Vėlų liepos 6-osios vakarą Šiauliai neteko dalies savo spalvų – Ji išėjo. Talentinga, kūrybiška ir be galo darbšti dailininkė, poetė, įsimintina mokytoja, drąsi ir veikli asmenybė. Akys dar nesąmoningai ieško gatvėje ar renginiuose variu švytinčių jos plaukų, mąslaus žvilgsnio, išskirtiniu drabužiu plazdenančios stovylos, socialiniuose tinkluose pasigendame taiklių jos nuotraukų, piešinių, komentarų. Tyla.
Jautri, savita asmenybė
Vita Žabarauskaitė buvo tapusi miesto simboliu, savo aktyviu reagavimu į kultūros aktualijas suteikė jam gyvybės. Praėjusių metų pabaigoje audringai piktinosi nesutvarkyta grafų Zubovų kapaviete, sielvartavo, kad išsiilgo gyvo susitikimo su mokiniais, socialiniuose tinkluose dalijosi puikiais jų darbeliais. Mamos netektis sutrikdė, išmušė iš vėžių. Pusiausvyros ieškojo kūryboje, į rankas vėl grįžo pieštukas. Linijos įmantriai sukosi, raibuliavo, virsdamos paslaptingais pasakojimais, mitologiniais paukščiais, gyvybės medžiu. „Kitokia galva ir linijos kitokios, – komentavo autorė.
Pasak M. K. Čiurlionio menų mokyklos bendramokslės Ilonos Papečkytės (Lietuvos dainuojamos poezijos kūrėja ir atlikėja, meno saviraiškos specialioji pedagogė ekspertė, muzikos terapijos asociacijos narė), Vita buvo „nežemiškos galaktikos migruojanti dūšia“, gal dėl to pasaulį matė spalvomis, linijomis, vaizdais, susiliejančiais su žodžio, teksto ritmu ir muzika. Ir buvo labai vieniša, kaip jos apdainuota kanapė, stulbinanti neįmenamu grožiu ir gyvastinga jėga.
Gamtos virsmas paprastai Vitą džiugindavo. Nepraleido progos išbraidyti Kurtuvėnų pievas, užlipti į Bubių ar Girnikų piliakalnius, klaidžioti Užvenčio apylinkėse, gėrėtis mažųjų miestelių architektūra. Mėgo vaikščioti Dainų parke, jame net grybų rasdavo. Fotografuodavo šerkšną, nukritusį lapą, pumpurą. Fotografuodavo aistringai viską ir parodose. Pati irgi mielai stodavo prieš objektyvą. Ryški, drąsi, sakyčiau, didinga. Yra sakiusi, jog neperka gero fotoaparato, kad nenumestų teptuko – labai viliojanti galimybė akimirksniu pagauti spalvą, šviesos blyksnį, nuotaiką.
Artėjant pavasariui (kas žinojo, kad paskutiniam) Vita stebi ant palangės besiskleidžiantį amarilio žiedą. Jo raudonis vis keičiasi ir, rodos, išrėkia užspaustą vienišumą. Vėl vyniojasi, raizgosi skrupulingai pieštuku vedžiojamos linijos. Pasak Vitos, per karantiną tai geriausia forma išsilieti.
Liepą prieš akis – siena. Vitos nuotraukose siena atsilaupiusi, murzina, ant jos lyg kruvino delno atspaudas. Gal tai buvo pagalbos šauksmas? Aptrupėjusių plytų, nykios žolės, monotoniškai margintos antklodės ornamentais siela šaukėsi..? Ir nutilo visam. Po to, kai mes susikibę rankomis giedojom apie vienybę. Liepos 6-ąją Ji buvo viena.
Vita apie savo profesiją
,,Kai aš dešimties metų būdama važiavau į Vilnių, į M. K. Čiurlionio meno mokyklą mokytis piešti, tai niekas man tuo metu nepasakė, kad dailininkas be to dar kažką turi dirbti – tiesiog mes buvome vaikai, pripumpuoti tokių gražių idėjų. Patikėkit, netgi studijuodama čia, Šiaulių pedagoginiame, aš galvojau, kad būsiu tik dailininkė. Kol gyvenimas taip viską sulankstė, kaip turėjo sulankstyti...
