Spalio mėnesį Šiaulių Juliaus Janonio gimnazija minės 170-ąsias savo veiklos metines. Per tą laiką daugybė jaunų žmonių išleista į pasaulį, skirtingai susiklostė jų likimai, bet kiekvienas – savaip svarbus mokyklos istorijai, miestui, tautai. O prieš savaitę bendraklasių susitikimą surengė 100-osios laidos abiturientai, mokyklą baigę prieš 70 metų.

Susitiko 14-ąjį kartą
Žavus devyniasdešimtmečių entuziazmas. Praėjusį šeštadienį eilinį kartą įvyko1951-ųjų metų laidos mokslo draugų susitikimas. Gaila, šįkart ne Šiauliuose, o Vilniuje. Juliaus Janonio vidurinės mokyklos ir Šiaulių mergaičių vidurinės mokyklos(dab. Didždvario gimnazija) abiturientai susitinka kas 5 metus.

Šiaulietis Algimantas Jonaitis, vienas iš 100-osios laidos abiturientų, saugo daugybę nuotraukų ir dokumentų, primenančių tuos susitikimus. Pasak jo, pagrindinis iniciatorius, susitikimų rengėjas yra žurnalistas Damijonas Šniukas. Tai jis kiekvienam susitikimui parengia išradingus kvietimus, sudaro dalyvių sąrašus, kaupia nuotraukų archyvus ir po kiekvieno susitikimo parengia Komunikatą, fiksuojantį susitikimo faktą, su lengvu humoru perteikiantį nuotaiką. Komunikatą išsiunčia visiems klasės draugams, o vieną visada siunčia į Juliaus Janonio gimnazijos muziejų.

„Liūdina tik vienas faktas, – sako A. Jonaitis, – mūsų sąraše kiekvienąsyk daugėja kryželių.“ Taigi šis susitikimas vyko D. Šniuko namuose, Vilniuje. Susirinko penkiese. Jį tiksliausiai apibūdina Komunikatas, kuriuo mielai pasidalijo A. Jonaitis.

Šiaulių II ir J. Janonio vidurinių mokyklų 23 ir 100 jubiliejinio susitikimo „Po 70 metų“

                                                    K O M U N I K A T A S
2021 m. rugsėjo 11 d., šeštadienį, Vilniuje, Damijono ir Ritos Šniukų bute, įvyko Šiaulių II (aut. – dab. Didždvario gimnazijos) ir J. Janonio vidurinių mokyklų 23 ir 100 laidų 14-asis, jubiliejinis, susitikimas „Po 70 metų“.
Giedra, 21°C, be vėjo.

Į susitikimą atvyko Irena Barkauskaitė-Burbienė (Vilnius), Aldona Kazlauskaitė-Stauskienė (Kaunas), Vitalis Barilka (Vilnius), Algimantas Jonaitis (Šiauliai) ir Damijonas Šniukas (Vilnius). Visi nuo COVID-19 viruso  pasiskiepiję du kartus. Visi atsargai dar turėjo veido kaukes ir galimybių pasus.

Svečio teisėmis dalyvavo Rita Šniukienė.

Pranas Dulinskas ir Kęstutis Grinevičius negalėjo dalyvauti dėl gydymo procedūrų. Vilhelmina Morkūnaitė-Burbienė, Nijolė Gintautaitė-Jasinskienė ir Regina Matuzaitė-Valantinienė nesiryžo atvykti taip pat motyvuodamos sveikatos būkle. Su kitais klasiokais prarastas ryšys – nebuvo galimybės jų pakviesti.

