Po sunkios darbo dienos gera atsipalaiduoti ir leisti laiką šeimoje. Patirti meilę ir geranoriškumą, jausti saugumą, būti išgirstam, turėti mamą ir tėtį, žinoti savo šaknis ir tapatumą – yra kiekvieno žmogaus troškimas. Tik, deja, ne visada tam troškimui lemta išsipildyti, o dėl nepatenkinto poreikio, žmonės jaučia liūdesį, išgyvena skausmą, pyktį, nerimą, įtampą, puola į priklausomybes, smurtauja prieš kitus ir save.

Trūksta meilės
„Ar tai bus skausmas, ar pyktis, ar nerimas, paprastai jis yra dėl to, kad savo laiku žmonės nepatyrė pakankamai meilės ir šilumos šeimoje. Kartais jie susitvarko patys, bet labai dažnai jiems reikalinga pagalba, bet ir tada toli gražu ne visi žmonės ją lengvai priima“, – vykusioje nuotolinėje konferencijoje kalbėjo Nacionalinės šeimos tarybos pirmininkė dr. Ramunė Jurkuvienė.

Siekiant išsiaiškinti priežastį, kodėl taip yra, pašnekovė paragino atsigręžti į istoriją. Lietuvoje iki 1990 m. tebuvo tik stacionarios socialinės paslaugos (kūdikių, vaikų ir senelių namai, pagalbinės mokyklos, psichoneurologiniai internatai). Nebuvo socialinio darbo. Labdara ir socialinis darbas buvo uždrausti socialistinėje valstybėje. Tai paaiškina, kodėl šiandien į teikiamas socialines paslaugas vis dar žvelgiama įtariai.

„Šeimos, kurios tada gyveno skurde ir susidurdavo su kitomis rimtomis socialinėmis problemomis buvo vadinamos asocialiomis, t. y. esančiomis už visuomenės ribų, pateko į „liaudies priešų“ kategoriją. Jos buvo kaltinamos, smerkiamos, baudžiamos. Įprastas sprendimas joms – vaikų atėmimas ir patalpinimas į instituciją“, – teigė R. Jurkuvienė.

Dabar situacija yra radikaliai pasikeitusi, tačiau tam tikri pokyčiai vyksta iki šiol. Pavyzdžiui, turime gausybę struktūrų, kurios neleidžia šeimai visiškai sužlugti, tačiau šeimoms kyla dar daug kitų problemų, kurios ne visada išsprendžiamos laiku.

Neskuba padėti
Šeimos nariams paprastai prireikia pagalbos, kai pora skiriasi, šeima gyvena skurde, vaikui diagnozuota negalia, vaikas (dažnai paauglys) turi emocijų ir elgesio sutrikimų, šeimos narys turi priklausomybių ligą, šeimos narys slaugomas, šeimos narys turi proto ir psichinę negalią. Kaip sakė tarybos pirmininkė, labai svarbu, kad šios problemos būtų sprendžiamos dar tada, kai tos pagalbos reikia ne daug, todėl svarbiausia atsigręžti į prevenciją. Tai reiškia, kad apie prevencijos paslaugų šeimoms suteikimą turėtų galvoti ne tik Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, bet ir Sveikatos apsaugos, Kultūros, Finansų, Švietimo, mokslo ir sporto bei kitos ministerijos. Tik, deja, iki šiol jos veikia nekoordinuotai ir taip žmonėms labiau kenkia, nei padeda.

„Net ir tada, kai galvojame, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, kai jai pagalbą teikia daugybė sistemų, jeigu ta pagalba nesukoordinuota, kyla didelė grėsmė, kad šeimos nariai savotiškai patys aptarnaus visas tas sistemas ir tada vietoje pagalbos jie gaus tik tam tikrą išskaidymą, kai viskas yra labiau apsunkinama, o ne padedama“, – akcentavo R. Jurkuvienė.

Akivaizdu, kad tam tikri šeimos poreikiai gali būti patenkinami ne vien formalios pagalbos būdu. Pavyzdžiui, šeimai, auginančiai penkis vaikus, gali padėti jų tėvai, giminaičiai, draugai, kaimynai. Gali padėti susikūrusios NVO, bendruomenės, judėjimai. Kitaip taip tariant, koordinuojantys pagalbos teikimą (savivaldybiniu ir nacionaliniu lygiu) turėtų matyti pagalbą šeimai kaip formalios ir neformalios pagalbos visumą, o ne „valdiškų“ institucijų steigimą, jų finansavimą ir jų darbo kontrolę.

Deja, visuomenė net ir šiandien neskuba padėti. Priešingai, aplinkiniai labiau linkę kaltinti ir teisti.

„Kiek giliai mumyse dar yra to kaltinimo, pasidalijimo į socialius ir asocialius, iki šiol labai sunkiai išeiname į bendrumo ieškojimą, bendradarbiavimą“, – apgailestavo R. Jurkuvienė.

Pasigenda prevencijos
VDU docentė dr. Jorūnė Vyšniauskytė-Rimkienė pasidžiaugė, kad jau ketverius metus visoje Lietuvoje yra vykdomas kompleksinių paslaugų projektas ir pagaliau šeimos pradėjo jausti, kad jos yra svarbios.