Po studijų Šiaulių pedagoginiame institute vienerius metus mokiau dailės Obelių dailės mokykloje. Grįžusi į Šiaulius, dirbu garsioje Gegužių mokykloje. Tapydama aš medituoju, tapau pati sau, svarbiausias pats procesas, jame nebėra laiko ribų – kartais pajuntu, kad jau penkta ryto. Dėl to man, pelėdai, mokslo metų pradžioje kokį mėnesį sunku prie griežto ritmo priprasti…
Mano profesija – mokytoja. Iškirptum pedagoginį darbą – kažko trūktų. Iš visų pedagoginių standartų išeinu, vadovaujuosi intuicija, kitaip negalėčiau. Žinoma, aš nesu saldi. Nešluostinėju rankove kiekvieno. Bet kai svetimas vaikas išspinduliuoja meilę, neatlipsi…”
Vita apie saugiausią vietą gyventi
“Sakoma, kad žmogui gera gyventi ten, kur jo protėviai gyveno. Kažkokia aura yra, nesvarbu, kad čia nėra tų barokinių bažnyčių, bet yra kažkas, kas tave saugo. O ir ko čia blogai tuose Šiauliuose, viena vertus, – galima ir išvažiuoti pasiganyti. Argi ne taip? Išvažiavau aš į užsienį porą trejetą kartų pristatyti parodų – atsikandau ir užtenka. Ir darbų šiek tiek gaila išbarstytų – nebenoriu kitur jų palikti, noriu, kad viskas arti būtų, kad žinočiau – yra pas tą ir pas tą...
Vaikystė prabėgo Dauguose pas močiutę. Romantiška senų vienkiemių, dvarelių dvasia, prisiminimai įkvepia. Kai tapiau pasakas, paveikslai patys liejosi, net eskizų nereikėjo. Kažkas nepažįstama, gal baltiška, paslaptinga yra kiekviename iš mūsų, tik ne kiekvienam lemta atsiskleisti. Aš tapau sau pačiai. Jei atsiranda žmonių, kuriems patinka, palieka įspūdį – smagu…
14 darbų, pieštų pagal Selmos Lagerliof kūrybą, padovanojau Kairių vaikų darželiui – Kairiuose gimiau, augau, tegu atminimas lieka. Palikau kelis darbus savo mokyklai. 20 paveikslų papuošė Barboros bažnytėlę Žagarėje. Jau ir nebežinau, kam esu išdovanojusi, išskolinusi: Kurtuvėnų regioniniam parkui, vienam sveikatingumo centrui, Stasio Šalkauskio gimnazijai, P. Višinskio bibliotekai, Joniškio žemės ūkio mokyklai, Angelo muziejui... Pažįstami sako, kad vadybininkiškai pasielgiau. Išviešinti geriau, negu rauginti. Dabar žmonės pamatys, pasigrožės. Juk tai mano vieta, mano žmonės. Viskas sava..“
Vita apie madą
“Drabužius perku parduotuvėse. Vieną dieną išeinu kaip į darbą. Apžiūriu tarsi parodas. Perku kitądien, tik gerai atsirinkusi, jei labai patinka, net nematuoju. Man svarbiausia – patogumas. Kad nevaržytų judesių, ypač rankų. Kartais tuo pačiu drabužiu – ir į dirbtuves, ir į koncertą. Anksčiau (jaunystėje darbas – tai šventė) vilkdavausi gražiausią suknią į dirbtuves. Ne kartą teko pas drauges plauti, valyti dažų dėmes.
Anksčiau, treninginių Šiaulių laikais, pati megzdavau, siūdavausi atlaso suknias, išsiuvinėdavau vorais. Kas gali būti gražiau?
