Saulius Kruopis, iš Šiaulių kilęs menininkas, nenustoja tapyti ir medituoti kasmetiniuose atradimų pleneruose. Štai ir šiemet, vis dar siaučiant pandemijai, jis 27-ąjį kartą organizavo tradicinį kasmetinį tarptautinį plenerą „Nidos ekspresija‘21“: sukvietė dailininkus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio – Latvijos ir Ukrainos, kartu tapė, diskutavo, rengė parodas.

Sudėtingas darbas yra organizuoti tokią spalvų ir ekspresijos šventę kolegoms dailininkams ir Kuršių nerijos gyventojams, svečiams. Tačiau Saulius patenkintas – vėl turėjo galimybę ir pats tapyti pamėgtus peizažus ir akis į akį bendrauti su bičiuliais po daugelio karantinių mėnesių meditacijų.

Apie visa tai S. Kruopis nusprendė išsamiau papasakoti „Šiaulių naujienų“ skaitytojams.

– Kuo tarptautinis tapybos pleneras „Nidos ekspresija‘21“ šiemet buvo išskirtinis? Kas jame dalyvavo, kokia buvo programa, kokios tapybos darbų ir diskusijų temos?
– Išskirtinis tuo, kad jau apsipratome gyventi klastingojo Covid-19 sąlygomis ir visur, net parodose, būti su kaukėmis. Mačiau su kaukėmis net prie jūros tapančius dailininkus.

Gyvename labai nenuspėjamais laikais, todėl į tarptautinį tapybos plenerą nutarėme ir šiemet nekviesti dailininkų iš egzotinių šalių. Dalyvavo šiemet tik kaimynai latviai ir ukrainiečiai – pats kultūros ministras suteikė vardinius iškvietimus dviem dailininkams iš Ukrainos.

Prie jūros, kaip ir kasmet, tapėme mauduolę, o šiemet – net dvi. Oras buvo palankus, net man pavyko šiemet baigti savo metrinę drobę su moterų siluetais. Pozavo mums Aušra, gyvenanti Juodkrantėje, o abu ukrainiečių tapytojai taip ją įsimylėjo, kad net dvi dienas dar tapė ją Juodkrantės pliaže.

Šiemet buvo sukurta daug geros tapybos. Išsiskyrė koloristiniai Gintaro Palemono Janonio plastiški moterų siluetai, Arturo Savicko medžių kamienų ir architektūros elementų ekspresija.

Po plaukiojimo jachta daugelis tapytojų, pamatę Nidos uoste kurėno siluetą, susižavėjo, o vėliau būtent šį laivą ir tapė. Kurėnus tapė Giedrius Bagdonas, Juozas Pranckevičius, Saulius Kruopis ir abu ukrainiečiai.

Plaukiojant jachta romantiškoje aplinkoje šiaulietis Vilmantas Dambrauskas kalbino dailininkus trumpai pristatyti savo kūrybinius siekius ir pasiekimus.

Latvė Iveta Laura tapė krikštus, susižavėjusi jų formomis. Grafikas Žydrūnas Šlajus raižė linoleumą, kuriame pagrindinis motyvas – jaunos mauduolės ir jachtos ritmai. Daiva Šlajienė sukūrė dvi labai sudėtingas temines kompozicijas vaizduodama Neringos simbolius ir ženklus akvarelės technika. Kaunietis akvarelistas Bangutis Prapuolenis stebino didelių akvarelinių lakštų gausa – jos visos sodrios, tirštos ir ramios, daug erdvės. Kasmet mūsų pleneruose daugėja akvarelistų. Štai ir doc. Jurga Sidabrienė savo kūrybinę studiją susirado miške tarp medžių.

Parodai savo mauduoles prie jūros atsiuntė Jonas Daniliauskas, bet pats atvykti šiemet dėl šeimyninių aplinkybių negalėjo.

Neringos miesto premiją gavo buvęs Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas grafikas Bronius Leonavičius už savo labai kruopščiai atliktą grafikos kūrinį: marių, kurėno ir medžių motyvo sukūrimą. O dailininkas Jonas Lenkutis apdovanotas Neringos miesto premija. Jo darbuose – marių krantai, žvejų nameliai, kurėnas tarp jachtų ir H. Blodės namas „Villa Helena“. Net filosofą Sartrą, smarkiai palinkusį kopose, spėjo užfiksuoti pastelinėmis spalvomis.

Vidas Drėgva, kaip tikras pleneristas kiekvieną rytą daug vaikščiodamas marių pakrantėmis fotografavo saulės patekėjimą ir dalijosi socialiniuose tinkluose nerealiomis nuotraukomis. Jo drobėse daug skirtingų motyvų: jachtos prieplaukoje, jūros pakrantė, Nidos bažnyčia, kurėnas. V. Drėgva yra tikras piešimo virtuozas, jau daug metų priklauso vienai Vilniaus laisvalaikio grupei, piešiančiai nuogą kūną. Vasarą lankiausi jo autorine technika atliktų aktų parodoje garsioje Vilniaus galerijoje ir mielai pakviečiau kartu tapyti prie jūros Nidoje.