„Pasikeitė ir pats klientų portretas. Dažniau pagalbos kreipiasi šeimos, auginančios vaikus, kuriuos labai myli, stengiasi iš visų jėgų, tačiau dėl įvairių priežasčių nebežino, ką toliau daryti“, – kalbėjo J. Vyšniauskytė-Rimkienė.

Nepaisant to, anot jos, būtina ir toliau didesnį dėmesį skirti prevencijai, nes dabar, nors jis ir skiriamas, bet nepakankamai. Reikia pastiprinti visus pagalbos lygmenis ir nuo apačios matyti kiekvieną šeimą.

„Šiandien gyvename pandeminiame fone, greit gyvensime – postpandeminiame ir mes turime į tai labai atkreipti dėmesį“, – akcentavo J. Vyšniauskytė-Rimkienė.

Atnaujina įstatymus
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė pripažino, kad iš tiesų dar reikia daug, ką padaryti: „Man atrodo, kad paslaugų, pagalbos ir kitų paramos priemonių šeimoms ir visiems vaikams plėtra yra vienas iš skvarbiausių siekių. Norėčiau, kad paslaugos pagalbą gautų tiek tos šeimos, kurios patiria krizes, tiek tos, kurios šiandien dar jų nepatiria, kad galėtų prevenciškai sau atliepti kylančius iššūkius ir išvengti galimų krizių ateityje, kurias po to valstybei spręsti yra labai sudėtinga ir brangu, todėl orientavimasis į prevenciją mano įsitikinimu, yra ypatingai svarbus.“

Anot jos, artimiausiu metu ketinama pateikti atnaujintą socialinių paslaugų įstatymo projektą, kuris jau dabar derinamas su nevyriausybinėmis organizacijomis ir kitais socialiniais partneriais. Rengiant šį projektą, labiausiai ir orientuojamasi į prevencinių paslaugų šeimoms teikimą, kurias galėtų gauti visos šeimos: ar tai būtų pozityvios tėvystės įgūdžiai, psichologo pagalba ar kiti dalykai, svarbūs šeimoms, bet kuriuo atveju, jie turėtų būti užtikrinami ir prieinami.

Taip pat iš Vyriausybės pusės rengiamos plėtros programos. Pavyzdžiui, šeimos politikos plėtros programoje yra numatyta nemažai priemonių šeimoms, auginančioms vaikus, ypač toms, kurios augina neįgalius vaikus ar patiria socialinę riziką. Taip pat programose numatoma daug prevencinių priemonių, kad krizės būtų laiku identifikuotos ir jog būtų galima su jomis sėkmingai susidoroti.

Ieško sprendimų
„Kaip vieną sėkmingų projektų išskirčiau multidimensinę šeimos terapijos pagalbą. Taip pat noriu pasidžiaugti, kad skirtas beveik dvylikos milijonų eurų papildomas finansavimas centrams, kur bus teikiamos paslaugos vaikams, kurie yra patyrę negalią ar šeimoms, kurios augina tuos vaikus, taip paslaugos pasieks tas šeimas, kurioms šiandien jų labiausiai reikia“, – išskyrė M. Navickienė.

Taip pat iš naujausių Europos Sąjungos paramos struktūrinių fondų planuojamos investicijos į paslaugų, šeimoms, auginančios neįgalius vaikus, plėtrą didžiuosiuose šalies miestuose.

„Džiaugiuosi ir didžiuojuosi tuo, kad kompleksinių paslaugų šeimai projektai savivaldybėse buvo sėkmingi: tai pozityvios tėvystės mokymai, meditacijos paslaugos, psichologinės ir kitos paslaugos, kurios tapo prieinamesnės visoms šeimoms ir aš tikiuosi, kad mes galėsime plėtoti ir plėsti jų prieinamumą. Pandemija, žinoma, iškėlė papildomų rūpesčių, pamatėme didžiulį poreikį papildomos psichologinės konsultacijos tiek tėvams, tiek vaikams. Todėl stengiamės, turėdami turimus resursus, remti linijas, kurios suteikia pagalbą kriziniu laikotarpiu“, – teigė ministrė.

Taip pat ji akcentavo, kad šeimos politika gali būti efektyvi tiek, kiek jos elementai yra tarpusavyje suderinti ir kiek institucijos, atsakingos už šeimų vaikų gerovę, bendradarbiauja tarpusavyje.

„Svarbu kalbėti apie tai, kad tai nėra tik socialinės apsaugos sritis, be jokios abejonės, tai yra ir švietimo, ir sveikatos kultūros, ir kitų valstybės valdymo vektorių bendras interesas, kad tos paslaugos, kurias teikiame, tarpusavyje būtų viena kita papildančios, nuoseklios, o institucijos tarpusavyje susikalbėtų. Šiandien Vyriausybėje skiriame daug laiko tam horizontalumo principo užtikrinimui, kad priimti sprendimai būtų vienas kitą papildantys ir efektyviai veikiantys“, – sakė M. Navickienė.