Savanoris, skautas, keliautojas – tai tik dalis veiklų, kuriose „paskendęs“ šiaulietis Pažinimo licėjaus istorijos mokytojas Sergejus Staponkus, daugeliui labiau žinomas kaip Seržas. Vasarą jo pagauti beveik neįmanoma – stovyklų sezonas, todėl kalbamės telefonu. Per trumpą pertraukėlę, kol stovyklautojai atlieka jiems skirtas užduotis, spėjame pajusti pašnekovo gyvenimo pulsą.
Prasmė – pažinti ir tarnauti
Visuose interviu Seržas pirmiausia prisistato kaip savanoris. Savanorystė, pasak jo, išugdė atsakomybę už kitus, suteikė daugybę laimingų atsitiktinumų. Skautiškos vertybės yra neatsiejama asmenybės dalis, gyvenimo būdas. Kelionių patirtys, stovyklavimo įgūdžiai padeda mokant vaikus istorijos.
Visa taip persipynę, kad jau nebeatskirsi. Kai karantinas sustabdė edukacines veiklas, S. Staponkus neturėjo laiko skųstis – visa galva pasinėrė į savanorystę. Gražbyliauti nelinkęs vyras tiesiog skubėjo į pagalbą ten, kur jo labiausiai reikėjo. Koordinavo savanorių veiklą, dirbo mobiliajame punkte, aprūpino maistu ir vaistais karantine uždarytus sugrįžusius emigrantus bei namuose įkalintus senjorus, vežiojo „Maisto banko“ paketus. Darbavosi su jam būdingu entuziazmu, nuoširdžiu džiaugsmu, socialiniuose tinkluose rašė Savanorio dienoraštį. Jame gausybė įdomių nutikimų, jaudinančių istorijų. Pasak jo, reikia dalytis gerais darbais, nes jie įkvepia.
Vadovavimas skautams – irgi tarnystė. Visa vasara suplanuota – iš vienos stovyklos į kitą. Pokalbio metu Seržas darbuojasi Jūrų skautų stovykloje netoli Tauragės, po savaitės – jau Šiaulių krašte. Daug metų skautaujantis Seržas teigia, kad skautų stovyklos grūdina, vienija, stiprina patriotizmą. Širdis virpa, kai keliama vėliava, giedamas himnas, dainuojama vakarais prie laužo. Ne veltui tarpukariu, formuojant tautinę visuomenę, skautų judėjimas buvo įtraukas į mokyklų ugdymo programą. O kaip be skautų žygių, stovyklavimo įspūdžių? Dienoraštyje kasdien nauji įrašai randasi. Su metraštininko tikslumu įkeliamos nuotraukos, vardai, datos, esminės veiklos. Ir su jaunatvišku šmaikštumu.
Daugelis dar prisimena Seržo pasakojimus apie Indiją, kuri smarkiai pakeitė požiūrį į gyvenimo siekius. Neseniai kartu su juo facebook‘o draugai galėjo keliauti po Graikiją. Ne mažiau įdomių dalykų jis atranda Lietuvoje. Apie kiekvieną objektą aprašyta tiek, kiek skaityti įdomu ir intriga paliekama – užsinorėsi savomis akimis aplankyti. Savanoriškos geografijos-istorijos pamokos. Tai pasivaikštai po Kleboniškes, Dargaičius, Antalieptės vienuolyną, tai pasidžiaugi keistais vietovių pavadinimais: humoro jausmo nestokojantis keliauninkas pakviečia į lietuvišką Indiją ar Madagaskarą, kur Akmenos upelis vinguriuoja. Pakelėje pro jo akis nepraslysta, žaismingą kalambūrą pakiša lentelės „Pavydai“ ir „Maironiai 3“. Žiemą stebino smalsuolius įsikūręs sniego būste – iglu. Apskritai, jokioje išvykoje ar renginyje, edukacijoje Seržas nėra pasyvus stebėtojas. Jam būtina ištirti, dalyvauti, išbandyti, savo rankomis pagaminti. Tai svarbus jo gyvenimo principas.
