Nesvarbu, kiek jums dabar: 40, artėja 60, o gal perkopėte į aštuntąją dešimtį, stokime prie veidrodžio ir nusišypsokime sau. Šį kartą neieškosime atspindy savo trūkumų, neskaičiuosime naujų raukšlių ir nepyksime, jei paausiuose išlindo žilų plaukų sruoga. Net per karantiną suapvalėjęs pilvukas mūsų te negąsdina. Nusišypsome sau ir imamės veiklos, kuri mums patinka. Vieni džiaugsis suleidę rankas į pomidorų lysvę, kitas išsitrauks nebaigtą paveikslą, trečias atsivers įpusėtą romaną, ketvirtas sukals ar nudažys suoliuką kieme... Skubėti niekur nereikia. Lyg ir nugaros nebeskauda, ir kvėpuoju lengviau... Svajonė išsipildė – aš esu pensininkas. Deja...

Rekvizitai - transporto įmonės. Tolyn.

Ar tikrai dirbsime „iki paskutiniosios“?
Milžiniškas gyvenimo tempas, nuolatinę įtampą kelianti konkurencija darbo rinkoje, pranykusi riba tarp darbo ir asmeninio gyvenimo – daugelio išsivysčiusių valstybių rykštė. Dažnas pajuokaujame: „Miręs pailsėsiu.“ Visuomenėje kilo nerimas, kad tai – nebe juokai, o labai tikėtina netolimos ateities perspektyva.

Europos Komisija prognozuoja Lietuvai demografinę krizę po dviejų-trijų dešimtmečių ir rekomenduoja ilginti darbingą amžių iki 72 metų. Nesunku nujausti, kad ši prognozė mūsų nedžiugina. Lietuvoje nuo 2012 m. pensinis amžius pradėtas ilginti ir 2026 metais jis pasieks 65 metų ribą tiek vyrams, tiek moterims. Vyriausybės ir parlamento atstovai kalba, kad pensijos amžiaus keisti neketinama, dabarties uždavinys yra sudaryti sąlygas žmonėms kuo ilgiau išlikti produktyviems ir darbingiems. Vieni tai priima ramiai, kaip neišvengiamybę, kiti, išvarginti užsitęsusios karantino įtampos, nė nebando išgirsti argumentų, savo įtūžį ir nusivylimą išlieja komentaruose po straipsniais jų nė neperskaitę, pasikliaudami antrašte, esą grasinama visiems dirbti iki gilios senatvės, iki pat mirties.

Taip, mūsų gyvenimo trukmė žymiai mažesnė, nei stipriose Vakarų Europos šalyse. Vidutinė vyrų gyvenimo trukmė – apie 71 metus, moterų – 81. Be to, mūsų sveiko gyvenimo amžius irgi tesiekia 44-45 metus, paskui pradeda išlįsti ligos. Ar mūsų sveikatos apsaugos sistema kalta, ar mes patys savo sveikatai per mažai skiriame dėmesio, atviras klausimas. Prieš keletą metų vienoje Šiaulių įmonėje darbininkai šaipėsi iš norvegų, kurie pagamintas detales į vežimėlius krovė po vieną, pasinaudodami keltuvais ir sugaišo gerą valandą: „Mes būtume per 15 min. sumetę – po 50 kilų. Kas tas yra?“ Ar ne dėl to daugelį kamuoja stuburo išvaržos ir kitos sveikatos bėdos? Tai tik mažas pavyzdėlis pamąstymui. Užtenka vakarop pasėdėti ant suolelio stebint grįžtančius po darbo  praeivius. Kiek daug apie žmogaus sveikatos būklę galima pasakyti vos pažvelgus į jo eiseną ir laikyseną – įspėti, kur skauda, suprasti, kaip veikia kvėpavimas ir nervų sistema, perprasti, ar žmogus jaučiasi saugiai. Beliktų pritarti nuomonei, kad vyresniame amžiuje ligos ir skausmas yra neišvengiami.

Taigi sunku įsivaizduoti, kad visi galėtume produktyviai dirbti iki 72-ejų. Tačiau apklausos rodo, kad išėję į pensiją dirbti planuoja net 70 proc. Lietuvos gyventojų. Kodėl? Vieni – kad jaustųsi reikalingi, naudingi, nepriklausomi, kiti – dėl to, kad neužtenka pinigų išgyvenimui. Ar pensija vėl nutols, ar bus apsiribota vyresniųjų išsaugojimu darbo rinkoje, kol kas niekas tiksliai atsakyti nedrįstų. Faktai rodo, kad su daugybe iššūkių darbe brandaus amžiaus žmonės susiduria jau dabar.

