Neslūgstant pandemijai, negalią turintys žmonės atsidūrė itin nepavydėtinoje situacijoje. Su tam tikrais iššūkiais, siekiant išsaugoti darbo vietas, susidūrė ir darbdaviai. Kai kur išaugusios, o kai kur sumažėjusios darbo apimtys paliko pėdsaką darbo rinkoje bei parodė, kad neįgaliųjų integracija nevyksta taip sparčiai, kaip galbūt norėtųsi.

Pastebi tam tikrų skirtumų
Užimtumo tarnybos vadovė Inga Balnanosienė neslėpė, kad dėl karantino metu taikytų apribojimų situacija darbo rinkoje nebuvo stabili, tačiau pastaraisiais metais buvo ir tam tikrų teigiamų pokyčių. Pavyzdžiui, šiais metais pavyko įdarbinti daugiau negalią turinčių bedarbių. Lyginant su 2019-aisiais, per mėnesį neįgalių bedarbių registruojama 700 mažiau.

Taip pat šių metų antrąjį ketvirtį pirmą kartą per dvejus metus nuo 2019 m. pradžios užfiksuotas teigiamas skirtumas tarp įsidarbinusių negalią turinčių žmonių ir tuo pačiu metu įregistruotų nedirbančių žmonių. Per tą laiką išryškėjo tokios naujos tendencijos, kaip atviresnė darbo rinka, gerėjanti situacija ir besikeičiantis pačių neįgalių žmonių požiūris į save, kad jie gali, geba, nori dirbti bei kurti pridėtinę vertę įmonėse.

„Tai reiškia, kad negalią turintys asmenys sklandžiai keičia darbo vietas ir iš segreguotos darbo rinkos pereina žymiai lengviau, negu buvo galima tikėtis“, – kalbėjo I. Balnanosienė.

Jos nuomone, užimtumo rezultatai būtų dar geresni, jeigu taptumėme atviresni vieni su kitais. Jeigu kitokių poreikių turintys žmonės patys nebijotų pasirodyti ir pasisakyti, o kolegos – jų priimti.

Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad šiuo metu didžiausią dalį tarp nedirbančių žmonių sudaro tie asmenys, kurie galėtų tvirčiau įsitvirtinti darbo rinkoje, tai yra, mažiausią negalią turintys žmonės.

„Tam užtektų mažo postūmio, nes ši grupė žmonių yra visiškai integrali ir įmonei gebanti kurti tokią pačią pridėtinę vertę, kaip ir bet kuris kitas darbuotojas“, – pabrėžė I. Balnanosienė.

Jos pastebėjimu, Lietuvos darbo rinkoje niekada nebuvo ryškaus atotrūkio tarp vyrų ir moterų nedarbo. Negalią turinčiųjų grupėje tendencija yra tokia pati. Skaičius yra apylygis tiek tarp negalią turinčių nedirbančių vyrų, tiek tarp negalią turinčių nedirbančių moterų.

Situacija kur kas sudėtingesnė kalbant apie vyresnio amžiaus žmones. „Įmonių vadovų pasiteiravus, kodėl jie bijo įdarbinti tuos žmones, sulaukiame stereotipinių atsakymų, kad šie nemoka dirbti su informacinėmis technologijomis, nėra pakankamai lankstūs, nors pristatydami gerąsias patirtis, matome, jog 55 metų žmogus lygiai taip pat, kaip ir 21 metų jaunuolis, gali naudotis informacinėmis technologijomis ir lanksčiai prisitaikyti prie pokyčių“, – patikino I. Balnanosienė.

Turintys negalią taip pat aktyviau susikuria darbo vietą sau. Džiugu, kad tokia tendencija matoma ne tik didžiuosiuose šalies miestuose, bet ir mažesniuose miesteliuose, regionuose. Žmonės tampa drąsesni ir tiek su Užimtumo tarnybos, tiek nevyriausybinių organizacijų darbuotojų pagalba pateikę paraišką, gauna paramą savo darbo vietos įkūrimui.
„Tai tik įrodo, kad daug kas priklauso nuo požiūrio“, – akcentavo Užimtumo tarnybos vadovė.

Pasigenda valstybės pagalbos
Vis dėlto dar esama nemažai  įmonių, kurios nėra linkusios įdarbinti kitokių poreikių turinčių žmonių. Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas sutiko paaiškinti, kodėl taip yra.

Anot jo, prieš kelerius metus atlikus įmonių apklausą, paaiškėjo trys pagrindinės to priežastys: darbuotojų patekimas į darbą, darbo vietos pritaikymas, darbuotojo atleidimas.

Verslo atstovo aiškinimu, kai kurios įmonės būna įsikūrusios senuose pastatuose, kur įrengti liftą ar pandusą nėra jokių galimybių. Taip pat yra tokių verslų, kurie įsikūrę atokiau nuo miestų, kaimuose. Deja, bet ne visi gali sau leisti įsigyti neįgaliesiems pritaikyta autobusą, kad keli negalią turintys darbuotojai galėtų atvykti į darbo vietą. Tai brangiai kainuoja ir ne visada apsimoka.