13 val. susėdę už suneštinio vaišių stalo, susitikimo dalyviai iki 17 val. dalijosi prisiminimais apie nuostabiai gražią moksleivišką draugystę, mokslo šaknų krimtimą, į gyvenimą vedusius mokytojus. Buvo perskaitytos visų abiejų laidų moksleivių pavardės. Geru žodžiu paminėti išėjusieji, gyvųjų – gyvenimo ir darbų vingiai. Nebuvo pamirštos ir šių dienų aktualijos, nesibaigianti ir prošvaisčių nerodanti švietimo reforma. Iš skanėstų didžiausią pasisekimą turėjo buto šeimininko pagamintas tadžikiškas plovas, Irenos atneštas tortas „Drakonas“ su užrašu „70“ ir Aldonos pagamintas obuolių pyragas.

Visi susitikimo dalyviai laimingai pasiekė namus.

Unikali laida
,,Mūsų laida unikali jau tuo, kad 100-oji, – sako Algimantas Jonaitis. – Mūsų buvo dvi klasės po 16-18 vaikinų. 12 baigė su aukso ar sidabro medaliais. Kiek pamenu, aukso medaliu baigė Donatas Kačerauskas – technikos daktaras, Tomas Sakalauskas – žurnalistas, rašytojas, teatrologas, Domas Šniukas – garsus  žurnalistas, be galo įdomus ir darbštus žmogus, nuoširdus bičiulis. Kęstutis  Grinevičius, biologijos mokslų daktaras – irgi medalininkas. Mokslo daktarų, inžinierių iš mūsų – nemažai.  Dauguma baigė įvairių sričių inžineriją Kauno politechnikos institute, dirbo gamyklose, įvairiose įstaigose. Vitalis Barilka žaidė Lietuvos tinklinio rinktinėje, dirbo Plano komisijoje. Aldona Kazlauskaitė-Stauskienė, chemikė, dirbo Kaune, ji buvo dailininko, ilgamečio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus žmona.“

Pasak A. Jonaičio, mokėsi visi draugiškai, be jokios konkurencijos ar patyčių, tad ši draugystė išliko visam gyvenimui, pastiprinama penkmetinių susitikimų. Tokie pat santykiai siejo ir su mergaičių klasėmis.

„Tiesa, iš pradžių, bent aš, jaučiausi kaip laukinis, – paatviravo pašnekovas. – Ta gatve pro jų mokyklą, kur mergaitės su knygomis vaikštinėdavo, praeiti nedrąsu buvo. O kai pagalvoju, gal gerai, kad vieni berniukai mokėmės. Kai pradedi bręsti, mergaitės blaško, joms dėmesį rodai. Užteko susitikimų šventėse, šokiuose, saviveikloje. Buvo simpatijų, bet rimtų porų, rodos, nesusidarė. Buvome geri draugai. Tad natūralu, kad tuo metu gyvavusi susitikimų tradicija prigijo mūsų laidoms.“

Žinoma, susirinkdavo ne visi, bet susiformavo pastovus branduolys, nemažai dalyvavo visuose susitikimuose. Susitikimų dienotvarkė įprasta: aplanko savas mokyklas, kol buvo gyvi – į susitikimus pakviesdavo mokytojus.

Pasak A. Jonaičio, mokytojus labai gerbė ir iki šiol prisimena kaip neeilines asmenybes. Dėstė beveik vieni vyrai, išskyrus rusų kalbos mokytoją ir jaunutę anglistę. Griežti, reiklūs buvę, o mažoje klasėje nepasislėpsi kitiems už nugaros, neliksi neiškviestas, nepakontroliuotas. Chemiją dėstė A. Stonis, paišybą – dailininkas Gerardas Bagdonavičius, Markauskas – matematiką, o literatūrą – nepakartojamas Jonas Adomaitis. „Turbūt nėra jam lygių. Į pamoką kaip į šventę eidavom. Programoje M. Gorkis, V. Majakovskis, o mums duodavo A. Jeseniną skaityti. O juokelių, anekdotų kiekvienai progai pažerdavo. D. Šniukas juos užsirašinėjo, gailiuosi, kad taip nedariau“, – nuklysta į mokslo dienas A. Jonaitis.