O papuošalus sukuria draugės. Kartais iš kelionių parsivežu. Pamilau šitą širdytę iš Austrijos. Kaklą šildo ir puošia…”
Vita apie savo namus
“Kai nebeturiu dirbtuvių, jomis virto mano virtuvė. O šiaip paveikslais sienų nepuošiu. Batsiuvys be batų. Kartais namuose pasikabinu kokį paveikslėlį, ateina kas ir išprašo. Dovanoju tik draugams. Kambary keli klasiokų, mokinių darbai kabo. Nėra miesčionio kampelio – grafinai, taurės – nėra tuščių sienų – visur okupavo knygos. O knygos skaitymui – nerandu. Dabar vis neatrandu knygos, kurią galėčiau skaityti. Pasiėmiau Arundhati Roy „Mažmožių dievas“ – kažkada alpau dėl jos – nebegaliu. Organizmas nebepriima neeuropietiškos kultūros…”
Vita apie literatūrą
,,Apskritai – literatūra yra antroji mano meilė. Aš visada labai daug skaitau, kai pajuntu, kad mano kalba apauga maurais. Jei paimu, pavyzdžiui, Justino Marcinkevičiaus verstą „Kalevalą“, tai būna tokia terapija kalbai, tokia terapija mąstymui...
Iliustracijos prasidėjo nuo savų eilėraščių – rašydama kartais jiems iliustracijų papiešdavau šalia.
O jei paskaičiuotume kiek... Esu iliustravusi lietuvių liaudies pasakas (keli variantai), žydų pasakas, lietuvių pasakas pagal Oskaro Milašiaus tekstus (akvarelės), austrų poeziją (akvarelės), Algimanto Švėgždos tėvo pasakas, „Kalevalą“, Selmą Lagerliof, Haruki Murakami, latvių pasakas, graikų mitus.... O! Nemažai iliustravau, nors ir neleidžiu knygų…
Kai kurios mūsų pasakos labai žiaurios. Ciklui ,,Gyvasis vanduo” nesirinkau tų, kuriose herojai kepami ar valgomi…
Pastelinių legendų ciklas „Salduvės legendos“ atsirado tiesiog visai netikėtai: man paskambino žmogus iš Vilniaus, Vytautas Baškys, ir paprašė padaryti vieną iliustraciją jo tekstui. Paskui autorius vis papildydavo savo tekstą, o aš – iliustracijų ciklą. Ėmiausi iliustruoti todėl, kad patiko tekstas – jis labai kinematografiškas: vaizdas keičia vaizdą, viskas greitai kinta. Labai spontaniška, labai vaizdi pasirodė ta literatūra ir todėl buvo labai lengva ją iliustruoti: kryžiuočiai puola, Salduvės pilies žmonės ginasi, pasirodo karalienė Morta, karalius Mindaugas...
Tokius darbus aliejine pastele aš visada darau improvizuodama, nes pats tekstas sukelia įvairius vaizdinius. Nors atrodytų, čia ir kompozicija, ir visa kita, bet iš tiesų tai yra gryna improvizacija. Tiek visos liaudies pasakų, tiek autorinių tekstų iliustracijos buvo grynai improvizuotos be jokių eskizų, tiek šios legendos. Aš ne pirmą kartą dirbu įkvėpta tekstų, bet mano darbai nėra taikomi konkrečiai knygai – jie tiesiog gyvena kaip atskiri, savarankiški darbai, nors ir sukurti kažkokių knygų pagrindu…
Man patinka tekstai, kur daug ekspresijos, jausmo ir fantazijos, kad papildytų vienas kitą – tekstas ir iliustracijos. Tai turi būti man labai labai artima – svetimo savo sielai teksto tikrai negalėčiau iliustruoti. Vasarą aš septynis romanus perskaičiau – labai skirtingus: istorinius, detektyvinius... Tačiau tai buvo skaitymas dėl skaitymo, nors juos skaitydama ir apturėjau didžiausią malonumą, bet, prisipažįstu, nė vieno iš jų nesiimčiau iliustruoti...