Darbo vietos pritaikymas taip pat yra nepigus. Pavyzdžiui, regėjimo negalią turinčiam asmeniui gali prireikti specialaus didesnio išmaniojo įrenginio ekrano, o judėjimą negalią – prie kūno judesių prisitaikančio, judėti padedančio robotuko, tik klausimas, ar darbdaviui apsimokės pirkti už paprastą kompiuterį penkis kartus brangesnį išmanųjį įrenginį ar 12 tūkst. eurų kainuojantį robotą vien tam, kad galėtų įdarbinti asmenį su negalia.

Vis dėlto bene pagrindinė priežastis, kodėl atsisakoma įdarbinti neįgaliuosius, yra ta, kad tokius asmenis yra kur kas sunkiau atleisti. Kaip žinia, ne tik tarp turinčių negalią, bet ir visų kitų yra žmonių, kurie nenori dirbti, neatlieka savo pareigų, darbo vietoje vartoja alkoholį ir pan. Skirtumas tik tas, kad neįgaliuosius yra daug sunkiau atleisti, todėl pasitaiko atvejų, kai įmonėms su darbuotoju dėl atleidimo tenka bylinėtis metų metus ir tuo pačiu metu mokėti jam algą.

Asociacijos prezidento nuomone, darbdaviai pakeistų savo požiūrį, jeigu valstybė subsidijomis prisidėtų prie patekimo į darbą palengvinimo, darbo vietų pritaikymo, pakeistų Darbo kodeksą, kad turinčius negalią būtų galima lengviau atleisti.

„Manau, kad negalią turinčių darbuotojų nereikėtų išskirti iš kitų ir taikyti atskirų teisės aktų, o tiesiog subsidijomis padėti jiems pritaikyti darbo vietas. Mano nuomone, tai būtų labai sveikintinas žingsnis“, – patarė S. Besagirskas.

Žada imtis pokyčių
Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Justina Jakštienė sutiko, kad dar reikia įdėti nemažai pastangų, kad turintys negalią galėtų kuo aktyviau dalyvauti darbo rinkoje.

„Šiandien mes žinome, jog tai yra segreguota darbo rinka. Mes turime Socialinių įmonių įstatymą ir ribotą veikimą, tai norisi kurti esminius pokyčius, keisti Užimtumo įstatymą, keisti dabar esantį mechanizmą, kad neįgalūs asmenys galėtų laisvai dalyvauti darbo rinkoje ir būtų panaikintos visos diskriminacinės nuostatos, jog visuomenė keistųsi ir mes visi kartu suprastumėme, kad gyvename vienoje visuomenėje ir visi turime lygias galimybes“, – pokyčių svarba neabejojo J. Jakštienė.

Ji taip pat pasidžiaugė, kad šiuo metu daugėja įmonių, kurios jaučia socialinę atsakomybę, supranta, kokį socialinį poveikį daro įdarbindami tiek turinčius negalią, tiek vyresnio amžiaus žmones, tiek kitas pažeidžiamas grupes. Anot jos, tokiu būdu visuomenė yra stumiama į priekį, kuriamas tam tikras socialinis saugumas. Pripažino, kad toks darbas vienai įmonei gali pasirodyti per sunkus, todėl pažadėjo, kad ateityje ministerijoms ir savivaldybėms palengvinus dabar ribojančias aplinkybes, viską padaryti bus kur kas lengviau.

Viceministrės nuomone, pokyčių imtis svarbu dar ir dėl prastėjančios demografinės situacijos. Norime to, ar ne – populiacija sensta, o gimstamumas mažėja, todėl akivaizdu, kad ateityje bus dar mažiau darbo jėgos. Tikėtina, kad darbo rinkoje dominuos būtent vyresnio amžiaus žmonės.

„Turime suprasti, kad dažnesnis negalią turinčių asmenų ir vyresnių žmonių įdarbinimas galbūt sukurs net didesnį konkurencingumą darbo rinkoje, nes juk ir darbo rinka turi tam tikras savo tendencijas“, – kalbėjo J. Jakštienė.

Ji neabejojo, kad toks darbdavių atsigręžimas į pažeidžiamas gyventojų grupes turės didesnės naudos patiems verslams. Kauno Technologijos universiteto mokslininkai moksliškai įrodė, kad įdarbinti neįgalūs asmenys yra itin lojalūs savo darbdaviams. Kuo didesnė darbuotojo negalia, tuo jis yra lojalesnis įmonei, kurioje dirba. Tai yra didelis resursas, kurio mes šiandien, deja, neišnaudojame. Tą patvirtina ir statistika, nes pasirodo, kad iš 210 tūkst. negalią turinčių asmenų, šiai dienai dirba tik – 47 tūkst.

Viceministrės teigimu, siekiant pokyčių, šiuo metu kaip tik yra rengiamas Užimtumo įstatymo pakeitimo projektas, kuris Seimo nariams bus pristatytas dar šį rudenį.