyklos nelankiau, –  pasakoja pašnekovas. – Nebūčiau žinojęs, kad noriu mokytis dailininku.“  Ir ankstesniuose interviu dailininkas yra prasitaręs, kad labiau save pažinojo kaip bėgiką, orientacininką ir šaulį, gerą deklamatorių-skaitovą.

Regina už pasirinkimą dėkoja tetai. Iki tol siekė įstoti į prekybos ekonomiką, nes draugės tėtis, baigęs prekybos ekonomiką, buvo restorano direktorius. Norėjosi pasiturimo gyvenimo, patogaus. Bet viena pati nuvažiavo į priėmimo komisiją, konkurso „nepraėjo“. Teko padirbėti bibliotekos skaitykloje. Apie pedagogines studijas nė negalvojo. Tai tėčio sesuo paragino: „Juk vaikus myli, stok į pedagoginį.“ Prisiminė, kad iš tiesų patiko būti pionierių stovyklos vadovyte. 10 vaikų atvyko iš Alytaus vaikų namų. Visokių istorijų apie save ir nesamus tėvus prikurdavo. Viena mergaitė pasakojo, kadą ją rado miške po karo (1970). O vieną iš tų vaikų – Arūną – net įsivaikinti planavusi, nes taip pamilo. Gaila buvo tų vaikų vienodomis suknelėmis ir šukuosenomis vienodomis, nėra kam juos paglostyti, apkabinti. Taip, vaikus mokyti galėčiau – nusprendė. O studijų kryptis irgi atsirado netikėtai. „Į skaityklą užėjo studentas, kuriam kažkokių dailės knygų teko parūpinti, pamatė, kad paišinėju kažką, pagyrė, paragino stoti į dailę. O aš jokios dailės mokyklos nebaigusi. Pionierių rūmuose dirbo toks mokytojas Buzas. Jis man padėjo balto gipso galvą, pamokė, kad juodą foną padaryčiau. Per stojamuosius tai ir padėjo, A. Toleikis iš karto dėmesį atkreipė“, – pasakoja Regina.
„Gyvenimas – kaip biliardo mėgėjų  stalas: rutuliai laksto, atsitrenkinėja, kol sukrenta, kur reikia. Tai ir yra pats įdomumas“, – apibendrina B. Rudys.

Tėvų misija – netrukdyti augti
Rudžiai sako, kad savo vaikams nedarė įtakos, nevertė tėvų pėdomis sekti ir prie mokslų nespaudė. Ne moksliukai augo, bet visi sėkmingai baigė pasirinktas studijas, rado savo vietą. Viktorija norėjo mokytis dailės, bet Fausta Laurinaitytė režisavo abiturientų spektakliuką, pasakė, kad turi talentą. Viktorija nuėjo į teatrą. Tais metais Klaipėdos universitete priėmė tik į lėlių teatro režisūrą. Viktorija padarė įdomių projektų, planavo į Ameriką vykti, bet vėl atsitiktinumas – sutiko merginą, kuri pagal Au Pair programą vyko į Norvegiją, susidomėjo ir atsidūrė Bergene. Ten baigė magistrantūrą, aktyviai dalyvavo meno projektuose, statė spektaklius. Ištekėjo, vaikai maži, tai baigė pedagogiką ir dirba dieninėje mokykloje. Norvegijoje kitokia sistema: 1-8 klasėse mokytojas gali dėstyti visus dalykus. Viktorija dėsto sveiką gyvenseną, anglų kalbą ir muziką, su vaikais sutarė statyti miuziklą.

Sūnus Gediminas lankė teatro studiją pas Dargius, sėkmingai baigė renginių režisūrą Klaipėdos universitete. Dirba Vilniuje renginių (daugiausia kino) vadybininku, organizuoja maitinimą, retsykiais nusifilmuoja serialuose, laidose. Kita veiklos kryptis – lateksas. Su žmona pardavinėja ir nuomoja sceninius drabužius.

