Vytauto Didžiojo Karo Muziejuje Kaune eksponuojama šiauliečio Gintauto Lukošaičio sukurta bronzinė skulptūra – paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui (1918–1957), Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signatarui, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadui, didžiąją savo gyvenimo dalį skyrusiam pogrindžio kovoms Dzūkijoje ir ypač Merkinės apylinkėse. Skulptūrą ir fotografijų parodą „Vanagas su vanagėliais“  muziejuje galima pamatyti iki birželio 10 d. Kitais metais paminklas bus pastatytas Merkinėje  Varėnos rajone.

„Šiaulių naujienos“ pakalbino talentingą skulptorių, prašėme papasakoti apie savo skulptūrų idėjas ir kai kurių kūrinių keistus likimus.

– Rezistencijos tema jums nėra nauja. Apie tai liudija tiek San Paulo bienalė, kurioje dalyvavote su broliu Mindaugu 2004 m., tiek jūsų sukurta Jono Žemaičio-Vytauto skulptūra prie LR Krašto apsaugos ministerijos, tiek dalyvavimas konkursuose dėl Kryžkalnio memorialo bei paminklų A. Ramanauskui-Vanagui. Iš kur atsirado idėja partizanų vadą pavaizduoti su vanagu ant peties?
– Jeigu mes nesirūpinsime savo istorija, niekas už mus nesirūpins. Įamžinti partizanus būtina, tačiau iki šiol turbūt nė vienam nėra sukurta figūrinių skulptūrų, tik biustai, kokį pats esu sukūręs J. Žemaičiui-Vytautui atminti.

A. Ramanauskas-Vanagas pastaruoju metu yra tapęs partizaninės kovos simboliu. 1947 metais Bingelių kaimo pakraštyje daryta fotografija, kurioje partizanų vadas pozuoja su dviem vanagais ant pečių, priklaupęs ant vieno kelio – taip pat simboliška. Kuriant skulptūrą teko daryti tam tikrus kompromisus dėl detalių gausos, pasirinkau tik vieną iš dviejų vanago figūrų.

Pasidariau eskizėlį dar pirmojo karantino pradžioje, o Mindaugas Černiauskas, Merkinės krašto muziejaus direktorius, susidomėjo. Ačiū žmonėms, kurie aukojo šiam projektui. Be jų paramos nieko nebūtų įvykę. Pirmiausiai dėkoju Vidmantui Nikšai, kurio auka leido patikėti projektu, visai Merkinės Krašto muziejaus komandai už puikiai koordinuotą projektą bei lėšų rinkimą.

Dėkoju kolegai skulptoriui ir geriausiam Lietuvoje liejikui Tomui Vosyliui, architektui Vladui Balsiui. Ačiū Varėnos krašto vadovams, Vytauto Didžiojo Karo muziejaus komandai už nuoširdžią visapusišką pagalbą ir globą bei visiems bendraminčiams pagalbininkams, kurių neišvardijau.

Šita kompozicija atraktyvi, įdomi, žmonėms patiko, didesnę reakciją turėtų iššaukti, kai įsikurs Merkinėje.

– Kiek laiko užtruko kūrybinis procesas ir kurioje Merkinės vietoje stovės Vanago skulptūra?
– Skulptoriaus darbas nėra stebuklas, nebyra iš gausos rago. Tai amatas, kuriam reikia kantrybės. Vyksta projektai, pasiūlo, jei tema domina – padarai. Skulptūra yra prabangi, reikia ir lėšų susigeneruoti, ir laiko. Prie „Vanago“ dirbome 8 mėnesius. Paminklą būtume šiemet pastatę, bet lėšų trūksta. Tai nusitęs statymas dar metus. Nepadarymas savitai pasitarnauja temos viešinimui propagandine prasme. Vanago tema dar metus bus judinama.

Merkinėje už cerkvės kiek pavažiavus yra graži kalvelė. Galvojame apie japonišką sodą su natūraliais gamtiniais akmenimis, nedarysime pompastiško vaizdo su trinkelėmis. Turėtų būti jaukus akcentas.