Poezijos parašinėju dėl savęs, išleisti neketinu. Paliksiu pasikapstyti po manęs, kai kam būna įdomu – kaip ant šiukšlyno. Net sveikinimų nerašinėju, paveikslą atkišu – prašom. Tapiau, vargau, širdies atplėšiau – ką dar berašyti…”
Vita apie parodas
“Parodas rengti pradėjau dar studijų metais Šiaulių laisvalaikio centre. Šiaulių dailininkų kasmetinėse parodose dalyvauju nuo kokių 1995-ųjų. Nepraleidžiu. (Šiais metais pirmąsyk Dailės galerijojoje pasigedome Vitos ir jos kūrinių, – aut. past.). Pirma, galbūt jau iš įpročio, antra, yra proga parodyti savo darbus. O koks menininkas nenori parodyti?..
Ai, aš tikrai ne dėl to darau parodas, kad jas skaičiuočiau. Bus jau per 200. Kasmet po 10-15 parodų iškaišioju. Nesiūlau, mane susiranda, pakviečia. Darbų ir parodų tikrai specialiai neskaičiuoju. Man pirmiausia yra malonu tapyti. Tapau pati sau, o paskui, kai atsidžiaugiu savo darbais, man nebesvarbu, kur tie darbai keliauja. Tiesiog man, kaip kokiam budistui, svarbiausia pats procesas, pats kelias, o ne jo tikslas...
Buvo tų mano parodų ir Austrijoje, ir Italijoje, ir Latvijoje. Ir pavieniai darbai iškeliauja į įvairias šalis: štai neseniai vieną mano akvarelę išvežė į Londoną. Džiaugiuosi – kad tik išvažiuoja.
Galų gale ir ten, Prancūzijoje, darbai susiras namus. Mano kūrinių yra įsigiję Šiaulių „Aušros“ muziejus, Šiaurės Lietuvos meno galerija, kolekcininkai, meno muziejai, galerijos Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje, Danijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, Čekijoje, Belgijoje. JAV, Izraelyje ir kt.
Mėgstu plenerus, po jų vienas kitas darbas palieka. Išdovanoju nemažai. Kaip jau sakiau, tapyti man labai smagu. Tačiau kai praeina laiko tarpas, į savo darbus galiu žiūrėti objektyviai kaip ne į savo. Tam man užtenka poros mėnesių, kad nuo jų kaip nukirpusi virkštelę atsiskirčiau…”
Vita apie kūrybos temas, procesą ir stilių
„Po studijų gudaitiškos tradicijos tapybą keitė mokinių guašinės tapybos inspiruoti darbai, susižavėjau primityvizmu, baldų tapyba, pradėjau tapyti darbus, savo kompozicija ir tekstūra primenančius skrynios dangčius, komponuoti tvirtai, simetriškai, naudoti baldų tapybai artimą pagonišką ir krikščionišką simboliką. Vėliau šią tapybos stilistiką keitė tekstūriniai darbai, primenantys audinius – juos inspiravo prisiminimai apie a. a. močiutės Onos austų audinių koloritą ir tekstūras. Iš tekstūrinių darbų pradėjau dėlioti konceptualias kompozicijas – pvz. „Šindlerio sąrašas“, ,,Kelionė į žemę“, „Meduvarvis“. Mėgstu iliustruoti tekstus, ypač mitologinius – lietuvių, latvių, žydų, suomių, švedų...
Arklys man simbolizuoja gyvybingumą – jis toks patrakęs, šuoliuojantis, labai mielas ir labai protingas padaras. Tapyti, pavadinkime, primityvistinius arklius aš pradėjau susižavėjusi vieno savo mokinio – trečioko darbu. Jis nutapė rudą arklį žalioje pievoje, o mano regimoji atmintis tai apvertė, kaip kartais verčia pozityvą į negatyvą: man vis atrodė, kad ruduose laukuose buvo žalias arklys. Tai tokius ir pradėjau tapyti. Kodėl? Aš juk – Vinco Kisarausko mokinė, o jis vis žavėdavosi, kai aš tapydavau žalias karves ir raudoną dangų – tiesiog klykdavo iš džiaugsmo, kaip jam tai buvo gražu…
Apskritai etnografija, mano nuomone, – tai krikščioniški ir pagoniški motyvai. Tai stilistika, kurią aš pati suformavau žiūrėdama į skrynių dangčius, į baldų tapybą. Ir aišku – kaip visada, čia tik sodrios ir įvairios spalvos, nes nemėgstu per daug išbalintų spalvų, nemėgstu saldžių spalvų...