Mokytis – tai tyrinėti, kelti klausimus
Kažkada padykęs paauglys, ne vienam mokytojui „kraujo išgėręs“, Seržas neslepia, kad kelias iki istorijos mokytojo profesijos nebuvo tiesus, bet visa, ko išmokė savanorystė, kelionės ir skautavimas, praverčia mokant vaikus istorijos. Dideliu džiaugsmu S. Staponkus vadina istorijos mokytojo darbą Pažinimo licėjuje. Tai nedidelė mokykla, įkurta gamtos prieglobstyje, Radviliškio rajone. Ten nesijaučia įspraustas į griežtus rėmus, gali mokyti eksperimentuodamas, kai tarsi žaidžiama ir interaktyvūs metodai skatina vaikų kūrybiškumą.
Tradicinėje mokykloje, ypač gimnazijos klasėse tiek mokinius, tiek mokytojus per daug riboja egzaminai. Egzaminai gąsdina, gal net atstumia vaikus nuo istorijos. Jaunesnėse klasėse S. Staponkus siekia istorija sudominti. Žiūri mokiniai dokumentiką, keliauja, bent virtualiai. „Tris pamokas vedžiau tiesiai iš Egipto, – kalba pedagogas. – Puiku, kad technologijos suteikia tokią galimybę. Gali parodyti tikrus vaizdus, perteikti nuotaiką, įspūdį. Tai ne tas pats kaip peržiūrėti paveiksliukus vadovėlyje. Turėtume ne datų mokytis, o atsakyti į klausimą „kodėl?“ Tyrinėjant, ieškant atsakymo į šį klausimą, automatiškai išsiplės informacinis laukas, gebėsime išvadas pasidaryti. Tai formuoja kritinį mąstymą. Patyriminis mokymas – vienas iš svarbiausių ugdymosi metodų. Ne vien istorijos mokant, visiems dalykams tai svarbu.“
Pastarieji mokslo metai labai sudėtingi, bet įdomūs. Gyvas ir nuotolinis mokymas persipynęs. Mokytojai, žinoma, ieško sudominimo taškų, bet vaikams taip pat sunku susikaupti, kad pašaliniai darbai nenuviliotų nuo pamokos. Kai esi vienas su technologijomis, labai daug pagundų „pabėgti“ iš pamokos, parašyti žinutę, ką nors įdomesnio perbėgti akimis.
Ši karta, pasak pašnekovo, užaugo prie ekranų, ir neramu, kur jie nukreips savo potencialą. Išmokę komunikuoti per „mesingerius“, neretai susitikę sėdi šalia ir susirašinėja, nes nebemoka bendrauti, kalbėti apie savo įspūdžius. Emocijas perteikia šypsenėlėmis, veidukais, ženklais. Karantinas tai dar labiau paaštrino.
„Manau, kad mokykla turėtų padėti atrasti kryptį, kuria vaikas nori eiti, ypač svarbu išmokyti gyvenimiškų įgūdžių: streso valdymo, pozityvaus mąstymo, laiko planavimo ir kitų dalykų, kurie yra ir bus reikalingi gyvenime“, – kalba S. Staponkus.