– Prieš keletą metų Kryžkalnio memorialui kūrėte kompoziciją „Partizanai žvalgyboje“. Kuo baigėsi jos istorija?  
– Kryžkalnio kompozicijos įdomi istorija. Imantis temos teko peržiūrėti daug medžiagos. Įsiminė mažutė fotografija, vaizduojanti žaismingą partizanų piramidę. Manoma, kad panašiai sulipę ant bendražygių pečių, jie žvalgėsi priešo, tokia taktika aprašoma partizanų prisiminimuose. Vėliau paaiškėjo, kad nuotraukoje Vanago būrio vyrai.

Siūliau tokią kompoziciją statyti Kryžkalnyje. Mano idėją palaikė Lietuvos kariuomenė, Tėvynės partizanų laisvės kovos įamžinimo sąjunga, šauliai. Žmonės surinko pinigus, nupirko žemę, o atsirado ir laimėjo visai kitos iniciatyvos.

Tačiau gyvenimas yra žaidimas. Būna, kad pastatei paminklą ir visi pamiršo – niekam neįdomu. O šįkart vienas Vanago projektas tarsi pabaigtas, tačiau atsiranda apetitas visuomenei, ir prikeliamas kitas. Kęstas Markevičius iš Vilkijos paskambino, pasiūlė skulptūrą „Partizanai žvalgyboje“ daryti. Vilkijoje susiskerta trys partizanų sritys: rytų, vakarų ir pietų. Jau vyksta rimti pokalbiai su Kauno  meru, 24 dieną su Auksute Ramanauskaite-Skokauskiene susitiksime, Kariuomenės vadai atvažiuos.

Pats skulptūros darymo procesas yra įdomus – žmones suvienija. Susipažįsti, bendrauji su įvairiais žmonėmis, jie įsitraukia, diskutuoja, kooperuojasi, fantazuoja. Taip funkcionuoja idėjos, generuojasi.

– Džiugu, kad įspūdinga figūrinė kompozicija partizanams pagerbti iškils Vilkijos žemėje. O kokių paminklų, skulptūrų reikėtų Šiauliams?
– Skulptūros yra miesto ženklai. Jos identifikuoja tą vietą, pririša žmones. Per emocijas, prisiminimus, nuotraukas. Šiauliuose tokių ženklų trūksta. Miesto simboliu laikomas „Šauliukas“ užkeltas aukštai, jis su žmonėmis nekontaktuoja, neveikia betarpiškai, gyvena atvirukuose.

Ką dar turime ryškesnio, kur skulptūra susilieja su erdve, funkcionuoja šalia žmogaus? „Gaidys“, „Trys nykštukai“...

Manyčiau, Šiauliuose reikėtų skulptūrų parko. Gal pietiniame toks atsivertų akims paganyti. Galėtume skulptorių iš kitų miestų pasikviesti, juk nereikia, kad visą miestą apdėtume vieno-dviejų žmonių darbais. Nuostabus pavyzdys yra Klaipėdos skulptūrų parkas. Anais laikais įkurtas, o niekas ten nepaseno.

Skulptūra yra atsakomybė, nes padaryta iš tvirtos medžiagos ilgam, negali pasenti. Žmonės džiaugiasi, didžiuojasi. Įdomių dalykėlių sukurta ir mažesniuose miesteliuose.

Labai rimtas, bet sunkiai išjudinamas pas mus yra įamžinimas žmonių, nusipelniusių miestui ir visam kraštui. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1793) Lenkijoje ir Lietuvoje prasidėjo T. Kosciuškos vadovaujamas sukilimas prieš Rusijos imperiją ir Prūsijos Karalystę.

1794 m. sukilimo įvykiai rodo, kad Šiauliai buvo svarbus centras. Balandžio 16 d. Šiauliuose paskelbtas LDK kariuomenės sukilimo aktas, sukilėlių vadas Jokūbas Jasinskis iš čia vedė karius Vilniaus vaduoti. Argi J. Jasinskio vyrai neverti įamžinimo? Žmonės padarė žygdarbį, jie turi būrti pagerbti.

