Antonijus Vivaldis nė nesapnavo, kad jo kūriniai kada nors bus atliekami akordeonu. Nepatikėtų tuo ir kiti kasikinės muzikos korifėjai, kad šis instrumentas gali skambėti kaip smuikas, imituoti jūros šėlsmą, miško ošimą ar drugelio plevenimą. Magiškas virsmas įvyksta, kai prie klavišų prisiliečia akordeono virtuozo Martyno Levickio rankos. Šiauliečių laukia malonus susitikimas – charizmatiškojo Martyno Levickio rečitalis „Solo“, kuriame klasikinės muzikos interpretacijos panardins klausytojus į gaivališką muzikos pasaulį, pilną jaunatviško polėkio, intymaus atvirumo ir magiškos paslapties.

„Šiaulių naujienos“ paprašė buvusį Šiaulių S. Sondeckio menų gimnazijos akordeono mokytojos ekspertės Marytės Markevičienės mokinį Martyną Levickį atsakyti į kelis klausimus apie tai, kuo jaunas garsus muzikantas, savęs netituluojantis žvaigžde, gyvena šiandien.

– Šiemet birželį jums suėjo 31 metai. Paprastai, perkopę 30, žmonės susimąsto, kas pasiekta, kai kurie išsigąsta – oi, laikas bėga – nuveikta per mažai. Kaip savo tris dešimtmečius vertinate jūs?
– Išties, suėjus 30 vidinis naratyvas pasikeičia. Tai nėra drastiškas pokytis, bet jis jaučiamas. Manau, tai yra tokia riba, iki kurios žmogus labiau stengiasi save „kurti“, bėga paskui kiekvieną savo ambiciją ir išsikeltą tikslą, rūpinasi savo įvaizdžiu ir kaip jis pats atrodo kitų žmonių akyse. O po tos ribos, bent jau mano atveju, aš pradėjau labiau susigyventi su savimi, išmokti pasakyti sau nebėgti, mažiau stresuoti ir stengtis išgyventi kasdienos momentą. Mano karjeroje nutiko taip, kad labai anksti pradėjo klostytis sėkmingi posūkiai, nulėmę labai daug. Tad vertindamas iš 31 m. žmogaus pozicijos, galėčiau būti ramus, tačiau, matyt, iš prigimties nesu linkęs užsisėdėti. Taigi visi pasiekimai man yra istorija, kurią vertinu ir be jos aš nebūčiau, koks esu, tačiau galiausiai tai ir yra tik istorija. Man visada daug svarbiau, kas vyksta šiandien ir kas gali vykti rytoj. Esu vizijos žmogus.

– Sunkiu, atkakliu darbu siekėte muzikinės karjeros. Išleisti puikūs muzikos albumai, vyksta  koncertai garsiausiose pasaulio salėse. Koncertuojate solo ir su orkestru. Kas jums atrodo geriausias pasiekimas? Kurie koncertai įsimintini?
– Kiekvienas koncertas yra vienodai svarbus savo turiniu, pasiruošimo prasme, atsakomybe prieš klausytoją. Žinoma, garsūs orkestrų ir koncertų salių vardai automatiškai įpareigoja, toks jau nusistovėjęs modelis. Bet jis mane erzina, nes juk nėra taip, kad koncertui regione ruoščiausi ir atsakomybės jausčiau mažiau nei koncertams Elbės filharmonijoje Hamburge, Berlyno koncertų salėje, Wigmore Hall, Royal Albert Hall, Waldbuhne Berlin, Auditorio Nacional Mexico… Visos šios salės man pažįstamos ir jos yra reikalingas atskaitos taškas įsivertinant savo galimybes tarptautinėje muzikos sferoje, tačiau pasirodymai jose nesiskiria nuo, tarkime, koncertų, vykstančių Vokietijos Mecklenburgo Pomeranijos regionuose ar Lietuvos miestuose ir miesteliuose.

– Žiūrovus, klausytojus žavi ne tik jūsų atliekama muzika, bet ir subtili britiška elegancija. Tai įgimta ar išmokta savybė? Kas turėjo daugiausia įtakos?
– Tiesą pasakius, nustebino ši jūsų įžvalga. Labai dažnai galvoju, kad atrodau nepakankamai stilingai ar puošniai. Bet subtilumo visad siekiu, o kartais ir paeksperimentuojame su viena ar kita dizainere ir sukuriame kažką labai netikėto. Vis dėlto esu tikras, kad gyvenimas Jungtinėje Karalystėje turėjo daug įtakos mano formavimuisi kaip asmeniui, muzikantui ir sociumo dalyviui. Tad neišvengiama tai, jog matosi kažkiek to britiškumo manyje.