Tenka dažnai girdėti skundus, kad dabartinis jaunimas apolitiškas, daugeliui trisdešimtmečių-keturiasdešimtmečių valstybinės šventės – tik dar viena laisva diena, atsipalaidavimas nuo darbinių rūpesčių. Seržas su tokia mintimi nesutinka. Jo požiūriu, jaunimas smarkiai keičiasi, aktyvėja: „Kai matome, kokios partijos laimėjo rinkimus, aišku, kad tai jaunų žmonių pasirinkimo rezultatas, –svarsto vyras. – Gal mokykliniam jaunimui dar trūksta patirties, supratimo. Suaugs, pamatys pasaulio, daug kas atsivers.“
Sergėjus pastebi, kad prie visuomenės švietimo įvairiais projektais prisideda ir televizija. Ypač patrauklus projektas „Nacionalinė ekspedicija“. Profesoriaus Bumblausko komanda, keliaudama tiek įdomybių atranda – puikiausia medžiaga geografijos ir istorijos studijoms. Ir nuotykių, intrigų, ir žinių, tarptautiškumo nuotaikos tiek pažeria, kad miela širdžiai. „Jauniems žmonėms svarbūs autoritetai, – tęsia S. Staponkus. – Trispalvė seniai neatskiriama nuo krepšinio. O Vytį lenktynininkas Benediktas Vanagas išpopuliarino. Daugybė jaunų žmonių automobilius ja puošiasi. Nemanau, kad iš tuštybės. Vyčiai puikuojasi ir prie namų, ypač per Mindaugines. Tautiškos giesmės giedojimo tradicija visame pasaulyje lietuvius vienija. Kiek ten jaunų žmonių susirenka, gražu pažiūrėti.“
Ieškokime panašumų ir bendrystės
Kadangi prieš Mindaugines bendravome, kalba neišvengiamai pakrypsta į tą pusę. „Mindaugines švęsiu dar nežinia kur, bet faktas kad tą vakarą su kažkuo būsiu rankomis susikabinęs ir giedosime Himną, – sako Seržas. – Man ir daugybei mano pažįstamų tai labai svarbu. Būtent jauni, tie, kas užaugo Nepriklausomybėje, pamėgo šią šventę.“
Keistai susipynė tradicijos. Rodos, Trispalvė ir Tautiška giesmė neturėtų čia būti. Tarpukariu Mindaugo karūnavimo diena nebuvo minima. Labiau vertintas Vytautas Didysis, jam statė paminklus, sodino ąžuolus, visuomenė šventė Vytautines. Mindaugas „atrastas“ palyginti neseniai. Prof. Eduardas Gudavičiaus iškėlė Mindaugą kaip karalystės vienytoją, apskaičiavo jo karūnavimo datą.
„Mano istorijos magistro darbo tema buvo „LDK istorija Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos vadovėliuose“, – sako pašnekovas. – Ne paslaptis, kad mūsų istorija glaudžiai susijusi įvairiais aspektais, bet yra nemažai skirtumų juos vertinant. Vienas iš įdomesnių pastebėjimų, kad mes žinome bent apytiksliai, kada Mindaugas buvo karūnuotas, bet nežinome kur. Vieni mokslininkai mano, kad Vilniuje, kiti – Vorutoje ar dar kur nors. Baltarusiai gi aiškiai „žino“ kur, bet nežino kada. Naugardukas yra Mindaugo miestas, ten Mindaugo kalnas, ten ypač gerbiamas Mindaugo atminimas.“
Taigi Liepos 6-oji galėtų būti ir vienybės diena. Pasak Seržo, Lietuva visai pagrįstai šiuo keliu eina: „Vienijamės su ukrainiečiais, palaikome juos sunkioje kovoje už demokratines vertybes. Aš pats jau 5 metus bendrauju su Ukrainos savanoriais, skautais, rengiame tarptautines skautų stovyklas. Palaikome baltarusius, kai kurie jų ieško ateities pas mus Lietuvoje. Gal kada nors įveiksime politinius barjerus ir daugiau kalbėsime apie panašumus, ne apie skirtumus. Mūsų tautos šimtus metų kovojo greta, bendrai dalyvavo sukilimuose. Įvairių praeities ryšių kontekstas leidžia akivaizdžiau suvokti tautų bendrystės istorinius pagrindus.“
S. Staponkus tvirtina – gyvenime labai daug reikšmingų atsitiktinumų. Netikėtai, rodos, tapo pedagogu, o metams bėgant vis labiau įsitikina, kad tai jo svajonių profesija. Jo teigimu, mokyti visai nesunku: pirmiausia turi gerbti mokinius ir nebijoti mokytis iš jų. Skautaudamas vyras geriau pažįsta savo galimybes ir dalijasi patirtimi su jaunesniais. Kelionės ir savanorystė – irgi neišsemiamos gyvenimo pamokos.
Seržas su savo vaikais Nojum ir Saule.
Asmeninio archyvo nuotr.
Seržas Staponkus.
Asmeninio archyvo nuotr.
Seržas su skautais Augustu ir Guste grįžta iš misijos.
Asmeninio archyvo nuotr.