Visai nepelnytai užmarštyje paliktas Antanas Tyzenhauzas, politikas, Šiaulių ekonomijos administratorius. Jis pradėjo radikalias ekonomines ir urbanistines reformas, iš esmės pagal klasicistinius principus perstatė Šiaulių ir Joniškio miestus. Jo sukurtu miesto centru, aikšte, gartvių tinklu naudojamės iki šiol. Mūsų Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus katedra, renesansinio manierizmo architektūros kūrinys, irgi rodo, kaip seniai miesto dvasia pulsuoja Šiauliai. Reikėtų įamžinti tokius dalykus.

Dabar jau skinasi kelią supratimas, kad pats miestas yra vertė. Gal natūraliai atsiras iniciatyvos, gal verslo atstovų atsiras, kurie supranta ir gali tokias iniciatyvas judinti, paremti. Keista, kad mūsų valstybėje nėra supratimo, kokią galią menas, skulptūra  turi žmogaus sąmonei. Sovietų laikais skulptūra buvo stiprus propagandos įtrankis, dabar Rusija irgi milijonus skiria jaunimo zombinimui. O pas mus toks agregatas kaip Grūto parkas sėkmingai dirba. Sakyčiau, ta sovietinių balvonų koncentracija vienoje vietoje veikia dar stipriau, lankytojų trauka didžiulė. Ir visai čia pat mūsų mažytis paminklėlis Vanagui. Ar atsvers?

– „Saulės diskai“, žmonių praminti Centukais, buvo tapę Šiaulių savastimi. Daugelis sielvartavo, kad jie išmontuoti. Koks jų likimas?
– „Saulės diskai“ įsikurs pietinio bulvare. Prašiau perkelti neprifantazuojant, kad architektai nieko papildomai neprojektuotų. Įsivaizduoju, kad modernus paprastas daiktas tą kvadratinę aikštę atgaivins. Gal taps nauju traukos centru.

– Keistai susiklosto jūsų kūrinių likimai. Neretai sukelia begales aršių diskusijų, keliauja iš vienos vietos į kitą. Ar sąmoningai žmones provokuojate, ar visuomenei trūksta elementaraus išprusimo, kad tinkamai įvertintų?
– Su viešąja skulptūra yra bėda, nes jei lėšos iš biudžeto, visi tampa dalininkai. Jie apmoka tavo darbą, ir jeigu nepatinka, žmones tai piktina. Kitiems, priešingai, patinka. Kyla diskusijos. Turi rastis įvairių dalykų. Jei apie meno kūrinį niekas nekalba, jis nieko neveikia, kam reikalingas? Kai sako „gerai“, nebūtinai gerai padaryta.

Didelis sujudimas vyko dėl „Verkiančios mergaitės“ galvos ant gruoblėto vamzdžio Prisikėlimo aikštėje prieš jos rekonstrukciją. Tai buvo tikra provokacija, pažaidimas piliečių nervais. Gali provokuoti, kai žinai, kad tai netruks amžinai, tas dalykas stovės ribotai. Išryškėjo, kad mūsų visuomenė yra konservatyvi blogąja prasme – bijome patys savęs. „Verksmas“ gal įsikurs Kaštonų alėjoje. Stovės ne ant daugelį siutinusio vamzdžio, teks postamentą padaryti. Funkcionuos lanbiau kaip dekoratyvinė skulptūra.

„Deguonis“ buvo laikinas, popkultūros elementas, įdomiai žmones veikė. Šiauliams visai tiko. Ant nugriautos sovietinio paminklo pamatų Salduvės piliakalnyje sugalvojau padaryti performansą, pastatyti skulptūrą. Pamaniau, kad Leonardo da Vinci vaizduojamas nuogas žmogus-karys su lakūno šalmu bus labai taiklu. Mane įkvėpė ir tai, kad aviacijai Šiauliuose – jau 100 metų, pirmas „cepelinas“ čia pakilo dar 1916 metais. Sujungiau šias temas. Pavadinimas „Deguonis“ –daugiaplanis, skatino mąstyti. Būtų įdomu atkurti iš patvaresnių medžiagų, jei sąlygos susidarytų.

