Pirmadienį paminėtos Šiaulių miesto garbės pilietės, „Aušros“ muziejaus mecenatės, advokatės Gražbylės Venclauskaitės 109-osios gimimo metinės. Šiaulių miesto legenda, visuomenininkė, teisininkė, skautė, Pasaulio tautų teisuolė, be galo mylėjusi žmones, visą gyvenimą buvo aktyvi, energinga ir išliko ją pažinojusių atmintyje kaip labai įdomi, įvairiapusiška asmenybė.

Šiaulių miesto mero pavaduotojas Egidijus Elijošius, Šiaulių miesto garbės pilietis J. E. vyskupas Eugenijus Bartulis, „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza ir muziejininkai pagerbė G. Venclauskaitės atminimą gėlėmis ir tylos minute prie Venclauskių šeimos kapo Senosiose (Talkšos) kapinėse.

Po to Venclauskių namuose koncertavo Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos mokiniai, vadovaujami Šiaulių miesto garbės pilietės, mokytojos Nijolės Prascevičienės, pagarbos žodžius tarė vyskupas E. Bartulis, muziejaus direktorius R. Balza. Mero pavaduotojas E. Elijošius įteikė „Aušros“ muziejui dailininko Lino Grybės sukurtą G. Venclauskaitės portretą.

Venclauskių namai geriausiai įprasmina Šiauliams ir Lietuvai daug nusipelniusios šeimos bei jauniausios jų atžalos Gražbylės Venclauskaitės atminimą. Restauruotus namus ir juose įrengiamą ekspoziciją minėjimo dalyviams pristatė muziejaus direktorius R. Balza.

Ryškiausi gyvenimo faktai
Gražbylė Venclauskaitė gimė 1912 m. gegužės 31 d. Rygoje, advokato Kazimiero  Venclauskio ir aktorės Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienė šeimoje. Vardą išrinko krikštatėvis filosofas rašytojas publicistas kultūros veikėjas Vydūnas, kurio mokymo tiesomis ji gyveno. Šeimoje, be jos, dar buvo vyresnioji sesuo Danutė, tačiau mergaitės augo dideliame būryje vaikų – jų mama globojo sunkiai besivertusių giminaičių vaikus ir našlaičius, pamestinukus. Išaugino jų gerokai per šimtą.

Pirmojo pasaulinio karo metais Venclauskiai gyveno Tuloje (Rusija), 1918 m. pavasarį grįžo į Lietuvą, į Šiaulius. 1922–1930 m. Gražbylė Venclauskaitė mokėsi Šiaulių valdžios mergaičių gimnazijoje, 1930–1934 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo teisę. Apgynusi teisininkės diplomą, dirbo Šiaulių ir Joniškio apylinkės teismų teisėja, skyriaus viršininke Teisingumo komisariate, advokate Žemaičių Naumiestyje, advokate Kaune. Nuo 1947 m. iki pensijos dirbo advokate Šiauliuose.

Savo teisinėje veikloje vadovavosi įstatymu ir sąžine, buvo viena populiariausių Šiaulių miesto teisininkų. Pagarsėjo kaip drąsi, principinga advokatė, nebijanti dalyvauti politiškai neparankiose bylose – sovietiniais laikais teismuose gindavo dvasininkus.

1920 metais skautams įsikūrus Šiauliuose, Gražbylės mama S. Venclauskienė tapo skautų vadove, tunto globėja, rėmėja. Gražbylės skautiškas kelias prasidėjo Mirgos draugovėje, kurioje vėliau ėjo draugininkės adjutantės, vėliau – Šiaulių tunto adjutantės pareigas. G. Venclauskaitė bendradarbiavo skaučių vadovių žurnale „Vadovė“, 1938 m. baigė skautiškus kursus Anglijoje,  ten jai teko pabendrauti ir su skautų įkūrėju Robertu Baden-Powelliu. 1989 m. jos iniciatyva Šiaulių mieste atkurti skautai, ji buvo vyriausia skautė Lietuvoje. Prasidėjo naujas šio judėjimo etapas Šiaurės Lietuvoje. Šiaulių mieste tai pati didžiausia jaunimo organizacija. Už nuopelnus Lietuvos skautijai 2012 metais G. Venclauskaitė apdovanota Lelijos ordinu.

1991 m. su seserimi Danute padovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui Venclauskių namus – įvykdė tėvo norą, kad šiuose rūmuose būtų įkurtas muziejus.