Darbingumo namo pamatai – skylėti
Higienos instituto Profesinės sveikatos centro Inovacijų skyrius dar 2016 m. paskelbė Sigitos Vičaitės parengtą informacinėį leidinį „Darbingumas vyresniame amžiuje: galimybė dirbti ilgiau“, parengtą pagal Švedijos ir Suomijos patirtį. Dėmesį patraukė Holistinis darbingumo namo modelis, sukurtas remiantis Suomijos profesinės sveikatos instituto atliktais tyrimais.

1 aukštas: sveikata ir funkcinis gebėjimai. Tai yra namo pamatas, nes darbas ir sveikata neatskiriamai susiję keliais aspektais: sveikatos būklė gali turėti įtakos asmens gebėjimui įsidarbinti ir likti darbe; geros kokybės darbas ir darbo aplinka gali sustiprinti sveikatą ir gerovę, o blogos –priešingai, pakenkti. Pripažįstama ilgalaikio nedarbo žala sveikatai ir gerovei. Pabrėžiama, kad labai svarbu sudaryti sąlygas dirbti negalią turintiems ir psichikos ligomis sergantiems žmonėms. Lietuvoje įdarbinama tik 10-20 proc. galinčių dirbti neįgaliųjų. Priešpensinio amžiaus žmonių bedarbystės lygį šiek tiek „pridengia“ išankstinė pensija. Be abejo, rekomenduojama stiprinti dėmesį ligų profilaktikai.

2 aukštas: kompetencija. Mokymasis ir tobulėjimas nepriklauso nuo amžiaus. Svarbus darbdavių požiūris ir pačių besimokančiųjų tikėjimas galimybėmis įsisavinti naujas žinias ir įgūdžius. Darbo ir socialinių tyrimų instituto atlikti tyrimai parodė, kad profesinis mokymas bei kitos aktyvios darbo rinkos priemonės priešpensinio ir vyresnio amžiaus žmonėms mūsų šalyje taikomos nepakankamai plačiai. Vyrauja neigiamas visuomenės požiūris į priešpensinio amžiaus žmonių mokymosi būtinumą, laikomasi nuostatos, kad į jų mokymą ir prisitaikymą prie darbo rinkos investuoti neracionalu.

3 aukštas: vertybės, požiūris ir motyvacija. Lietuvos statistikos departamentas, išnagrinėjęs vyresnio amžiaus darbuotojų požiūrį į darbą, pastebi gana didelę vyresnio amžiaus asmenų motyvaciją dirbti – daugiau kaip pusė 60 m. ir vyresnių tyrimo dalyvių pratęstų savo darbinę veiklą, jei būtų sudarytos geresnės sąlygos, apie 70 proc. – jei būtų galimybė patobulinti kvalifikaciją, 52 proc. dirbtų ilgiau, jei būtų pasiūlytas lankstesnis darbo laikas, 51 proc. – jeigu būtų pagerintos darbo ir sveikatos priežiūros sąlygos. Dauguma vyresnio amžiaus darbuotojų jaučia prisirišimą prie darbovietės.

4 aukštas: darbas, darbo aplinka ir vadovavimas. Tai veiksniai, kuriais privalo pasirūpinti darbdavys. Patariama mažinti fizinės darbo aplinkos poveikį (vibracija, triukšmas, oro tarša, karštis, šaltis), mažinti fizinį darbo krūvį, ypač moterims ir asmenims, turintiems sveikatos sutrikimų; sudaryti lanksčias darbo sąlygas.

Taigi brandaus amžiaus asmenys gali būti vertingi bet kurios organizacijos darbuotojai dėl jų turimos kompetencijos, jie suvokia darbo vertę, tačiau reikia sudaryti lankstesnes darbo sąlygas, iš esmės keisti darbdavių ir pačių darbuotojų požiūrį senėjimą.