Nebūtinai Salduvėje. Pasitvirtino toks pabandymas: iš minkštos medžiagos padarai, stebi reakcijas, paskui sprendi, ką toliau daryti.

„Virusas“ – parodinė atrakcija, reagavimas į pandeminį kontekstą, labiau žaidybinis elementas.

„Tobulas pilietis“, neseniai pristatytas Vilniuje, šiuo metu „ilsisi“ dirbtuvėse, laukia, gal kas susidomės. Niekas kol kas nepasiūlė nei pinigų, nei kur pastatyti. Tai nėra paminklas rusų menininkui, drąsiam unikalių politinių akcijų kūrėjui Piotrui Pavlenskiui. Tai metafora. Pati idėja – žmogus užsiūta burna irgi nėra jokia naujiena. Daugybė menininkų darė panašius performansus. Įdomumo suteikia kontekstų jungtis.

Rusijos ir Lietuvos realijos tolimos, tačiau bendrų dalykų įžvelgti galima. Pirma, tai galima suvokti kaip paramą Rusijos žmonėms, kurie priešinasi režimui. Antra, mūsų visuomenei laisvės taip pat jau pradeda trūkti. Trečia, norėtųsi išjudinti diskusiją apie viešąsias miestų erdves. Socialinis politinis kontekstas suveikia, kultūrinis metabolizmas vyksta.

Buvo įdomu. Žinojau, kad priešais Apeliacinio teismo rūmus laikinai pastatysime. Būčiau po metų pasiėmęs, tačiau Vilniaus vicemeras išsigando su Rusija santykius sugadinti, neleido net metams palikti. Tad sugalvojome užkelti skulptūrą ant ratukų – pasirodo, dar paveikiau. Iš pradžių vietinė žiniasklaida nelabai suregavo. Susidomėjo radijas „Svoboda“ – šimtamilijoninė auditorija, mano projektu susidomėjo filmo apie Pavlenskį kūrėja Maskvos režisierė Darija Chrenova. Patekau į filmą. Tada atsibudo ir mūsiškiai, aprašė. Pažaidimas, bet veiksmingas.  

Gyvenimas pilnas siurprizų, akibrokštų ir intrigų. Neišvengiamai įsiveli, kartais pavyksta ir skulptūra neša žinutę arba dirgina emocijas. Geras meno kūrinys turi daug prasmių, norint įžvelgti ką nors neįprasta, reikia nuo buities atsitraukti ir „smegenis pasukti“. Kalba ne apie tai, didelis ar mažas menas. Pilietinė pareiga žadinti iš susnūdimo, savo priemonėmis kovoti prieš baimes, nuolankumą, tylėjimą.

Paminklas A. Ramanauskui-Vanagui. Aut. G. Lukošaitis. 2021.
G. Lukošaičio archyvo nuotr.

„Saulės diskai“. Aut. G. Lukošaitis. Atidarymas 2008-10-01.
Algirdo MUSNECKIO nuotr.

G. Lukošaitis: „Skulptūros yra miesto ženklai. Jos identifikuoja tą vietą, pririša žmones. Per emocijas, prisiminimus, nuotraukas. Šiauliuose tokių ženklų trūksta.“
Algirdo MUSNECKIO nuotr.

Ruošiamasi paminklo pristatymui Vytauto Didžiojo Karo muziejuje.
G. Lukošaičio archyvo nuotr.

„Verksmas“. Aut. G. Lukošaitis. 2016-09-13.
Algirdo MUSNECKIO nuotr.

Stipruolis Nosys. Aut. G. Lukošaitis.
Algirdo MUSNECKIO nuotr.