Vasara ant slenksčio, o išsiilgtos saulės spinduliai tokie šykštūs, todėl  atlaisvėjus karantino gniaužtams norisi praverti duris, už kurių esi laukiamas. Vėjas, išblaškęs obelų žiedlapius, pašvilpaudamas bando išjudinti žymaus kolekcininko Edmundo Armoškos dovanotą varinį varpą, kuris suskamba kasmet pranešdamas, kad į „Laiptų galeriją“ atėjo didelė šventė.

Šiemet turėtų skambėti 29 varpo dūžiai. Kvietime nupieštas dramblys ir užrašyti Richardo Bacho žodžiai: „Laikui svarbu tapsmas. Tikrovei – Esatis.“ Dramblys simbolizuoja drąsą, jėgą, pastovumą ir toleranciją.  

Apmąstymais apie veiklos prasmę su ,,Šiaulių naujienų“ skaitytojais dalijasi „Laiptų galerijos“ direktorė Janina Ališauskienė ir keli šiauliečiai.  

Be provincialumo žymės
„Laiptų galerijos“ direktorė Janina Ališauskienė svarsto apie pandeminio laiko patirtis. Kai viskas užsidarė, galerijos veikla neapmirė, tik parodos, koncertai, bendravimas su ištikimais lankytojais tęsėsi socialiniuose tinkluose. Šis laikas Janinai primena didįjį tautų kraustymąsi: „Judėjimas tarp žemynų, šalių, tarp miestų pandemijos pristabdytas, tačiau jis nepriklausomai nuo mūsų vyksta  virtualioje erdvėje. Apribotas bendravimas, parodos, koncertai – viskas virtualiai. Virtualus pasaulis pamažu užvaldo mūsų įpročius, bet sunkumo nuo krūtinės nuimti negali. Nežinia, kokia ateitis laukia, kai visi kraustomės – nebūtinai iš proto – į visai kitokį, technologijų prisotintą pasaulį.“ Pasaulis gerokai pasikeitė, mūsų įpročiai keitėsi, tačiau ateiti į namus, kuriuose gyva meno dvasia, – didelė šventė. Todėl galerijos bičiuliai laukia nesulaukia gimtadienio susitikimo. Tegu su kaukėmis, tegu be apkabinimo, bet susitikimo, pokalbio prie įstabių paveikslų bei pusvalandžio geros klasikinės muzikos.

Galerijos vadovė dažnai girdi klausimą, ar įvairiapusės veiklos motyvas buvo noras įrodyti, kad Šiauliai nėra provincija. Jos teigimu, nei vadovaudama Mokytojų namams, nei tada, kai 1992 m. jie tapo Savivaldybės finansuojamu kultūros centru, tokia mintis nė į galvą nebūtų atėjusi. Svarbiausia buvo išlikti. „Rinkausi veiklas, kad išgyventume pagal to meto sąlygas. Buvo stiprus tikėjimas laisve veikti, džiugino mažame miesto biudžete mums skirta dozė. Jokių pretenzijų į mandrumą neturėjome. Niekur nepabėgsi nuo geografinės vietos, kur esi. Bet apie provincialumą tada nekalbėjome.“ Pasak Janinos, šis žodis paplito gerokai vėliau, apie dutūkstantuosius. O tada –  yra mylimas darbas, turi ką nors daryti. Galbūt pernelyg drąsu imtis galerinės veiklos, nes tik viena siena buvo tinkama eksponavimui. Į talką atėjo žydų bendruomenės vadovas Lazeris Soloveičikas: ir medžiagų davė, ir pats su sūnumi dirbo. Janina daug konsultavosi su Vilniaus „Vartų“ galerija, vadovaujama Nidos Rutkienės, mokėsi iš jų. „Vartai“ ne tik patardavo, savo menininkų parodas pasiūlydavo. Nemažai pagalbos suteikė VDA Klaipėdos fakulteto, Klaipėdos muzikinio teatro žmonės.