Kaip konkuruoti?
Nors pensijos Lietuvoje yra vienos mažiausių Europoje, požiūris į dirbančius pensininkus gana netolerantiškas. Dažnai girdime argumentus, kad vienas darbingo amžiaus žmogus Lietuvoje išlaiko kelis pensininkus, o dirbantys pensininkai užima jaunų žmonių darbo vietas. Tai didina atskirtį tarp jaunų ir vyresnių žmonių. Be to, išpopuliarėjus jaunystės kultui daugelyje sričių pagyvenę žmonės nepageidaujami.

Psichologė-psichoterapeutė Donata Grakauskaitė-Šličienė sako, kad situacijos neturėtume dramatizuoti. Aišku, galima įžvelgti diskutuotinų temų. Pirmoji – norai ir galimybės. Galime norėti, kad vaiką darželyje kasdien pasitiktų jauna besišypsanti auklėtoja. Ji graži, maloni, geros nuotaikos. Tačiau jos vaikas suserga, ir ją reikia kažkuo pakeisti. Mūsų vaikas stresuoja, nes  nelengva pratintis prie kito žmogaus. Vyresnio amžiaus auklėtoja rami, išmintinga, vaikui saugu. Tačiau gali būti, kad jos sveikata sušlubavo, ir vėl reikalingos permainos. Nebus tokio šiltnamio be jokių pokyčių.

Mūsų vaikui teks išgyventi pasikeitimus, pratintis prie naujų žmonių ir pan. Ypač reliatyvus dalykas grožis. Tas pats žmogus ne visiems vienodai patinka. Gyvenimas nėra tokia pasaka, kur visi norai patenkinami, nes mūsų lūkesčiai gali neatitikti kitų žmonių norų ar galimybių. Norėtume, kad mus operuotų aukščiausiojo lygio chirurgas, tačiau jis būtų jaunas ir žavus. Turbūt suvokiame, kad jaunas gydytojas taptų aukšto lygio profesionalu, jis turi ką nors operuoti. Ar visada savo norus teisingai pamatuojame, rimtas klausimas.

Kita tema – darbuotojų psichologinis nusiteikimas, suderinamumas. D. Grakauskaitė-Šličienė teigia, kad darbo kokybė nebūtinai nuo amžiaus priklauso. Šiuo metu kaip niekada gausu nuotolinių mokymų, seminarų, vebminarų. Galime konsultuotis, tobulintis. Bet kokio amžiaus žmogus gali dirbti efektyviai ir kokybiškai. Labai svarbu išmokti prasmingai ir oriai išgyventi savo amžiaus tarpsnį, ne kaip senatvės, o kaip išminties tarpsnį. Pasak psichologės, skirtingoms kartoms sutarti neretai trukdo konkurencija, iškreipti santykiai. Jauni siūlo naujoves, seni nepriima. Jaunas gali būti maksimalistas, tačiau vyresnis turi išminties jaunimo idėjų nežlugdyti, be išankstinių nuostatų gali patarti, savo nuomonės įkyriai nekišdamas. Konkurencija gali būti, bet tik sveika, abi pusės privalo siekti išlaikyti gražius santykius. Senas ir jaunas – tai diena ir naktis. Kiekviena jų yra savaip nuostabi, kiekvienai skirtas savas laikas. Taip pat ir senas žmogus neturi verstis per galvą, kad išliktų jaunatviškas. Pasidarytų juokingas. Jaunas irgi neturėtų sustingti ir tapti nepaslankus, tarsi pasenęs.

D. Grakauskaitė-Šličienė pastebi, kad priekaištai, esą vyresnieji užima darbo vietas, vargu ar pagrįsti. Dalis medikų galėtų išeiti į užtarnautą poilsį. Norėtų, per karantiną ganėtinai išvargo. Tačiau kuo juos pakeisti? Jaunų gydytojų fiziškai nėra. Ar girdėjote, kad užimtumo tarnyboje darbo ieškotų jaunas gydytojas? Darželio auklėtojų atlyginimai maži, kas į jų darbo vietas puola? Ne viena pagyvenusi pedagogė sako, kad prašo darbdavys – tik dirbkite. Daugelis vyresnio amžiaus žmonių yra sukaupę nemažai įvairios patirties, todėl yra gerokai kantresni, realiau vertina tikrovę. Universitetuose net studentai labiau vertina vyresnio amžiaus dėstytojus.

Tačiau yra profesijų, kur reikia greitos reakcijos, fizinės ištvermės. Ten labiau laukiami jauni žmonės. Taigi kiekvienam amžiaus tarpsniui yra galimybės būti produktyviam ir laimingam.

