Pandemija neabejotinai pakeitė kai kurių lietuvių požiūrį į keliones. Užuot atostogas leidę užsienyje, tautiečiai leidžiasi nuotykių ieškoti dar nelankytose mūsų šalies vietose. Prieš akis jiems atsiveria ne tik Baltijos jūros kurortų grožybės, bet ir Lietuvos vidurio didybė.
Prieš akis – didinga praeitis
Keliaujant link Neries, būtų didelė klaida nesustoti Žeimiuose, kur galima išvysti vėlyvojo klasicizmo architektūros paminklą – Žeimių dvarą. Dvaras gali pasigirti didinga praeitimi. Teigiama, kad dar 1387 metais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikštis Jogaila jį padovanojo Skirgailai. Šeimininkai ir pastatų architektūra, bėgant šimtamečiams keitėsi. Paskutinis žinomas asmuo, kuris valdė dvarą iki 1940 metų nacionalizavimo, – Mikas Kosakovskis. 2000 metais dvaras ir aplinkiniai pastatai privatizuoti. Šiuo metu dvaras atkuriamas privačiomis, taip pat Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis.
Pamatyti šį dvarą teko garbė ir man. Pasivaikščiojus aplink, susidarė įspūdis, kad tai vienas iš nedaugelio dvarų, kuriame dar galima pajausti jo dvasią ir buvusią didybę. Lietuvoje nedaug dvarų, kurie dar būtų verti dvaro vardo. Dažniausiai jie virtę griuvėsiais arba privatizuotais daugiabučiais, todėl labai smagu, kad mūsų šalyje dar yra žmonių, kurie linkę praeities lobius išsaugoti ateities kartoms, ką ir stengiasi padaryti dabartiniai dvaro savininkai.
Stebina autentiškumu
Kitame Neries krante galima apsilankyti ne ką prastesnėje, Lietuvos architektūros autentikos perlu vadinamoje Skarulių Šv. Onos bažnyčioje. Išbaigtų smulkiųjų detalių ir formų, unikali, gotikos ir renesanso bruožų turinti bažnyčia nepalieka abejingų. O kitaip ir būti negali, nes 400 metų skaičiuojančių bažnyčių Lietuvoje nėra tiek jau ir daug.
Pakeliui būtų gėda neužsukti į miestą, kuriam kiekvienais metais atitenka Joninių sostinės titulas – Jonavą. Patikėkite, miestas, savo dydžiu prilygstantis pusei Šiaulių, gali nustebinti savo didžia kilme, istorijos įdomybėmis, autentišku ir jaukiu senamiesčiu bei išskirtine vieta – Neries panorama.
Pirmasis objektas, kurį mums aprodė vietos gidė Giedrė, buvo Šv. Jokūbo bažnyčia. Gidės pasakojimu, klasicistinio stiliaus bažnyčia pastatyta 1791 metais. Manoma, kad šios bažnyčios autorius yra Laurynas Stuoka-Gucevičius, suprojektavęs ir Vilniaus arkikatedrą baziliką. Pagrindine miestelio dominante ji tapo tik XX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje, pagal architekto Karolio Reisono projektą pristačius du bokštus. Kairėje esantis vienuolyno pastatas savo pagrindinę funkciją atliko neilgai: iki 1831 m. jis priklausė vienuoliams, o po nepavykusio sukilimo caro valdžios buvo nusavintas karo reikmėms. Čia veikė karo ligoninė, bataliono štabas, tarpukariu įsikūrė progimnazija.
Savo istoriją turi ir miesto įkūrėjų didikų Kosakovskių kripta, esanti bažnyčios rūsyje. Čia ilsisi didikų Kosakovskių palaikai: miesto įkūrėjos Marijonos Zabielaitės-Kosakovskienės, Napoleono adjutanto, Prancūzų armijos generolo Juozapo Antano Kosakovskio, vyskupo, bažnyčios fundatoriaus Juozapo Kazimiero Kosakovskio, paskutiniojo Abiejų Tautų Respublikos etmono Simono Kosakovskio.
Pavydėti yra dėl ko
Giedrė mus nuvedė ir prie sinagogos. Manoma, kad XX a. pr. Jonavoje galėjo būti net septynios sinagogos. Iki šių dienų išliko tik dvi. Didžioji sinagoga – tai Vilniaus ir Sodų g. kampe esantis XIX a. pab. – XX a. pr. statybos pastatas, kuris sovietmečiu buvo apgadintas čia įrengiant kepyklą. Modernizuotose mažesniosios sinagogos patalpose (Klaipėdos g. 28) šiuo metu įsikūrusi parduotuvė.
Taip pat įdomu buvo pasivaikščioti Kauno gatve. Pasirodo, tai geriausiai išlikusi Jonavos gatvė, atspindinti to meto prekybininkų žydų gyvenimo būdą. Žydai telkėsi miestelio centre, aplink turgaus aikštę ir į ją vedančiose gatvelėse. Jų apgyvendinta miestelio dalis buvo užstatyta tankiausiai. Išlikusiame gatvės fragmente išryškėja pagrindiniai žydams priklausiusių namų bruožai: namai suprojektuoti galu į gatvę su parduotuvės ar dirbtuvės durimis pagrindiniame fasade, taip suformuojant siaurą, ilgą sklypą; pirmasis namo aukštas skirtas komercinėms patalpoms, antrasis (arba palėpė) – gyvenamosioms.