Visiems plenero dalyviams patinka prie jūros kranto piešti ar tapyti moters-modelio siluetą. Nuostabius šaržus šia tema sukūrė Ramūnas Vaitkus. Dailininkė Skaidrė Butnoriutė atvyko vos vienam savaitgaliui ir gyveno kaip vienuolė Juodkrantėje, ten individualiai tapė, maudėsi, sportavo ir rinko uogas ir grybus – Nidoje net nepasirodė. Prie jūros merginų aktus kartu tapė ir Kristina Čivilytė ir Andžėjus Songinas. Jubiliejų švenčiantis dailininkas Svajūnas Armonas savo drobėse taip pat šlovino moters grožį.

Visą šios dienos akciją fotografavo šiaulietis Vilmantas Dambrauskas, o vakare jis kartu su Eigirdu ir Karoliu Kruopiais surengė fotosesiją prie marių lempų, netoli  kavinės „Sakutis“. Taip buvo atlikta ir šio plenero grupinė nuotrauka, bet kaip visada, kažko trūko, kažkas pavėlavo, kažkas jau buvo išvykęs.

Plenero metu, kitą dieną po renginio atidarymo, Savivaldybės buvo organizuota galimybė visiems norintiems tapyti kartu su profesionaliais tapytojais. Iš Nidos meno mokyklos pasiskolinome molbertų ir prie marių kranto, „Menų zonoje“, tapėme kartu su Savivaldybės darbuotojais, neringiškiais, vaikais.  Renginį, kuris buvo tikrai gausus susidomėjusiųjų, pavadinome „Dailės ABC“. Jį vedė architektas ir tapytojas Juozas Pranckevičius.

Net aš buvau tik stebėtojas, nes kaip renginio organizatorius, šiemet turėjau tikrai daug darbo ir netikėčiausių trukdymų, tad ir tapyti pradėjau tik po 7 dienų. Išjudino ta akcija, kurioje visi kartu prie jūros tapėme pozuojančias moteris. Tik dėl drobės dydžio negalėjau baigti. Turėjau šiemet mažą dirbtuvėlę prie senosios žuvų rūkyklos, tad pradėtą drobę teko baigti ten.

Visai prieš akis stebino mane senosios rūkyklos aukšti kaminai – jų net 22. Pasirinkau savo kompozicijai tapyti būtent tuos juodus kaminus griausmingame vakaro dangaus fone. Paveikslas labai ekspresyvus, niūrus, bet gyvas ir spalvingas. Kitos dvi metrinės kompozicijos – su plaukiojančiais mariose žvejų laivais-kurėnais.

– Kaip jums per pusantrų karantinių metų pavyko išlaikyti tarptautinius ryšius – bendrauti su užsienio šalių menininkais, plenerų, kuriuose jūs pats nuolat dalyvaudavote, organizatoriais?
– Didžiulė netektis, kad kruopščiai suplanuota 2020 metais Nepalo dailės rezidencija kalnuose, tapymas Anapurnos ir dar kitų kalnynų dėl karantino neįvyko. Šiais metais supratome, kad ir vėl neįvyks: į Nepalą turėję skristi net keturi lietuvių tapytojai liko Lietuvoje.

Kasmet prie mūsų tarptautinio plenero „Nidos ekspresija“ prisijungia vis nauji dailininkai iš Šri Lankos, Indijos, Nepalo, Pietų Korėjos, Jemeno, Egipto ar JAE. Dabar jie vis laukia palankesnės situacijos atvykti į Lietuvą, į Nidą.

Per karantinius metus atradome ir kitą Nidą – Latvijoje. Nutiesėme kūrybinius tiltus, tapėme kartu prie jūros Latvijoje, net surengėme šių metų pavasarį grupinę parodą Rygoje.

Lygiai dvejiems metams sustojo ir mano kelionės, ir parodos svetur. Tik dabar, šį rudenį, jau po savaitės išvykstu į Ukrainą, į tarptautinį tapybos plenerą netoli Kijevo, kur dalyvaus Egipto, Turkijos, Rumunijos, Albanijos, Latvijos ir Lietuvos dailininkai.