Bijome pasenti?
Esate senas ar jaunas žmogus? Išgirdęs tokį klausimą ne vienas svarsto: pasakysi – jaunas, tai pamanys, kad pernelyg įžūlus, nekuklus, o jei pasakysi – senas, tai pasirodysi niekam tikusiu. Ne vienas pasirenka atsakymą: „Esu senas, tačiau mano širdis – jauna.“ Rekomenduotina atsakyti: „Kartais būnu jaunas, o kartais – senas.“

Pamąstykime: kuo skiriasi senas žmogus nuo jauno? Dažniausiai sakome, kad vyresnio amžiaus žmonės – bambekliai, pikčiurnos, moralistai, erzina pasakojimais apie „senus ir gerus laikus“, snaudžia prie televizoriaus, domisi tik sveikata, pinigais ir žiniomis apie nelaimes.

Laikote save jaunu? Pažaiskime: kurios išvardytos savybės būdingos jums? Tik sąžiningai. Ko gero, daugelis. Taigi ar tikrai seni žmonės nuo „aušros ligi aušros“ bamba, grūmoja pirštu, gena vaikus iš kiemo, griebiasi vaistų ir pan.? Ar tikrai nebambate, nepykstate,  nesijaučiate pavargę, ar tikrai neprisimenate „senų gerų laikų“, kai ...?

O ką sako mūsų vaikai apie mus, kad ir kokio amžiaus bebūtume? Jie visada mano, kad tėvai – seni. Ir kiekvienas vaikas išvardytų tą patį sąrašą savybių.

Psichologė-psichoterapeutė D. Grakauskaitė-Šličienė teigia, kad „pasenti“, sirgti „senatve“ galima ir jaunystėje. Žmogus, kurį „užpuola šis virusas“ išties greičiau sensta, sunkiau sveiksta.

Kokie požymiai būdingi „jauniems seneliams“? Neturi ką veikti, nieko nelaukia, niekuo nesidomi, atmeta bet kokią protinę veiklą (skaitymas, kryžiažodžių sprendimas, žaidimas šachmatais, diskusijos ir pan.), nesirūpina kitais, „nuskausmina kasdienybę“ – vartoja alkoholį, spokso į televizorių, laiką „užmušinėja“ prie kompiuterio, nuolat užkandžiauja...

Gydykimės nuo senatvės
Tad ką turime daryti, kad nesirgtume „senatvės liga“, klausiame psichologės. Atsakymas beveik nenustebino.

Nesnauskite prieš televizorių, o išeikite pasivaikščioti kiekvieną dieną, kad turėtumėte bent vieną tikslą – grįžti. Maitinkite kiemo šunis, kates, balandžius. Kvieskite svečius dienai, kelioms dienoms, savaitei. Rūpestis – puikus senatvės priešnuodis.

Priverskite dirbti smegenis. Smegenys turi prakaituoti, kad „nenutuktų“. Liaukitės kariauti su vaikais, susidraugaukite, tegu jie neleidžia apsnūsti. Kritiškai vertinkite socialinių tinklų turinį. Didžioji dalis nuomonės formuotojų nori parduoti savo prekę ar paslaugą ir idealizuotais vaizdeliais sukelia per didelius lūkesčius. Kai išsikeliame sau per didelius tikslus, patiriame stresą ir pralaimėjimą. Kiekvienas turi daryti tiek, kiek gali – ne mažiau ir ne daugiau. Nedarykite už kitą to, ką padaryti pats gali.

Keliaukime. Pėsčiomis, dviračiais ar autobusu su turistų grupe. Įveiktos kliūtys, pakeista aplinka skatina žmogų svajoti, įkvepia nuolat turėti tikslą. Nebijokime keisti profesijas arba pomėgius. Tokie dalykai atneša daug patirties, naujų pažinčių ir padeda susivokti pačiam žmogui, ko jis nori gyvenime. Gyvename ne tam, kad dirbtume nuo ryto lig vakaro. Žmogus yra asmenybė, kiekvienas su individualiais siekiais ir poreikiais, o senatvė – laikas, kai galime apmąstyti savo kelią, dalytis išmintimi ir džiaugtis naujais potyriais.

D. Grakauskaitė-Šličienė: „Savo amžiaus tarpsnį išgyvenkime prasmingai“.
Asmeninio archyvo nuotr.