– Esate akordeono virtuozas ir kiekvienąsyk nustebinate nauju šio instrumento skambesiu. Kur slypi paslaptis? Dar vis mokotės iš kokio nors pasaulinio garso muzikanto ar atradote savo ypatingą stilių?
– Mano įsitikinimu, muzikantas nuolat mokosi arba tiksliau – tobulėja. Kiekviena patirtis atneša naujų suvokimų ir įplieskia įkvėpimo. Mano korifėjai, kaip bebūtų keista, yra klasikiniai muzikantai, kaip antai Teodor Currentzis, Daniel Barenboim, Anna Sophie Mutter, Maxim Vengerov, Janine Jansen, Marta Argerich, Patricia Kopatchinskaja ir dar daugelis kitų… Bet akordeonistų tarp jų yra vienas arba du.

– Koncerte Šiaulių „Arenoje“ pavergėte publiką šiltu nuoširdžiu bendravimu. Ar panašaus kūrinio paaiškinimo reikia ir užsienio žiūrovui, ar tai darote tik Lietuvoje?
– Man patinka užmegzti glaudų ryšį su klausytoju, todėl neretai mėgstu kalbėti tarp kūrinių pristatydamas kompozitorių ir kokį įdomų istorinį faktą apie tai. Toks būdas padeda ir man tobulėti, nes juk nesu vaikščiojanti enciklopedija, visą tą informaciją renku, sisteminu ir pritaikau savo pristatymams. Tai darau tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ir manau, tai yra daug svarbiau, nei mūsuose įprasta ant scenos išvysti koncerto vedėją, kuris ar kuri su „papke“ rankose paskaito kūrinio pavadinimą ir kompozitorių. Klausytojai moka skaityti, jei koncerte yra spausdintos programėlės, tuomet toks vaidmuo kaip koncerto vedėjas yra visiškai nereikalingas. Bet turiu pasakyti, kad Šiauliai turi puikią koncertų vedėją, kuri pati yra muzikė – tai Raimonda Sližienė. Jos vedimas yra išties prasmingas ir turiningas.

– Lietuvoje trūksta stiprių akordeono mokytojų, o koncertuose, renginiuose ryškios jūsų, kaip  vadybininko bei pedagogo, savybės. Gal yra planuose ir pedagoginė veikla?
– Be abejonės, kai tik tam bus tinkamos aplinkybės. Pedagoginis darbas man, anaiptol nei daugeliui, yra aukštesnė profesinė lyga. Daug yra pedagogų, kurie jais tapo ne iš noro mokyti ir dalytis savo patirtimi ir žiniomis su jaunaisiais, o todėl, kad netapo aktyviais scenos muzikantais. Tai labai liūdna. Pedagogika turi ateiti iš pašaukimo ir talento, o mokytojas turi būti autoritetas, įkvėpimo šaltinis, paskata ir parama.

– Kaip dažnai atvykstate į Šiaulius, kurios miesto vietos saugo jūsų prisiminimus, kaip reaguojate į pasikeitimus?
– Šiauliuose lankausi per retai. Čia turiu labai mažai reikalų, matyt, todėl… Mama ir teta gyvena Šiauliuose, tad aplankau jas retkarčiais. Šiaulių išskirtinis akcentas – pėsčiųjų bulvaras, kuris pagaliau atjaunėjo. Manau, kad visi patobulinimai mieste yra puikūs. Bet visada sakau, kad mes galime nudažyti sienas naujai, sudėti naujas trinkeles į grindinį, moderniai apšviesti gatves, tačiau miestas gyvas ne tuo. Miestui reikalingas gyvenimo pulsas, žmonių inercija ir bendruomenės ar bendrystės jausmas, dvasia. Džiugu, kad po truputį daugėja ir to Šiauliuose.

– Vaikystėje svajojote statyti akordeonų fabriką Šiauliuose. Gal turite planų kokiais nors būdais padėti muzikuojantiems vaikams?
– Tikiuosi, kada nors galėsiu sugrįžti prie tos vaikystės svajonės. Tačiau džiaugiuosi, kad kitas Šiauliuose ugdytas akordeonistas Aurimas Goris pasuko instrumentų meistrystės keliu ir yra vienintelis jaunos kartos atstovas Lietuvoje, teikiantis itin profesionalų akordeonų remonto ir priežiūros servisą. O fabriko idėja šiandieniniame kontekste galbūt ir nebe tokia svarbi, nes jaunieji akordeonistai vis dažniau gali sau leisti pirkti instrumentą, pagamintą Italijoje.

– Ar kaupiate savo instrumentų kolekciją, ar esate išsaugojęs pirmąjį savo vaikystės akordeoną?
– Deja, pirmojo vaikiško akordeono nesu išsaugojęs. Net nežinau, kur jis dingo pakeliui. Bet išties jei visus instrumentus, kuriais grojau, kaupčiau, tektų steigti muziejų ar bent jau atskirą kambarį jiems.

