Visai netoli Šiaulių, Voveriškių kaime, gyveno pasiturintis ūkininkas Juozas Dargužas. Su žmona Apolonija jie augino 6 vaikus, visus leido mokytis, tačiau karo ir pokario audros visai jų šeimai lėmė dramatiškus išgyvenimus. 1944 m. priartėjus frontui, kaimas atsidūrė mūšio židiny, dalis pastatų sudegė, vėliau užklupo kolektyvizacija, išbuožinimas. Prispaustas rūpesčių tėvas Juozas 1946 m. mirė. 1947 m. buvo areštuota ir nuteista duktė Justina, 1949 m. mama Apolonija su dukromis Danute ir Zita ištremtos į Sibirą. Broliai Vytautas ir Vaclovas spėjo pasitraukti į Vakarus, Jonas slapstėsi Lietuvoje. Iš visos gausios šeimos gyva yra likusi vienintelė Danutė (gimė 1931 m.), kuri mielai sutiko dalį savo atsiminimų papasakoti laikraščio skaitytojams.

Savo prisiminimus Danutė Dargužaitė-Mockienė 2005 m. yra užrašiusi ir šviesios atminties Vytenio Rimkaus rūpesčiu jie išspausdinti 2019 m. istorijos ir kultūros žurnale „Padubysio kronikos“. Mielai savo prisiminimais dalijasi su Voveriškių mokyklos bendruomene, yra laukiama viešnia, nes čia branginamas Šveicarijoje gyvenusio jos brolio Vaclovo Dargužo, veterinarijos profesoriaus, Vilniaus universiteto garbės daktaro, švietimo, kultūros įstaigų ir Voveriškių mokyklos mecenato, atminimas.

Guvi, energinga devyniasdešimtmetė vartydama nuotraukų albumus nepaliauja džiaugtis savo vaikais, anūkais, keturiais proanūkiais. Sveikata nesiskundžia, tik šiek tiek prastėjanti atmintis. Dėliodama fotografijas, moteris akcentuoja šviesius dalykus, vardija užfiksuotus įvykius ir mielus žmones. Tik liūdina ją, kad apie daugelį gyvenime sutiktųjų tenka pasakyti – miręs.

Kadangi Danutė – puiki pasakotoja, nesinori, jos gyvybingo kalbėjimo ardyti, stengiuosi perteikti tai, kas išgirsta, tik dėl vietos stokos pasakojimą tenka trumpinti.

Sužlugdytos svajonės
„Augome trys broliai ir trys seserys. Aš buvau šešta, pati mažiausia, mylimiausia šeimoje, visi mane vadindavo Dargužų pagranduku. Tėvas turėjo 40 ha žemės, pats sunkiai dirbo ir mūsų nelepino. Maža ganiau žąsiukus, paūgėjusi – karves. Miego labai norėjosi, tai mama pagailėdavo, rytais pati išgindavo, aš vėliau, įdienojus, ateidavau paganyti. Tėvelis labai mėgo sodinti medžius. Atsimenu didelį mūsų sodą, iš visų pusių apsuptą eglių, vienas kelias buvo apsodintas vyšniomis, antras alyvomis, o trečias – liepomis. Buvo daug tuopų, į vieną tėvelis įkėlė ratą ir ant jo apsigyveno gandrai.

Mokiausi mergaičių gimnazijoje Šiauliuose. Žiemą man samdydavo kambarį. Šeimininkas buvo kirpyklos vedėjas, labai geras žmogus. Kartą jis man pasakė: „Danute, neik namo, jus gali išvežti.“ Bet aš nepaklausiau, buvau išsiardžiusi seną paltą, norėjau pasisiūti sarafaną, parėjau namo, o naktį mus apsupo.

Su Aldute, suolo drauge, abi tvirtai buvome nutarusios studijuoti mediciną. Aš ją per  šventes parsiveždavau pas save į Voveriškius. Aldutė baigė gimnaziją, baigė medicinos mokslus, tapo daktare. Kai mes buvome Sibire, bijojo man rašyti. Kai grįžau, vėl susitikome, kiek buvo kalbos...