– Paprastai per šį plenerą ir po jo surengiate nemažai parodų. Tad kokių surengėte ir dar ruošiatės organizuoti? Kokie jų pagrindiniai akcentai?
– Šiuo metu Juodkrantėje, Liudviko Rėzos kultūros centre, dar iki spalio 10 d. galima pamatyti mūsų menininkų asociacijos TILTAS organizuotą parodą „In Memoriam“, skirtą per abu karantinus Anapilin išėjusiems dailininkams atminti. Ten pristatytas ir šiaulietis menotyrininkas prof. Vytenis Rimkus, kuris Nidoje 2013 metų plenere daug eskizavo, piešė architektūrinius elementus bei žvejų namelius. Autorinėje Vilmanto Dambrausko fotografijoje taip pat matome prof. V. Rimkaus portretą. Eksponuojame ir mūsų artimo bičiulio vokiečio Armino Riegerio dvi drobes – jo netekome prieš du mėnesius. Arminas tiesiog nespėjo atsisveikinti su Nida. Kiek anksčiau netekome ir latvio Imanto Ozolino, lietuvių dailininkų Silvijos Drebickaitės, Bronislavos Lapinskienės bei Augenio Kaspučio. Jų tapybos kūriniai eksponuojami parodoje. Keletą drobių teko pasiskolinti net iš viešbučio „Nidus“ bei  A. ir D. Mikelių šeimos.

Visose plenero parodose tiek Nidoje, tiek Juodkrantėje grojo sukurdamas atitinkamą nuotaiką ir atmosferą kompozitorius Kęstutis Paulaitis.

Planuose – rimta Nidos tapybos plenerų kolekcijos paroda „Compensa“ rūmuose. Tokia jau turėjo būti šiais metais vasario mėnesį, bet visus lūkesčius ir susitarimus koreguoja pandemija. Parodą teko nukelti.

Nidos plenerus kasmet pradedame su atsivežtiniais paveikslais, juos eksponuojame parodoje, o jų aplinkoje vyksta renginio atidarymas ir susipažinimo vakaras. Šiemet atidarymo akcentas buvo naujai išleistas Nidos plenero knyga-albumas „Nidos ekspresija -25“. Dalyvavo knygos sudarytojas, istorikas ir dizaineris, meno kūrėjo statusą turintis Eigirdas S. Kruopis. Taip pat kaligrafinio šrifto, panaudoto knygos viršelyje ir tituliniame lape, autorius grafikas Bronius Leonavičius. Gaila, kad dėl rimtų priežasčių knygos pristatyme negalėjo dalyvauti akademikas Antanas Andrijauskas. Visi plenero dalyviai buvo apdovanoti šiuo leidiniu.

– Kaip šiemet pavyko organizuoti tarptautinį plenerą „Nidos ekspresija‘21“? Ar padėjo tai, kad  2021-aisiais Nida yra kultūros sostinė, o su karantinų suvaržymais jau esame apsipratę?
– Taip, kad Nida – 2021 m. kultūros sostinė, tai pirmiausia yra pačiai Nidai didelis laimėjimas. Būtent šiemet ten kultūrinis aktyvumas labai išsiplėtė. Karantininiai suvaržymai taip pat atsiliepė ir publikos kontingentui, nes negalėdami išvykti kur nors toliau, į Nidą sugužėjo labai daug žmonių – buvo perteklius šurmulio ir triukšmo ir ji labai supanašėjo su Palanga.

Mes, tapytojai, atvykome į Nidą rugsėjo mėnesį – mūsų renginys buvo pats paskutinis pagal kultūros sostinės programą. Ačiū mūsų plenero kuratorei, kultūros centro „Agila“ direktorei Editai Lubickaitei, nes ji vienintelė Kuršių nerijoje supranta, ką mes ten darome. Nidos valdžia, politikai palaiko mūsų 27 metų tradicijas, bet kada pradedu sakyti, kad ir aš, kaip renginio organizatorius, tikiuosi nors kuklaus honoraro – mano balsas suskamba tyruose.

Tokia realybė su dailininkais, o su muzikantais, jau kita kalba... Taip  Nidoje vis agresyviau įsigali miesčionizmas, snobizmas ir paviršutinis kultūrinis klimatas. Taigi aš už savo darbą – organizuotą tarptautinį renginį – kaip vadovas negavau nė euro, tik nakvynę ir tikrai nuostabų maistą, kuris Nidoje yra tikrai brangus.

Kokios išvados? Jos tikrai dviprasmės.

– Kadangi jūs esate ne tik tarptautinio plenero „Nidos ekspresija‘21“ pagrindinis, o gal ir vienintelis įkvėpėjas ir organizatorius, bet ir žymus menininkas, ką sukūrėte nuo praėjusių metų plenero, kokiose srityse dirbote?
– Nidos tapybos plenerai iš tikrųjų man daug davė, bet blogybė ta, kad jie mane ir paskandino. Iki jų – iki 1995-ųjų – surengiau didžiules savo personalines parodas Danijos „Projekt“ galerijoje bei Vokietijoje – Bad Oldesloe, Kiolne ir Miunsteryje, Lietuvoje – Vilniuje, „Lietuvos aido“ galerijoje (1994), Nemenčinės parapijos namuose, kuruojant kolekcionieriui Ričardui Jakučiui (1994), Kauno „Lango galerijoje“ (1995), Lietuvos kino studijoje (1995), Utenos kultūros centre (1995), Juodkrantėje ir Nidoje (1995), Šiaulių dailės galerijoje, kuruojant Virginijui Kinčinaičiui, o po šios parodos tuoj išvykau 1996 m. vasarį į Indiją. Ten taip pat dalyvavau grupinėje parodoje. Grįžęs surengiau savo personalines parodas „Barotti“ galerijoje Klaipėdoje (1996) ir „Arkos“ galerijoje Vilniuje (1996).