– Esate užsiminęs, kad dalyvavimas „Talentų šou“ ne tik atvėrė daugiau durų, bet sukėlė kai kurių muzikos profesionalų pasipiktinimą. Ar skatintumėte panašiu keliu eiti kitiems talentingiems jaunuoliams, kaip pavyzdžiui, J. Vozbutas? Kodėl?
– Daug talentingų jaunuolių ir pasuko tokiu keliu, įskaitant ir Joną. Tačiau aš nemanau, kad tai yra efektyvu, kadangi ta platforma jau iš esmės išnaudota. Vis dėlto tai yra kiekvieno asmeninis pasirinkimas, kuris negali būti kažkaip smerkiamas ar traktuojamas kaip pigus populiarumo siekimas.  

– Esate nesyk kalbėjęs, kad laikote save pasaulio žmogumi, gyvenate „ant lagamino“ ir tai jūsų nevargina. Ar daug laiko praleidžiate savo namuose, kiek jo skiriate susitikimams su draugais, giminėmis?
– Klausimas, kurio atsakymas skambėtų kitaip, jei pasaulio nebūtų ištikusi pandemija. Pastaraisiais metais namuose pabuvau tikrai daugiau nei įprastai. Ir tuo labai mėgavausi. Man patinka prižiūrėti savo namus, o dar labiau juose sutikti sau artimus žmones.

– Galimybės gyventi ir ilsėtis prabangoje dažnai keičia įpročius. Kurie pomėgiai, nesusiję su profesija, išliko? Dar vis mėgstate meistrauti? Gal atsirado naujų pomėgių, įkandamų ne kiekvienam?
– Kalnuose kasmet neslidinėju, parasparniais neskraidau, bičių neauginu... Meistrauti vis dar patinka ir kartais vis kažką gaminu: ar tai būtų specialaus dizaino gultas, ar nauja idėja šviestuvui. Terasoje auginu gėles, tiesa, šiais metais vien žaliuojančius krūmokšnius, žydinčių hortenzijų šiemet nėra. Praėjusį rudenį pradėjau tapyti ant drobės – buvo senas mano noras pabandyti tai.

– Kaip keičiasi pasaulio spalvos atradus mylimą žmogų. Kuo ypatinga buvo kelionė į Vokietiją, kurioje užsimezgė ryšys su smuikininke Klementina?
– Kaip ir kiekviena nauja istorija – kelia smagų jaudulį. Kelionėje po koncerto kitą dieną turėjome pusdienį laisvą ir praleidome jį kalbėdami apie gyvenimą. Pirmą kartą gyvenime supratau, kad šalia manęs žmogus, kuris labai panašiai arba taip pat mato pasaulį, susiduria su panašiais sunkumais, svajoja apie tuos pačius dalykus… Ir iki dabar mes galime užbaigti vienas kito sakinius ar kartais net kartu pasakome tą patį dalyką, ir iki šiol stebimės, kaip taip yra. Labai gera jausti tokią bendrystę su mylimu žmogumi.

– Kokią savo šeimą įsivaizduojate po 5 ar 10 metų?
– Savo svajonėse norėčiau didelės, stiprios šeimos, su šventiniais visų susibūrimais, savaitgalio pietumis ir išvykomis. Tačiau nesu prisirišęs prie šio idiliško, gal net kiek holivudinio vaizdinio. Kaip bus, taip.

– Matome jus nuolat besišypsantį. Kaip susidorojate su liūdesiu, nusivylimu, nesėkmėmis?  Kas jums tokiais atvejais yra atrama?
– Šypsena, matyt, ir yra ta atrama. O giliau žvelgiant, tai viskas priklauso nuo nusiteikimo, kuris žinoma, niekada nėra konstanta… Jei taip būtų, matyt, kažkas su manimi būtų negerai. Bet vis dėlto išmokti nusiteikti pozityviai ir tikėti savimi bei pasitikėti kitais, jausti meilę ir dėkingumą kitiems yra svarbūs aspektai išgyvenant ir linksmąją, ir liūdnąją gyvenimo dalis. Džiaugiuosi, kad ilgainiui išmokau priimti ir nesėkmes ar liūdesį kaip reikšmingą dalį savo gyvenimo.

– Kokius dalykus įrašytumėte į savo „laimės formulę“?
– Mano laimės formulė yra paprasta – gyventi šiandiena ir tikėti šalia esančiu žmogumi bei rytojumi. Deja, sau pačiam tenka neretai visa tai priminti. O galiausiai manau, kad gal per dažnai mes bandome vaikytis laimę ir tampame savotiškais laimės ieškotojų įkaitais, užuot iš tikrųjų gyvenę.

Vokietija.

Fotosesija miške. Fotografas Robertas Riabovas.

Martynas Levickis. 2016-09-22. Fotografas Gediminas Zilinskas.

Hamburgas.

Vokietijoje, Hamburgo Elbės flharmonijoje Martynas koncertavo kartu su Stuttgarter Kammerorchester ir smuikininke
Arabella Steinbacher. 2021-06-22. Fotografas Sebastian Madej.

Fotosesija Kaune. 2019. Fotografė Miglė Golubickaitė.