Neišsipildė mano svajonė. Kai mus vežė, šeimininkas atnešė man knygas. Nereikalingos buvo. Sibire gavau dalgį į rankas ir pjoviau šieną, mišką kirtau.

Kelionė į nežinią
1949 m. man buvo 16 metų. Kai grįžau į namus, 4 val. ryto pasibeldė 4 kareiviai ir vienas vietinis, kuris buvo paskirtas vedžioti pas išvežamus. Tėvas jau buvo miręs, broliai pasitraukę į Vakarus. Vyresnysis dirbo Panevėžio muilo fabriko direktoriumi. Jis buvo vedęs, turėjo mergytę, su šeima išbėgo anksčiau. Vacys prašė tėčio, kad važiuotų visi drauge, bet tėtis nenorėjo ūkio palikti. Brolis dviračiu išvažiavo vienas.

Jau būdami Sibire sužinojome, kad vienas brolis Kanadoje, kitas Šveicarijoje gyvi ir sveiki. Iki to mama akis išverkė, melsdavosi, kad sūnus gyvus pamatytų. 7 ar 9 metus nieko apie juos nežinojome. Sesuo Justina jau anksčiau buvo suimta už pagalbą partizanams. 9 mėnesius ją laikė Šiaulių kalėjime, paskui į Karagandos lagerį išgrūdo. Kol Šiauliuose buvo, aš dar Zitos suruoštas „peredačias“ jai nunešdavau.

Įsibrovėliai paėmė mūsų pasus ir liepė skubiai rengtis, nes esame perkeliami kitur gyventi. O mes verkėme, kad Justinai nebegalėsime padėti. Atrodė, išveš ir mirsime. Atėję kaimynai kažką dėjo į maišus, nors nieko nenorėjome imti. Mūsų mantą sumetė į vežimą, o mus varė pėsčias. Paskutinį kartą paglosčiau šunelį, pabučiavau durų staktą. Atsisuku į tėviškėlę, kojos linksta, o mamytę abi su Zita turime už parankių prilaikyti.

Nuvarė mus į Gubernijos stotį. Vagone jau buvo daug žmonių, visi raudojo susdę ant maišelių. Kai traukinys pajudėjo iš Šiaulių, žmonės suklaupė ant grindų. Vieni verkė, kiti giedojo „Marija, Marija“. Ilgai važiavome. Tuštintis išleisdavo kartą per dieną. Tūpdavome paskubomis tiesiog prie vagonų. Išvežė mus 25-ąją kovo, o 17-ąją balandžio išlaipino Irkutsko srities Alzamajaus stotyje. Buvo 20 laipsnių šalčio. Mudvi su mamyte įlindome į kažkokį pastatą, gal kultūrnamį, ir ten snūduriavome iki ryto. O Zitutė saugojo mūsų maišelius kieme, labai sušalo ir dėl to susirgo plaučių uždegimu, paskui tuberkulioze. Sirgdama dar tenai dirbo, kol pajėgė, o mirė nė metams nepraėjus. Nei vaistų, nei daktarų. Juk sunaikinti atvežė.

Tremtinių rojus
Antrą dieną mus nuvarė į Alzamajaus pirtį. Utėlės ėjo per rūbus, galima buvo saujomis imti.

Išsiprausėme, o kai išėjau iš pirties, neberadau savo suknelės, kažkas pavogė. Su visomis utėlėmis. Kitą dieną pradėjo važiuoti pirkliai – kolūkių pirmininkai ir miškų apdirbimo viršininkai. Griebė tuos, kurie atrodė darbingesni, kur buvo stiprių vyrų. O mes, trys moterys, patekome labai toli – 80 kilometrų į taigą, į tolimiausią rajono kolchozą. Davė tokį namelį, sienos išbalintos kalkėmis, o tarpai tarp sienų pilni blakių. O Dieve, kaip jos skaudžiai kanda...