Nuo pirmosios „Laiptų galerijos“ parodos 1992-ųjų gegužę – Italijos dailininkų trijų brolių Nando, Enzo ir Peppe Rosamilia išraiškingos tapybos – prabėgo 29 metai. Apie juos tada Šiauliuose nieko nežinota, daug keliavęs advokatas Jonas Nekrašius pasiūlė pakviesti, Jonas Vertelis pažadėjo svečiais pasirūpinti. Į pirmąjį galerijos gimtadienį 1993 m. buvo pakviesti visi savo darbus galerijoje eksponavę menininkai. Pepe Rosamilia atvyko kartu su tapytoja iš Olandijos Ria Koot. Patirtis ir ryšiai mezgėsi pamažu, plėtėsi žinių ir galimybių laukas. Vietinių dailininkų nepasitikėjimo ledus pralaužti padėjo „Laiptų galerijoje“ surengta Vilniaus „Vartų“ galerijos dailininkų kūrinių paroda.

J. Ališauskienės teigimu, didžiausias provincialumas yra, kai sakoma: čia niekas nevyksta, nieko nėra, kai laukiama, nes kažkas turi duoti. Provincialu, kai sėdi darbo vietoje ir neprisiimi atsakomybės: o ką aš mažas galiu? O kai pradedi daryti tai, kas tau įdomu, žingsnelis po žingsnelio darai, su kitais dalijiesi, įvyksta maži stebuklai.

Nuo sostinės tik 2 valandos kelio. Tačiau ne kiekvienas gali ten nuvažiuoti, pamatyti spektaklio premjerą, parodą ar koncertą. „Mes turime sudaryti galimybę pamatyti, pajusti, išgirsti. Mes turime ugdyti poreikį, plėsti ratą žmonių, kuriems ne vien pramoga, kuriems kultūra reikalinga“, –  tvirtina direktorė.

Teisininkas, kultūros metraštininkas Jonas Nekrašius, kurio iniciatyva prasidėjo galerijos pažintis su Italijos menininkų Rosamilia kūryba, pažymi, kad ilgaamžė galerijos raida yra viso kolektyvo ir ypač vadovės Janinos kūrybiškumo, užsispyrimo nuopelnas: „Dirbama originaliai, išradingai. Teko keletą bendrų projektų turėti, likau patenkintas, nes kiekviena paroda labai gražiai padaryta. Manau, kad „Laiptų galerija“ papildo ir praturtina miesto kultūrinį gyvenimą. Sveikinu ir linkiu sėkmės.“

Būti geriausiems – tuštybė?
„Niekada neturėjome tikslo būti geriausi, gražiausi – šito siekti – veidmainiška, – sako J. Ališauskienė. – Gali surengti išskirtinę parodą ar koncertą, bet rytoj kas nors padarys geriau.“ Tačiau „Laiptų galerija“ galėtų daug kuo pasigirti. Surengtos net 5 Šarūno Saukos tapybos parodos, tik vėliau jo kūrybą eksponavo Nacionalinė galerija. 1996 m. „Laiptai“ pirmieji Lietuvoje pristatė Vytauto Kasiulio litografijas. Tam pasitarnavo draugystė su Paryžiuje gyvenusiu menininku Žibuntu Mikšiu. Jis tapo „Laiptų galerijos“ globėju ir pagalbininku. Ž. Mikšys pasiūlė parsivežti V. Kasiulio litografijas, o paskui dovanojo savo ir kitų išeivijos kūrėjų darbų kolekciją. „Laiptų galerija“ pirmoji Lietuvoje eksponavo ir Miriam Meras kūrybą. Čia surengtos išskirtinės Marcės Katiliūtės, Elvyros Kairiūkštytės, Algirdo Petrulio parodos. „Daug kas stebėjosi, kad tokio lygio parodos vyksta Šiauliuose, atvažiuodavo jų pažiūrėti dailininkai ir studentai iš Vilniaus, – pasakoja J. Ališauskienė. – Kai kas sakė, kad pas mus kaip Prancūzijoje, kur maži miesteliai turi tokias meno oazes. Iš pradžių patikėjau, dabar žinau, kad yra kur augti. Vis dėlto tapome oaze iškiliausiems menininkams –  Daliai Kasčiūnaitei, Rūtai Katiliūtei, Adomui Jacovskiui, Šarūnui Saukai, Sigitai Maslauskaitei, Algiui Griškevičiui, Rimui Bičiūnui, Antanui Obcarskui, Vygantui Paukštei ir kitiems.“

Lietuvoje pasigendama dailės kritikos, o „Laiptų galerijoje“ parodas pristatinėjo šviesios atminties  Vytenis Rimkus, šiandien neretai įžvalgiomis tiesomis nustebina šiaulietė menotyrininkė Michalina Adomavičienė, profesionaliai komentuoja žinomi dailėtyrininkai, menotyrininkai dr. Danutė Zovienė, dr. Ramutė Rachlevičiūtė, dr. Dalia Karatajienė, dr. Vidas Poškus, dr. Viktoras Liutkus,