Dar net ne žiemą, o jau rudenį man labai trūksta spalvų. Todėl kai ateinu į dirbtuvę, iš karto suveikia mechanizmas – rudenį ir žiemą kompensuoju spalvomis, kad nors mano dirbtuvėje būtų ryšku. Iš tų spalvų dėlionių radosi tapybos ciklai „Žiemos žaidimai“, „Kompozicija“, „Vasara, kuri visada baigiasi“, „Metų laikai“, „Rudenėjimas“ ir kt.
„Etnovariacijose“, sakyčiau, vyrauja šeimos, gamtos motyvai, simboliai. Todėl šiuose, kaip ir visuose mano darbuose, – kontrastingos dermės, nes noriu, kad darbai būtų gyvybingi, net kažkuria prasme muzikalūs...
O ir šiaip aš ne ant molberto tapau, nes tie mano ciklai jau įgauna monumentalios tapybos bruožų. Tai ir tapau ant ilgos lentos susidėjusi kokias penkias-šešias drobes iš karto – priklausomai, kiek ciklui drobių reikia…
Paprastai tekstūriniai darbai, kaip ir ciklas „Resurex“, atsispindi, kokioje kultūrinėje terpėje kūrybos metu aš gyvenau. Tapydama tą penkių darbų ciklą vaikščiojau į bažnytinės muzikos festivalį ir kažkaip man kilo mintis sujungti muzikinę patirtį su šita tapyba. Todėl ir veržėsi ta žalia spalva kaip Kristaus ir gamtos atgimimo spalva ir iš raudono, ir iš mėlyno, ir iš violetinio kolorito.
Tai jau ne buitinė plotmė…
Man įdomiausia pats procesas – žaidimas. Tapydama aš medituoju ir ne iš vieno žmogaus girdėjau, kad stovėdami prieš šiuos paveikslus ir jie tą meditacijos vibraciją pagauna, net gydosi. Taigi, šie darbai yra meditatyviniai, bet anaiptol nesusieti su visomis indų teorijomis. Tai personalinės meditacijos…
Tapant idėja yra abstrakti, bet iš tikrųjų ji jau tvyro ore. Nebūna taip, kad žaistum aklai. Todėl kai darbas nudžiūsta, jo kitoje pusėje iš karto ir užrašau pavadinimą, ir pasirašau. Matote, ant šitokių darbų negalima dėti parašų, nes šrifto elementas čia būtų svetimkūnis…
Neprisirišu prie vieno stiliaus, mano kūryboje galima rasti ir pieštukais „nukrapštytų“ piešinėlių, ir ekspresyvios akvarelės, ir abstrakčių tapybos darbų bei piešinių, kuriuose primityvizmas persipina su ekspresionizmu…
Daugmaž turiu spalvinę nuojautą. Džiazuoju spalvomis. Tačiau galutinis rezultatas kartais būna blogesnis arba geresnis, negu aš tikiuosi, nes ši stilistika turi ir labai stiprų improvizacinį pagrindą.
Pradedant tapyti spalvos pačios veržiasi, gal iš gamtos, gal iš kažkur ateina, išsilieja žali arba mėlyni, ryškaus raudonio ar violetiniai koloritai, paplūsta geltona spalva...