Pradėjo varyti į darbus. Miškuose reikėjo surinkti nukritusias medžių šakas. O vėliau, kai paaugo žolė, turėjome pjauti šieną. Gyvačių buvo gausybė. Kur tik eini, ten gyvatė.Vienai mūsų kaimynei lietuvaitei įkando į koją.

Vasarą, kai prinoko javai, mane pastatė ant kombaino, prie šiaudų konteinerio. Susižeidžiau koją, bet turėjau dirbti iki vakaro. Prilindo žaizda dulkių, antrą dieną temperatūra pradėjo kilti, bet mama šiaip taip išgydė. Paskui dienomis rišdavome javus, o naktį reikėdavo kulti. Per savaitę duodavo tik vieną naktį pamiegoti. Kartą lietui lyjant, jau rudeniop, išvarė mus rauti linų. Peršlapome, nuo to laiko Zitutė atgulė ir nebesikėlė.

Už tuos darbus nieko nemokėjo, tik metų gale gavome kilogramą grūdų su pelais. Nuo bado gelbėjo grybai ir uogos. Ruduokės ten kepurės dydžio, mama priraugindavo, bulvienės išvirdavo. Bulvių pačios užsiauginome sklypelį prasiraususios. Paskui ožkelę nusipirkome, tai jau poniškai gyvenome.

Vasarą kankino „moškės“ ir uodai. Gavome iš rusų sietelius, išaustus iš arklių uodegų. Juos apsiūdavome medžiaga ir apsimaudavome ant galvos. Karšta, nėra kuo kvėpuoti. O rankas irgi graužė, po rankovėmis prilįsdavo. Mamytė, išardžius megztuką, numezgė mums kojines, bet per tas kojines uodai kiaurai perkąsdavo. Bateliai, kuriais eidavau į gimnaziją, buvo nedideli, įauti galėjau tik su viena kojine, tai žiemą, kai 40 laipsnių šalčio, per šalta. Atsiuntė giminės gumines nagines, tai į jas po kelias kojines susimaudavome. Vietiniai su veltiniais vaikščiodavo, ten sausa, be atlydžių.

Kai Zitutė mirė, mama pati viena ją aprengė alpdama, saugojo, kad man džiova nepriliptų. Vyrai dėžę sukalė. Laidojome pirmininko paliepimu kitą dieną. Ant Ūdos upės kranto buvo mažytės rusų kapinaitės miške, ten palaidojome, dabar nė žymės kapinaičių nelikę, išardė viską.

Džiova man neprikibo, o dantų netekau, ištrupėjo nuo ligos, kurią rusai vadino „cinga“ – vitaminų trūkumas.

Miško kirtimas mus išgelbėjo nuo bado. Kitą žiemą rusai pradėjo kalbėti, kad kolchozui reikia paruošti užduotą miško normą. Svarbiausia – mokės pinigais, galėsime kokio aliejaus nusipirkti. Mes su tokia Bronyte prisiprašėme, kad leistų mus to miško kirsti. Nebuvome turėjusios rankose pjūklo, o čia pušis šimtametes leisime. Sniego iki juosmens, pirma atsikasti reikia. Paaiškino, kad reikia kirvį įkalti į pjūvį ir žiūrėti, kur pušis virs. Reikėjo nupjauti, nugenėti šakas, o rąstus išmatuoti nurodytu ilgiu ir sužymėti. Norma buvo per dieną taip suruošti 14 kubinių metrų. Dieve, iš kur mums, vaikams, tiek sveikatos. Kol nuleisdavome pušį, abi melsdavomės, kad laimingai nuvirstų. Normą vykdėme. Pinigų užsidirbome, tik mus, žiopleles, apgavo smarkiai, ne visus išmokėjo.  