Prisiminimuose gyvas Šiaulių miesto garbės pilietis dailininkas Antanas Krištopaitis (1921–2011). „Nebijojome, kad tai ne modernus menininkas, – tikina galerijos vadovė. „Laiptuose“ eksponuoti jo autoportretai, malūnai, bažnyčios. Kolekcininkas E. Armoška išleido A. Krištopaičio kūrinių katalogą, rengiamasi dailininko šimtmečio paminėjimui.
„Kova už išlikimą išmokė, jog reikia išsiugdyti ne šiaip lankytoją, o dailės, muzikos, literatūros advokatą, – teigia J. Ališauskienė. – Privalome augti į gylį, išlaikyti kartelę tinkamo lygio, kad mūsų advokatas – klausytojas, žiūrovas – nenusiviltų, kad pas mus ateitų. Kasmet apsvarstome, pasitikriname, kaip veikia mūsų paleistos idėjos, džiaugiamės naujai atrastais žmonėmis, dėkojame seniems geriems draugams. Per tuos sudėtingos veiklos metus įsitikinome, kad esame reikalingi, mūsų salė nuolat pilna. Gal dėl to, kad renkamės dalykus, kurie įdomūs mums patiems.“

Lietuvos nacionalinis kultūros centras geriausiems kultūros centrams skiria premiją. Geriausiu I kategorijos kultūros centru „Laiptų galerija“ pripažinta 2006 ir 2013 m. Šiais metais vėl „Laiptų galerijos“ kandidatūra pateikta šiam konkursui. Vertinama įvairiapusė paskutiniųjų 5 metų galerijos veikla: etnokultūros propagavimas, dailės parodos, koncertai, literatūriniai vakarai. Rekomendaciją teikė miesto meras Artūras Visockas, rašytoja eseistė Danutė Kalinauskaitė, dailėtyrininkė dr. Danutė Zovienė, etnokultūros specialistė Diana Martinaitienė, Lietuvos nacionalinė filharmonija, Lietuvos kamerinis orkestras ir jauni virtuozai-muzikantai violončelistas Glebas Pyšniak, smuikininkė Dalia Dėdinskaitė, akordeonistas Tadas Motiečius. J. Ališauskienė neslėpė džiaugsmo: „Koks bebūtų sprendimas, mes jau gavome premiją – rekomendacijas iš labai ryškių kultūros lauko žmonių.“

Šiaulietis inžinierius visuomenininkas Vaclovas Vingras dažnas svečias „Laiptų galerijoje“.

„Labiausiai čia traukia aplinka, tiek fizinė, tiek emocinė. Jaukios erdvės, kruoščiai sutvarkytas kiekvienas kampelis. Matosi, kad esi laukiamas. Stebina, kaip pavyko suformuoti kolektyvą – kiekvienas džiaugiasi, kad atėjai“, – kalbėjo V. Vingras. Pasak jo, „Laiptuose“ vyksta aukštesnio lygio dailės ir muzikos renginiai. Ne pramoginiai, o klasikinio, akademinio lygio. „Džiaugiuosi tranformacija, kuri vyko daugiau nei 30 metų. Iš Mokytojų namų išaugo puikus kultūros centras. Džiaugiuosi tuo rezultatu. Fizinės galimybės ribotos – ne Vilniaus paveikslų galerija, bet kompensuojama veiklos kokybe“, – teigė V. Vingras ir gyrė galeriją, kad patogu gauti pakvietimus, informaciją per facebook‘ą . Būtinai ateis į muzikinį – literatūrinį vakarą V. Mačernio 100-mečiui paminėti. „Eisim paklausyti Valstybinio Vilniaus kvarteto. Niekur daugiau Šiauliuose jo neišgirsi. O čia visada gera muzika, – apibendrino pašnekovas. – Janina Ališauskienė už savo sukurtą galeriją galvą guldo, draskosi, gerąja prasme. Linkiu, kad ilgai užtektų sveikatos bei energijos.“