Jauniausias sūnus Vytautas Jungtinėje Karalystėje baigė medijų ir televizijos prodiuserio specialybę, jo sukurtas filmas užėmė prizinę vietą, apdovanotas medaliu. Dirbo Bretforde, sekėsi gerai, bet  persikėlė į Londoną, yra laisvai samdomas videografas, dirba News UK. Jo vardą buvo sunku ištarti, tad prisiminė turįs krikšto vardą Aleksandras ir tapo Aleks Rudys. Išbando save įvairiausiose srityse: bėgioja maratoną, atlieka akrobatinius pratimus ant šilko juostų. Per pandemiją  išleido romaną, netikėtumų pilną psichologinį trilerį  „My wife Jodie“. Pirmąją savo knygą paskyrė sesutei Justinai. Kai ji mirė, buvo ketverių.

Regina pasakoja, kad paaugliai visokių šunybių iškrečia, tik ilgainiui jos pasimiršta: „Štai Gediminas kartą pasirodė mokytojų kambaryje su dredais. Rakto mat prireikė. Mes abu – pedagogai, o mūsų 14-metis – vidury posėdžio įsiveržia su klaikiai styrančiomis kasytėmis. Dvi savaites į mokyklą neleidau, kol įkalbėjau jas išardyti.“

Išaugo vaikai, po pasaulį išsisklaidė ir tėvus pamalonina kelionėmis po Europos gražiausius miestus. Džiaugiasi, kad visi susiję su menais. Sūnaus knygą rūpi perskaityti, laukia, gal į lietuvių kalbą išvers.

Menininkų erdvė S■IN
Šį pavasarį B. Rudys pradėjo vadovauti LDS Šiaulių dailininkų organizacijai. Pasak jo, priklausymas kokiam nors burbului, bendruomenei ar grupei yra svarbus. Šiaulių  dailininkų organizacijoje 60 žmonių. Šiemet priimta naujų narių: Tomas Andrijauskas, Andrius Grigalaitis, Jolita Puleikytė. Vyksta metinės parodos, atsiranda teminių parodų, ir menininkas priverstas sujudėti, pasirodyti, ką įdomaus sukūrė. Tai lyg imtynės – intelektualinės, plastinės, vizualinės: kas įdomiau, netikėčiau, kūrybingiau. Kas dar juda „step by step“, o kas – šuoliais. Žiūrovo nuomonė, deja, kūrėjo nepasiekia. Pasigendama ir kritinio specialistų dailėtyrininkų vertinimo. Dar daug kas su malonumu prisimena šviesios atminties E. Juchnevičiaus inicijuotus aptarimus Šabakštyne – „Riparijas“. Parodoms menka patalpėlė, 7-8 didesni darbai galėjo kabėti, mažesnių daugėliau sutilpdavo. Tačiau „Riparijose“ prie vyno taurės gana aktyvūs ginčai įsiplieksdavo. Buvo toks gyvybės palaikymas, kaip muškietininkai savo poziciją gindavo.

Šiauliuose dailininkų organizacija neturėjo savo parodinės erdvės. Pagaliau Žemaitės-Aušros al. kampe (Aušros al. 41) įsikurta. Jau įvyko daug parodų, kurios orientuotos į jaunąjį kūrėją, tačiau ekspozicijoms aplinka sudėtinga. „Tai reikia dirbti, – sako B. Rudys. – Nulupome pusę lubų, nes ten veikė dvi parduotuvės, įrengimas skirtingas. Patalpa paaukštės, įrengsime srautinį apšvietimą, pakabinamas platformėles tūriniams objektams eksponuoti. Tad funkcinių galimybių daugės. Tačiau dar teks prašyti miesto pagalbos rekonstrukcijai užbaigti.“

B. Rudys nuosekliai, kaip tikras mokytojas aiškino, kaip kūrė parodų erdvės pavadinimą ir logotipą.

Senais laikais šis kampas buvo nuodėmingų pasilinksminimų vieta. Angliškai tai skambėtų SIN. Banalu. Atsirado brūkšnelis. S (Šiauliai) - in (įėjimas): atvažiavai į Šiaulius – įeik. Bet jau nuo seniausių laikų B. Rudį yra užbūręs K. Malevičiaus juodasis kvadratas. „Nežinau kodėl, bet mane ta juoda dėmė pradėjo persekioti nuo 1984-ųjų. Tas juodasis taškas, tarsi materijos atrama, man išsikristalizavo, kai pirmą kartą K. Malevičiaus originalius darbus pamačiau 1995 metais Paryžiuje, Nacionaliniame Žoržo Pompidu meno ir kultūros centre. Nežinau, kiek laiko stovėjau prieš tą juodą kvadratą. Mano kūryboje irgi tas kvadratėlis prilipo. Tai kodėl brūkšnelio nepakeitus kvadratėliu?“