Už 40 km buvo chimleschozas, ten draugė gyveno. Ji susimetrikavo su vienu lietuviu fiktyviai, ir man pasitaikė proga panašiai padaryti. Viena šeima turėjo invalidą sūnų, jis buvo smarkiai valdžiai skolingas už kažkokią sudegusią techniką, kurios neišsaugojo, tai aš už metrikaciją 600 rb sumokėjau. Kartu negyvenome, bet galėjau į geresnę vietą persikraustyti. Darbas lengvesnis, rinkau sakus. Ne kartą mane gąsdino, kad atgal į kolūkį išsiųs už apgavystę, bet išsiprašiau ašaromis. Alzamajuje gyvendama siūti išmokau ir plytų fabrike dirbau.

Seserį Justiną irgi iš Karagandos į Alzamajų perkėlė. Tik ji tada jau sunkiai sirgo vėžiu, į Lietuvą su mama išsiuntėme, bet daktarai ir čia nebeišgelbėjo. Našlei mano mamai likimas skyrė negailestingai sunkią naštą – Sibiro tremtį, kankinančią nežinią dėl sūnų, teko palaidoti dvi jaunas dukras, liko tik su manimi. Šiauliuose aš dirbau „Baltijos“, paskui „Jaunystės“ restorane 20 metų, o ji padėjo auginti mano vaikus.

Meilė visam gyvenimui
Savo vyrą Stasį Sibire sutikau. Jis kariuomenėje tarnavo. Už miestelio buvo kareivukai  apgyvendinti, kraudavo mišką. Jis su kranu dirbo. Susipažinome, pradėjom susitikinėti. Mano seseriai Justinai iš pradžių jis nepatiko, kažkas buvo negražiai apkalbėjęs. Jis atitarnavo, į namus išvažiavo, o po kiek laiko sugrįžo. 7 tūkst. km dėl manęs į Sibirą atvažiavo.

Daug sutapimų malonių. Aš gegužės 6-ąją gimiau, o vyras – balandžio 6-ąją. Tėvai abiejų Juozai. Net mūsų vardadieniai Stanislovas ir Danutė – padieniui. Abu tikintys, meldžiamės, gal dėl to mums sekasi. Šliūbo imti abu už 200 km pas kunigą važiavome. Mes Sibire dar su Stasiuku norėjome pagyventi, užsidirbti, bet mano mama pasilpo, sesuo visai įsisirgo, teko ir mums parvažiuoti į Lietuvą. Sūnelis Vytukas jau po širdimi spurdėjo. Dukra Daivutė gimė po šešerių matų. Giminės Šiauliuose priglaudė, kambarėlį davė, nelengvai murdėmės, apie savo namus svajodami. Pamažu prasigyvenome, gavome sklypelį, pradėjome savo namą statyti. Padėjo pinigais brolis Vaclovas. Jis man ir vestuvėms rūbelius atsiuntė, ir visose bėdose pagelbėdavo. Brolio urna šalia artimųjų Šiauliuose ilsisi...

Gimtinės nebeturėjau, kai grįžome iš Sibiro, po metų nuvirto topolis su gandralizdžiu, gandrai išskrido iš mūsų tėviškės, kur tada gyveno svetimi, nors geri žmonės. Paskui melioracija su žeme sulygino ir sodą, ir likusius trobesius. Verkė draskomi mano tėvo sodinti medžiai. Bet kaimynai iš senosios sodybos man atidavė Marijos paveikslą. Prie jo meldžiuosi.

Vaikų jau savi gyvenimai, o mes abudu. Į tremtinių susitikimus anksčiau eidavom, linksmai, net su dainomis, pasėdėdavom. Maža mūsų belikę...

Netapau gydytoja, bet Dievui dėkoju už sveikatą, už meilę,– už visa, ką išgyvenau.“

D. Dargužaitė-Mockienė savo namuose.
Autorės nuotr.

Vestuvės Sibire.
Asmeninio archyvo nuotr.