Meno alkis nepasotinamas
„Liūdna, bet laikmetis toks, kad ypač regionuose daugumai reikia pramogos ir riestainių. Daug kur daroma tik pramoga. Gal tai nėra blogai, gal aš ko nors nesuprantu, – svarsto J. Ališauskienė. – Man rodos, jei paragauji dvasingo meno, ir pramogos nori subtilesnės. Iš kitos pusės, net pati pastebiu keitimąsi savyje, darausi mažiau kategoriška. Rengiame dailės festivalį. „Monmartro respublika“, kur yra ir pramogos, žaismės, lengvo flirto su publika, nors pristatome aukštuosius menus. Per 29 metus, švęsdami gimtadienius vieninteliai mieste, matome, kad kiekvienas dešimtmetis diktuoja kitas išlikimo sąlygas. Kitime nėra galutinio atsakymo. Beveik 900 parodų. Labai skirtingų, kiekvienas kitas pasirinktų, jei reikėtų vertinti. Skirtingi būrtų vertinimo rodikliai. Esame pasiskelbę ėjimą į žmogų. Pasikartosiu, bet esu įsitikinusi: koks bebūtų meno kūrinys, jeigu jis destrukcinis, netarnauja humanizmui, jis nėra kultūros objektas. Kultūra kuriama žmogui, kad jį pakylėtų nuo kasdienybės, kad žadintų norą keistis, kad leistų pajusti alkį – geros muzikos, spalvų, ar poezijos. Kai žodis, vaizdiniai ar garsų skambesys sielą užgauna, atsiveria ryšiai, noras dalytis emocijomis, jausmais.“

Galerijos vadovė rodo netikėtą siurprizą: klaipėdietė menininkė Vaidė Gaudiešiūtė, kurios savitų piešinių paroda eksponuojama šiuo metu, išgirdusi apgailestavimą, kaip mūsų mieste trūksta kultūrinės spaudos, atsiuntė laiškutį – dovanoja „Literatūros ir meno“ pusmečio prenumeratą. „Tokie dalykai sujaudina ir įtikna – yra prasmė dirbti“, – šypsosi Janina.

Sania Kerbelis, Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas teigia, kad „Laiptų galerija“ yra išskirtinis kultūros centras, jo žmonės sukuria ypatingą trauką: „Čia jautiesi kaip pas draugus atėjęs. Randama laiko su kiekvienu pabendrauti. Net jeigu kokio kūrinio nelabai supranti, išeini praturtėjęs. Pasikalbi ir aiškiau pasidaro. Nė karto nenusivylėme. Esame bendradarbiavimo sutartį pasirašę, kviečiame ir į savo renginius. Galerijoje natūraliai atsiranda litvakų kūrybos parodos, kaupiami prisiminimai apie žydų likimus ne dėl to, kad paskelbti  Gaono metai, ne dėl paukščiuko plane, o iš širdies.  Be to, plečiasi „Monmartro“ renginių geografija į Žagarę, Joniškį, Pakruojį, Kelmę. Susitinkame draugus. Šiltas bendravimas, domėjimasis ir siekimas sukurti šventę tiek autoriams, tiek renginio dalyviams yra išskirtinis „Laiptų galerijos“ ir jos sielos – Janinos bruožas.“

Skaudžių pandemijos patirčių  išderintame  pasaulyje, kai į visas gyvenimo sritis grėsmingai veržiasi technologijos, labai svarbu, kad yra vieta, kur gali sugrįžti – kaip į savo namus, kad per dailininko paveikslo spalvų žaismą, per virtuoziškai atliktą muzikos kūrinį, per poeziją suvoktum, kas yra žmogus, kokia kūrybos jėga slypi mumyse.
Į gimtadienio šventę „Laiptų galerija“ pakvies birželio 4 d.

Baigti pasakojimą norisi „Laiptų galerijai“ skirtais šiaulietės keramikės Irenos Šliuželienės žodžiais: „Tai, ką išdalijate, yra atidumas, kruopštumas, meilė menui, pagarba kiekvienam žmogui. Tai, kas grįžta, yra autorių noras ČIA BŪTI, vis sugrįžti. Jums grįžta žiūrovai, kurie yra nepasotinami. Ir tai didžiausia dovana.“

J. Ališauskienė: „Kultūra kuriama žmogui, kad jį pakylėtų nuo kasdienybės ir žadintų alkį.“
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.

Parodose lankytojų netrūksta. Centre M. Adomavičienė.
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.

Dailės festivalis.
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.

„Šiaulių Monmartro respublikos“ festivalio atidarymas. Centre Janina Ališauskienė.
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.

Parodos atidaryme – šoka „Salduvė“.
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.