Tas mano veržlumas kažkaip savaime transformavosi į Nidos tapybos plenerų organizavimą, tapybos kolekcijos parodas Lietuvoje ir užsienyje. Kasmet surengdavau po 5 gan gausias grupines parodas ir taip kažkaip suspendavau savo asmeninės kūrybos meditacines patirtis, jos vidines galias ir atradimus, palaipsniui buvo apramintas visas mano kūrybinis potencialas ir ambicijos.

Plenerinėje tapyboje vėl atsirado peizažai, kurie nustelbė mano abstrakčiojo ekspresionizmo tapybą, dominavusią iki plenerų. Menotyrininkas ir filosofas akademikas Antanas Andrijauskas su skausmu tai pripažįsta, kad savo meditacines abstrakcijas, po Dailės akademijos daug metų jas formavęs drobėse, išmainiau į plenerinius peizažus ar marinas.

Mano ezoterinė, orientalistinė ir abstrakti tapyba kaip ir liko kažkiek šalia, nors savo parodas rengdavau kasmet ir gausiai, bet Nidos bendras kūrybinis paveldas dažnai užgoždavo mano individualią saviraišką. A. Andrijauskas tai akcentuoja labai jautriai ir su širdgėla, nes laisvos ir koloristinės drobės, daugiasluoksnės kompozicijos buvo išmainytos į fragmentinius ir romantinius peizažus, po kurių visada ir nuolat reikia vėl sugrįžti į savo natūralią kūrybinę būseną, ieškojimus, kas iš tikrųjų yra labai sunku. Tie svyravimai kartais taip įsibanguoja, kad kartais reikia tinkamo menotyrininko patarimo iš šalies.

Pacituosiu gan taiklią charakteristiką pagal A. Andrijauską: „Šis neįprastas prieštaringų menininko kūrybinio potencialo segmentų junginys paveikė S. Kruopio kūrybingumo sklaidą, kuriame iracionalius spontaniškus neramios dvasios polėkius periodiškai keitė sugrįžimas į jau vyravusių kūrybos temų ir motyvų kelią. Toks asmenybės kūrybinio centruotumo stygius ir daugybės skirtingų meninių projektų koegzistavimas, neretai išbarstydavo S. Kruopio kūrybinę energiją ir niveliuodavo impulsyvaus individualaus stiliaus charakteringiausius bruožus bei kuriam laikui pristabdydavo perspektyviausias sklaidos tendencijas.“

Dabar vėl apie Nidos plenerus. Jei iš tiesų Nidos plenerai 1995 metais ir vėliau buvo kažkas naujo, kažkas tokio – erdvė, kurioje susitinka skirtingi dailininkai. Štai 1996 metais garsus grafikas Andrius Puipa pasakė: „Sauliau, važiuoju į Nidos plenerą, nes nepažįstu jokių dailininkų iš Panevėžio ar Šiaulių bei kitų miestų. Nuostabi galimybė bus kurti kartu idealizuotoje aplinkoje.“ Tai buvo jo paskutinis pleneras – netikėtai jau po pusmečio išėjo jis anapilin. Andrius sirgo, gal kažką jautė, nes į Nidą atsivežė daugybę nebaigtų akvarelių, prie jų kasdien prie jų sėdėjo ir užbaiginėjo. Trečiasis tapybos pleneras Nidoje buvo skirtas jo atminimui. Būtent tame plenere dalyvavo ir kaunietis ekspresionistas Arūnas Vaitkūnas. Deja, ir jo mes greit netekome.

Gyvename tokiais laikais, kai egzistencija ir būtis yra labai trapi. Vien per šiuos metus netekome daug garbių asmenybių.

Saulius Kruopis tapo „Mauduoles“.

Sauliaus Kruopio plenere nutapyti „Rūkyklos kaminai“.

Tarptautinio plenero „Nidos ekspresija‘21“ dalyviai.

Visiems plenero dalyviams patinka prie jūros kranto piešti ar tapyti moters-modelio siluetą.

Šiaulietis Vilmantas Dambrauskas antrą kartą dalyvavo tarptautiniame plenere „Nidos ekspresija“.
Sauliaus KRUOPIO nuotr.