Mėgstu keistis. O pastaruoju metu pamėgau eksperimentuoti koliažo technika. Tapydama ciklą ,,Linkuvos barokas ir kitos grožybės” vėl atsitolinau nuo įprasto savo stiliaus, koliažiniuose darbuose tapyba derinama su fotografijos elementais, dažų persiliejimas tarsi sieja praeitį su dabartimi. Sąmoningai tapiau neišbaigtai, nes būtų labai neskanu išbaigta nuotrauka ir tobulai iškrapštytas piešinys. Nefotografiškai tapiau, kad sukurčiau intrigą, paskatinčiau pamatyti savomis akimis. Tarsi paslapties šydu pridengiau, emocijų raizginiais užkodavau. Ne vienas žiūrovas klausė, kodėl tiek juodos spalvos, ar liūdnus praeities šešėlius slepiu. Palieku erdvę žiūrovo emocinėms interpretacijoms. Barokinės bažnyčios istorija, medinė miestelio architektūra alsuoja neįmintomis paslaptimis. Linkuvos vienuolynas, bažnyčia, gatvelės – niekur tokios jaukios vietos nemačiau. Keistas jausmas tarsi sklando ore. Ieškojau būdo tai perteikti…
Tas stiliaus keitimas kažkelintas prasidėjo dar vasarą – „Monmartre“. Taip smagu pasirodė žaisti akrilo spalvomis. Saulėje smagiai džiūsta. Galutinis rezultatas – apakina. Kartą atėjusi į dirbtuves pamačiau, kad brangūs akrilo dažai stingsta į akmens gabalą. Nutariau juos išnaudoti, kad neturėčiau nuostolio. Dirbtuvėse buvo šalta, turėjau suktis labai greitai, štai ir „ištaškiau“ visą ciklą pagal V. Kandinskio principus – spalva šaukia spalvą. Kai iškabinome parodoje, kai kas sustoja, sako: „Atsižiūrėti negaliu.“ Jei nors vienam žmogui gražu, ne veltui dirbau. Štai ir atsirado „Vita kitaip“. Taip, nušokau nuo medžio, nuo peizažo. Abstrakcija yra kaip muzika. Susilieja jausenos, spalvos…
Sako, mano darbai saviti, atpažįstami, nors negaliu nuolat viena tema, vienu stiliumi dirbti. Ieškai naujesnio kelio, bandai, keitiesi. Viskas aplinkui keičiasi. Neduok Dieve, nėra nieko baisiau dailininkui, kaip tiražuoti save…”
Vita apie laisvę
“Manau, mane labai išvargintų bendravimas su tekstų autoriais. Jaučiuosi daug laisviau, kai iliustruoju pagal tautosakinius kūrinius. Žodžiu, kai jaučiuosi neįsipareigojusi…
Užsakovų būna, bet jei man nepatinka motyvas, aš atsisakau. Iš tikrųjų gal ir stebuklas, kad kartais manęs prisiprašo – aš mėgstu laisvę. Šitame pasirinkime esu gurmanė, malonumų mėgėja – darau tai, kas man yra malonu, įdomu. Aš nekreipiu dėmesio į teorijas, į madas, nors pradžioje dar pasivaikydavau tų madelių. Yra kaip yra: man atsibosta tą patį kartoti, nors galbūt aš nuo savęs nepabėgu. Galiu sau suteikti bent tokią prabangą – paleisti mintis ir paišdykauti, žaisti spalvomis, technikomis, formomis…
Pirma labiau grauždavausi, dabar įsitikinau, kad esu optimistė. Gyvenimas parodė, kad akmenį paverčiu citrina. Tapydama nesikankinu: netaisau, negrandau. Geriau paimu naują drobę, nes mėgstu, kad paveikslas būtų gaivus, šviežias, o ne nukankintas. Ir šiaip tapydama pajuntu, kad jau užtenka – su amžiumi, su tapybine patirtimi ateina tokia nuojauta…
Kartais pristinga medžiagų, dažų, džiaugiuosi, jei kas padovanoja. Kai drobės nėra, „ekologiškus“ darbus kuriu – tapau ant išmestų lentučių, dėžučių, kėdžių atkalčių ar stalčiukų: ant jų karališkoji pora Žygimantas Augustas su Barbora, šventasis Antanas ar kitos ryškios istorinės asmenybės ...
Mano mintys, mano vizijos, mano dažai – ką noriu, tą tapau. Žaidžiu linijomis ir spalvomis...“
V. Žabarauskaitė. Lietuviškos pasakos.
„Šiaulių naujienų“ archyvo nuotr.
Išeinu.
Asmeninio archyvo nuotr.
V. Žabarauskaitė. Paroda „Linkuvos barokas ir kitos grožybės“. 2019-09-18.
Autorės nuotr.
V. Žabarauskaitė. Velykos.
„Šiaulių naujienų“ archyvo nuotr.