Itin nustebino tai, kad Jonavos miestą juosia keliolika kilometrų naujų pėsčiųjų-dviračių takų, jungiančių Neries pakrantę, Varnutės tvenkinius, miesto parkus ir skverus. Šalia takų įrengtos poilsio salelės, suoliukai, treniruokliai ir vaikų žaidimo aikštelės suteikia galimybę maloniai praleisti laiką žaliosiose miesto oazėse.
Pavydėti jonaviečiams galima ir knygų terasos. Tai alternatyvi kultūrinė erdvė, kurioje galima skaityti knygas ir rajoninius laikraščius bei dalintis perskaitytomis knygomis, taip pat naršyti internete, dalyvauti renginiuose, bendrauti arba tiesiog maloniai leisti laiką. Vasaros popietėmis čia vyksta susitikimai su rašytojais, poetais, aktoriais. Tai pirmoji atvira vasaros skaitykla Lietuvoje.
Netrūksta ir pramogų
Kelionės metu paaiškėjo ir tokių, iš pirmo žvilgsnio, atrodytų nerealių dalykų. Pavyzdžiui, kad aplankyti Europą per vieną dieną Jonavos rajone yra visiškai įmanoma. Vos kelių kilometrų atstumu vienas nuo kito čia yra nutolę lietuviški Londono, Paryžiaus, Šveicarijos ir Venecijos kaimai. Ir šie pavadinimai nėra didėjančia emigracija susirūpinusių vietos gyventojų pokštas – jų istorija siekia porą šimtų metų. Manoma, kad tokius pavadinimus savo žemėms davė iš klajonių po svetimus kraštus grįžę dvarininkai, pastebėję tam tikrus panašumus: ant kalno, su vaizdu į gilų Neries slėnį, įsikūrusią gyvenvietę pavadino Šveicarija, nuo pavasarinių potvynių nuolat kenčiančiam kaimui „prilipdė“ Venecijos pavadinimą. O Paryžiuje gal kada ir Eifelio bokštas stovėjo?
Minėtoje Šveicarijoje, tiksliau Šveicarijos kaime, apsilankiau ir aš. Ten išbandžiau netikėtą pramogą – basakojų taką, kurio danga pati įvairiausia – kankorėžiai, durpės, molis, žvyras, nugludintas stiklas, spygliai, šiaudai ir t. t. Aišku, pats veiksmas vyko miške, todėl nenuostabu, jog teko gintis nuo daugybės skraidančių vabzdžių, bet visa tai niekis, palyginti su netikėtai užplūdusiu energijos antplūdžiu. Smagu stebėti ir jausti, kaip pėdos atsipalaiduota, kraujas harmoningai cirkuliuoja, stresas išnyksta.
Svarbu pamaloninti ir gomurį
Jonavos krašte taip pat galima rasti tokių perliukų, kurie nuo plento keleivių yra pačios gamtos apdairiai paslėpti. Važiuodami Panerio keliuku pasiekėme sodybą, kurią puošia vynuogynai, persikų, abrikosų, graikiškų riešutų medžiai, vandens lelijomis pražystantys tvenkiniai, unikalūs rankų darbo baldai ir kitos kiemo puošmenos. Olgos ir Vytauto Vilkelių šeimai čia gyvena ir kuria jau daugiau kaip dvidešimt metų. Jų akivaizdžios pastangos džiugina ne tik mūsų akis ir ausis, bet ir pabudina gurmaniškus patyrimus, nes jie yra vyndariai. Paragauti įvairių skonių vyno ir pabendrauti su iš Ukrainos pietų kilusia vyndare Olga teko garbė ir man. Ji atviravo, kad seniai svajojo pamėginti gaminti vyną – kaip tai vaikystėje darė jos tėvai. Jau 2004 metais ji pagamino pirmą vyną ir ne tik iš vynuogių, bet ir iš šermukšnių, serbentų, rabarbarų.
„Vyno gamybos niekur nesimokiau. Viskas gavosi labai paprastai“, – kuklinosi ji.
2013 metais 13 vynų ji gavo tautinio paveldo sertifikatą. Pardavinėti savo produkto Olga neketina, fabriko statyti taip pat neketina, tačiau vynu ji gali pavaišinti atvykusius į degustacijas.
Ir iš tiesų labai smagu, kai norint palepinti gomurį, nereikia važiuoti į Italiją, užtenka nukakti iki sodybos, pavadinimu „Vilkolė“.
Taip atrodo Žeimių dvaras.
Autorės nuotr.
Vynuogės sirpsta ir Lietuvoje.
Autorės nuotr.
„Vilkolės“ sodybą puošia ne tik vynuogynai.
Autorės nuotr.