Antrojo pasaulinio karo metais Gražbylė su motina ir seserimi gelbėjo žydus, padėjo geto kaliniams. Dėl to 1995 m. už drąsą gelbstint Holokausto aukas  joms suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai, 2000 m. įteiktas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius.

2000 m. kovo 9 d. už ypatingus nuopelnus ir svarbų indėlį į Šiaulių miesto mokslo, socialinį, kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą Gražbylei Venclauskaitei pirmajai mieste buvo suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas. 2008 m. jai įteiktas Šiaulių apskrities viršininko garbės ženklas „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“, o 2013 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius.

G. Venclauskaitė mirė 2017 m. vasario 1 d. Šiauliuose, sulaukusi 104. Ilsisi Senosiose Šiaulių kapinėse, šalia savo tėvo, pirmojo Šiaulių miesto burmistro Kazimiero Venclauskio.

Šimtmečio proga – merė vienai valandai
Šimtojo gimtadienio išvakarėse G. Venclauskaitė vieną valandą ėjo mero pareigas. Išklausiusi savivaldybės administracijos vadovų pranešimus turėjo labai konkrečių tiesių klausimų, piktinosi dėl neūkiškumo, sugriautų pieno ir mėsos kombinatų, didėjančios miesto skclos. Pareikalavo, kad būtų išsiaiškinta ir kaltininkai nubausti. „Yra mieste tokių dalykų, kuriems išleisti pinigai, ir net nėra į ką pažiūrėti, – spaudos konferencijoje apibendrino tai, ką sužinojo, vienai valandai tapusi mere Gražbylė Venclauskaitė. – Laukia milžiniškas darbas.“ 47-erius metus advakate dirbusios G. Venslauskaitės valdininkai negalėjo „apvynioti“ aptakia informacija.

Gyvenime viskas įdomu
G. Venclauskaitės gyvenimo moto: „Kol gyva būsiu – niekur nevėluosiu, ir ką prižadėsiu – visuomet padarysiu.“ Šį pažadą buvo davusi dar vaikystėje. Nors tėvo labai mylima, nuo mažens buvo mokoma užsidirbti. Pirmas darbas 6-erių metų – parnešti tėvui laikraščius, išsiųsti korespondenciją griežtai nurodytu laiku. Kitaip mėnesio gale negausi sutartos sumos. 8-erių metų jau spausdino mašinėle bylas. Iš tėvo paveldėjo gerą atmintį: niekuomet neturėjo užrašų, viską atsimindavo net senatvėje.  Jo pavyzdžiu tapo principinga sąžininga teisininke. Brandos sulaukusi yra sakiusi, jeigu gyventų antrą kartą, būtų tapusi gydytoja, nes gydytojo profesijoje daugiau dėkingumo.

Mokykloje Gražbylė mokėsi gerai, bet kartą turėjo pataisą iš piešimo. Be galo mėgo muziką, mokėsi skambinti pianinu, griežti smuiku bei violončele ir dar eidavo į vienuolyną mokytis groti mandolina – ketvirtu instrumentu. Net senatvėje mėgdavo dainą užtraukti.

Buvo trumparegė, bet akinių nenešiojo. Neskyrė dėmesio savo išvaizdai: nesivaikė madų, nenaudojo kosmetikos, niekada nesidažė lūpų. Pasakojama, kartą nusprendė  pasimaivyti su iš Amerikos atsiųstu peruku – užsidėjo eidama į teatrą, ir niekas jos neatpažino.

Daugelis Gražbylę nuo jaunystės vadino Ziza (iš vokiečių k. žodžio „saldutė“), nes ji labai mėgo saldumynus, niekada neatsisakydavo šokolado, sako, jo plytą nešiodavosi  advokato portfelyje. Niekada nesilaikė dietų, tačiau nevalgė vaisių.

Kasdien mankštindavosi ir dukart per dieną eidavo pasivaikščioti pėsčiųjų bulvaru bet kokiu oru.

Jodinėjo, plaukiojo, čiuožinėjo, su draugais mėgo lošti kortomis, viena likusi mėgo skaityti knygas, ypač detektyvus.

Šią energija ir sąmoju trykštančią asmenybę pažinoję žmonės teigia, kad Gražbylės Venclauskaitės charizmos paslaptis buvo optimizmas, meilė ir gerumas.