Taigi LDS Šiaulių skyriaus galerija – Meno erdvė S■IN jau turi savo logotipą.B. Rudžio teigimu, tekstuose jis bus ryškiai matomas. Gal dar bus improvizuojama, raidė S įgaus kampuotas formas, tačiau juodasis kvadratas jau tampa savastimi. Atsispirdama nuo K. Malevičiaus kvadrato Meno erdvė S■IN daugiau dėmesio skirs šiuolaikiškam kūrėjui, neužsiims praeities meno propagavimu, peizažų, natiurmortų ar marinistinių kūrinių eksponavimu.

Meno erdvė S■IN spalio vidury atstovaus LDS Šiaulių skyriaus menininkams Tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius‘21“. Pristatys Vaivos Kovieraitės-Trumpės ir Broniaus Rudžio kūrinius. Spalio 15-17 dienomis menininkai pasitiks lankytojus S■IN zonoje „Litexpo“ parodų salėse. B. Rudys pripažįsta: „Yra nerimo širdyje. Kiek prisigaminti atvirukų, kiek reklamos. Dar neįprasta, kad susimokėti reikia už eksponavimo plotus. Nedidelė tikimybė, kad grąžą gausime. Dėkingas miesto Savivaldybei, Meno tarybai už paramą. Mugėje bus ir atskira ekspozicija jaunajam kolekcininkui – šiandieninių menininkų palyginti nebrangūs kūriniai.“

Naujajam vadovui rūpesčių nestinga. Iki rugpjūčio reikėjo pristatyti paraiškas finansavimui. Džiugu, kad iš 6 projektų 4 buvo patvirtinti. Taigi vyks įvairiapusiškų renginių, numatyta ir mažo formato kūrinių paroda per „Šiaulių dienas“. Kodėl svečiams nesuteikus progos parsivežti dovanos iš Šiaulių? Tačiau pašnekovas rūpesčių nesureikšmina.

Vadovaujant organizacijai daugėja galimybių pažinti kitas parodines erdves, plečiasi akiratis, pažįstamų menininkų ratas. „Aktyvią pedagoginę veiklą nutraukiau gana anksti, – sako B. Rudys. – Todėl dabar privalu atidirbti, kad Šiaulių krašto menininkai neišsibarstytų.Kai netekome Dailės fakulteto, šis pavojus realus o kiek produktyvių, garsių dailininkų pas mus baigė.“

Iš užuominų galima suprasti, kad menininkas tęsia triraidžių tyrinėjimus, plėtoja savo idėjas,  svarsto, kaip susieti raides ir objektus, kokie buities daiktai jam primena raides ir kaip iš viso to sukurti mintį žadinančias instaliacijas: „Apie 130 triraidžių turiu.Eksponavau tik trečdaliuką.. Praėjusioje parodoje paradoksas įvyko: eksponavau JOS JOS JOS. Po rinkimų tie žodeliai keistų prasmių įgavo. Man visada norisi, kad vaizdas diktuotų turinį ir galimybės dar neišnaudotos.“

 Gyvenimas – ištisinė pamoka
Abu Rudžiai – pedagogai ir mokytis naujų dalykų jiems atrodo natūralu. O kai internete tokia pasiūla, žinios lengvai pasiekiamos. Regina su šypsena bando išvardyti grupes, kuriose užsiregistravę, ir pasimeta. Ji – miesto vaikas, išauginti gėlės daigą ar vaiskrūmį teko mokytis. Su draugais dalijasi ir augintinių priežiūros rūpesčiais. Turėti šuniuką ar katę buvo jos vaikystės svajonė, išsipildė, o pasirodo – kiek reikalų...