Pirmasis klasės susitikimas vyko tuoj po mokyklos baigimo. Tada rinkosi Kaune. Tik pradžioje dar tokio stipraus ilgesio nebuvo. Kam studijos, kam vaikai, kiti rūpesčiai. Vis dėlto sutarė susitikti kas penkerius metus Šiauliuose.

Labiausiai organizuotas, pasak A, Jonaičio, susitikimas įvyko po 20 metų. Vyrai susirinko 100 procentų. D. Šniukas padarė kvietimus su nuotraukomis, su  visų pavardėmis, kiekvienam  laiškus išsiuntinėjo. Ir taip kas sykį – vis nauji sąrašai, nauji kvietimai, komunikatai.

Į susitikimus eidavo be antrųjų pusių, nes skaičius labai didelis. Pasitaikydavo, kad kurio nors žmona neišleidžia. A. Jonaitis rūpindavosi materialine puse: surasti kavinę, nakvynės vietą ir pan. Kartą bandęs, kaip vienas iš organizatorių, kalbą sakyti, gražų tekstą pasirašęs, tik nesiklausė niekas. O kai J. Giniotienė pradėjo kalbėti, visi nutilo – jos klausėsi, prisimena A. Jonaitis.

Taigi suvažiuoja visi į Šiaulius, apsilanko gimnazijos muziejuje, susipažįsta su Šiaulių miesto pokyčiais, nusifotografuoja Kryžių kalne, Salduvėje ar kitoje gražioje vietoje. Po to susėda kurioje nors kavinėje už vaišių stalo. Čia atiduoda valią prisiminimams, atveria buvusias slaptas simpatijas, pasišneka apie šeimas, gyvenamąjį metą. Išsiskirsto pakrauti emocijų, nes nieko nėra šviesesnio ir tauresnio kaip jaunystė ir jaunatviška, jokiais išskaičiavimais neparemta draugystė.

Kol buvo jauni, bendraudavo net dvi dienas, vėliau pakako ir vienos.

Mokėsi net trimis pamainomis
A. Jonaitis pasakoja, kad gimnazija tuo metu dar buvo neatstatyta, teko mokytis įvairiose miesto vietose, daugiausia pastate šalia Šv. Jurgio bažnyčios, šiek tiek dabartinės S. Šalkauskio gimnazijos rūmuose. Klasių daug, netilpo, mokėsi net trimis pamainomis. Išeidavo į mokyklą temstant, vyko 4 pamokos po pusvalandį. Gal nelabai daug žinių per tą laiką gauni, bet nemažai skaitė, gyvenimo tikslą visi turėjo. Teko padirbėti talkose, kad gimnazijos pastatas būtų greičiau atstatytas, tačiau darbai baigti jau kitai laidai.

A. Jonaitis tikina, kad bendramokslių buvo labai rimtas požiūris: „Jei gauni trejetą (penkiabalėje sistemoje), visai klasei gedulas. Stengdavomės vieni kitiems padėti.“ Moksleivio stropumą paliudija A. Jonaičio dukra Rasa, atnešusi mokyklinį literatūros konspektą. Be galo dailia rašysena kruopščiai sukonspektuota pamokų medžiaga. Rasa pripažįsta, kad pati iš tų užrašų mokėsi, jei nesuspėjo kokio kūrinio perskaityti.

A. Jonaitis sako, kad jiems labai rūpėjo mokytis ir todėl draugauti siekė su tokiais, iš kurių gali gerų dalykų perimti, kaip tarkim, D. Trinkūnas ar D. Šniukas, kuris iš Gruzdžių atvažiavo, nuomojosi kambarį mieste, stengėsi. Jauni vyrukai saviveikla užsiimdavo, sportuodavo. A. Jonaitis žaidė futbolą, krepšinį, tinklinį, pateko į miesto rinktinę. Kai studijavo Kaune, jų komanda tapo čempionais. Kada į moksleivių spartakiadas nebegalėjo važiuoti, nes per ,,senas“ (karo metu vienerius metus mokytis negalėjo, buvo už draugus metais vyresnis), pradėjo dviračių sportą, tapo miesto čempionu.

Taigi laiko užteko viskam. Net juokeliams. G. Bagdonavičius piešimą dėstė ir mergaitėms, tai vaikinai į švarko kišenę mergaitėms skirtų laiškučių įkišdavo, o mokytojas apsimesdavo, kad nejuto, ir leisdavo joms ,,nemačia“ išsiimti.

,,Šiauliuose mūsų nedaug pasiliko: Paulauskas ,,Elnyje” dirbo, S. Mikaliūnas – Ginkūnuose, Šauklys buvo, dar Urbaitis, – vardija A. Jonaitis.– Dabar tik aš vienas.“ Iš pradžių buvęs paskirtas į Kėdainius, bet traukė gimtasis miestas, grįžo, vadovavo maisto pramonės įmonėms, paskui mažiau atsakingas pareigas gavo. Ėjo ten, kur jautė esąs reikalingas. Dabar dukros globojamas, gerų draugų palaikomas gyvena.

Gretos retėja, ryšiai išlieka
Organizuoti susitikimus kas 5 metai – nemenkas darbas. O svarbiausia – reikia norėti susitikti.

„Mane tėvų karta visada stebino ir žavėjo (nepaisant visų trumparegiškų bandymų juos kaltinti sovietmečio ydomis). Ir vis dar tebestebina. Žmogiškumu, paprastumu, išsaugotu vertybiniu susivokimu, o kai kurie iki pat senatvės – ir kūrybiškumu, darbštumu, energija, – į pokalbį įsiterpia A. Jonaičio dukra Rasa Jasmontienė. – Unikalu! Žavi jų entuziazmas, energija ir draugiškumas. Kol yra gyvų, – ir jų ryšys išlieka gyvas, jie visada turi ką prisiminti, viskuo domisi, jaučia poreikį dalytis nuomonėmis, bendrauti. Jiems rūpi ir švietimo aktualijos, ir visa kita.“

Mums tik mokytis, pabandyti suprasti kaip užsimezga bendraklasių santykiai, tokie stiprūs ryšiai tarp žmonių.

„Atėjo metas, kai eilės pradėjo retėti dėl skambučių iš anapus, – stringa A. Jonaičio balse ašara. – Kai kas nors miršta, irgi susirenkame palydėti, kurie pajėgiame. Po 64 metų į susitikimą susirinko tik 11, o šiemet – vos 5. Žinoma, mūsų yra dar daugiau, bet sveikata ir senelių ar prosenelių pareigos susitikimus taip pat mažina. Nesinorėtų, kad šis susitikimas liktų paskutinis. Šiemet Janonio gimnazija švenčia 170-metį, pakvietė į jubiliejų. Nesu toks reikšmingas, o džiugu. Labiausiai džiugu, kad  mes, 100-ji berniukų laida, mielą tradiciją išsaugojome iki dabar – didžiuojamės.“

Šiaulių J. Janonio vidurinės ir  II mergaičių vidurinės mokyklų 1951 m. laidos abiturientų susitikimas po 70 metų. Iš kairės:  Damijonas Šniukas (Vilnius), Aldona Kazlauskaitė-Stauskienė (Kaunas),  Algimantas Jonaitis (Šiauliai),  Irena Barkauskaitė-Burbienė (Vilnius),  Vitalis Barilka (Vilnius). Užraše ant nuotraukos praleistas A. Jonaitis.
Algimanto JONAIČIO archyvo nuotr.

Susitikimas po 20 metų.  Po 20 metų Judlėje.
Algimanto JONAIČIO archyvo nuotr.

Susitikimas po 60 metų.
Algimanto JONAIČIO archyvo nuotr.

 100-oji Šiaulių J. Janonio vidurinės mokyklos laida. 1951 m.
Algimanto JONAIČIO archyvo nuotr.

Abitūros egzaminų metu. 1951 m. birželis.
Algimanto JONAIČIO archyvo nuotr.