„Aš pats niekada  knygų rašymu nesidomėjau, – sako B. Rudys. – Paauglystėje skaitymo manija tikra. Buvau knygų platintojas, visą biblioteką sunešiojau, kaimą knygomis aprūpinau. Būdavo gaila, kai pamatydavau, kad su ta knyga užrūgusio pieno puodynė uždengta. Juk pirmiausia perskaitydavau pats. Atmintyje ar pasąmonės kertelėse tos knygos lyg ir išliko. Ypač „Rugiuose prie bedugnės“ (J. D. Salinger),  „451°  Farenheito“ (R. Bradbury), V. V. Kolinso „Mėnulio akmuo“. Per tą skaitymą ir nuotykių patyriau. Sužinojau, kad norint piešinį patobulinti, ištrinti reikia gero, minkšto trintuko. O parduotuvėse – tik kieti. Ant elektrinės spiralinės krosnelės virinau, žibalu užpylęs, o kol procesas vyksta, knygą skaitau. Baigiu skaityti, o mama šaukia, kad dega. Namai smarvės ir dūmų pilni, o trintuko tik plonytis sluoksnis beliko.“

Paskui prasidėjo tikslinis skaitymas: dailės istorija, kompoziciniai pagrindai, dailės albumai. Regina sako, kad abudu žurnalų fanai buvo. Prenumeravo vengrų, lenkiškų, rusų, bulgarų, prancūzų žurnalus – kokius tik būdavo įmanoma užsisakyti apie meną, dailę, kiną, dizainą. Kai kuriuose pilna įdomių reklamų. Teko net nuo 6 val. ryto prie užsakymo eilėje stovėti. Dabar, kai pasiūla didžiulė ir išplėtotos informacinės technologijos, mada kaupti namų bibliotekas nyksta. Neaiškus knygynų, knygų mugės likimas. Ir ne vien pandemijos pasekmė.

Ne tik grožinės literatūros skaitymo poreikis sumažėjo, parodas irgi jau atsirenka, ne į visas nueina:. retas dalykas begali nustebinti.

Nemažai metų abu Rudžiai atidavė vaikų ugdymui, turi kuo pasigirti, bet kukliai nutyli. Dailės mokytojas ekspertas Bronislovas Rudys penkerius metus buvo Gegužių 13-osios vidurinės mokyklos direktorius, įkūrė ten dailės galeriją „Erdvė“. Nors mokykla perorganizuota į pagrindinę, „Erdvėje“ ir dabar rengiamos mokyklos, miesto, šalies ir užsienio mokyklų mokinių, mokytojų, dailininkų kūrybos parodos. Joje eksponuoti ir R. Rudienės tapybos darbai.

Regina Rudienė įkūrė jaunųjų menininkų klubą M-13. 2009 m. klubas paminėjo 15 m. jubiliejų, o jo vadovė tapo Lietuvos Tūkstantmečio mokytoja. Be to, Regina surengė mokyklos vardadienį, ši tradicija puoselėjama ketvirtį amžiaus. Reginos Rudienės iniciatyva mokykloje, mieste, respublikoje vyko įvairūs meno festivaliai, projektai, akcijos. Rudžių rengti mokiniai tapo tarptautinių, respublikinių, miesto, mokyklos dailės olimpiadų, konkursų laureatais. Pedagogai apgailestauja, kad aštuonias klases baigę mokiniai priversti išeiti iš meną puoselėjančios aplinkos. Jie tokio amžiaus, kad technologijas gali būti įvaldę, o mąstymas dar nesusiformavęs. Nemaža žala vaiko tęstiniam ugdymui, nes kai kurių vaikų meno pažinimas nutrūksta. Tačiau abu džiaugiasi išlikusiais ryšiais su mokiniais, kurie užsiima daile, dizainu, architektūra, videomenu. Jų yra ne tik Šiauliuose, kaip garsi lėlininkė Galina. Jų yra Londone, Italijoje ir kituose kraštuose. Smagu juos sutikti gyvenime ar interneto platybėse, ne tik „patiktuką“ pasiųsti, bet ir pasimokyti.

R. Rudienės natiurmortai dar ilsisi dirbtuvėse.
Autorės nuotr.

B. Rudys: „Gyvenimas su savo netikėtumais primena biliardo stalą su rutuliais. Dekoruodamas bulvaro kolonas Dailės galerijos organizuotame plenere negalvojau, kad
taip greitai atriedės rekonstrukcijos rutulys, kuris tai nuneš į dabarties praeitį.“