Šiemet jau šeštą kartą Lietuvos kinologų draugijos iniciatyva balandžio 24-ąją minima Šuns diena. Jos devizas: šuo ir aš – gera gyventi kartu. Siekiama priminti, kad augintinis pirmiausia reiškia atsakomybę, tad prieš nusprendžiant įsigyti šunį, privalu suvokti, kad tai bus šeimos narys, ir negalėsi išmesti jo į gatvę, kai įkyrės. Be to, kiekvienas šeimininkas privalo išmokyti savo augintinį tinkamai elgtis namuose bei viešumoje.

Iš šunų gyvenimo
Šiauliečių šeimoje kalytė, toiterjero mišrūnė, gyvena jau dešimtmetį. Išėjusi pasivaikščioti linksma strikinėja pievelėje, kartais net kokį kurmį ar pelę pagauna. Ne iš karto pastebėsi, kad žvitrus blizgančio kailio gyvūnas – aklas. Akyčių kalytė neturi, jos prieš šešerius metus išoperuotos, kad nebekentėtų baisių ligos sukeltų skausmų. Iš pradžių neramu buvo, kaip šunelis orientuosis aplinkoje, kaip reaguos į ropinėti pradedančius mažuosius dvynius. Kalytė greitai apsiprato su tamsa, kartais užkliūva už daiktų, bet puikiai nulipa ir užlipa laiptais, ketvirtas aukštas ne kliūtis. Tiesa, paskutiniu metu nusilpo klausa, atpažįsta tik šeimininko balsą, beldimu ar rankom suplojęs jau neprišauksi. Prisidėjo dar viena bėda – vis dažniau kambary palieka balutes, todėl teko apsirūpinti sauskelnėmis. Paklausti, kodėl neužmigdo gyvūno, jei tiek vargo sukelia, šeimininkai išpučia akis: „Juk tai mūsų šeimos narys. Ar žmogų, kai suserga, kai pasensta, pasidaro luošas, taip pat iš namų išvarytumėt?“ Sūnūs savo draugams nebijo pasakyti, kad jų šunelis aklas. Neteko girdėti, kad vaikai dėl to šaipytųsi, gal priešingai, supranta, jog augintinis yra ne dėl pasididžiavimo. Tai yra draugas, kuriuo privalu rūpintis.

Eugenijus su Monika padovanojo sūneliui gražų juodą šuniuką. Žaidimų draugai puikiai sutarė, ridinėjosi drauge ant grindų, šunelis leidosi vaiko tampomas už ausų, gniaužomas. Tačiau šeima gyvena vieno kambario bute, kai pamatė, kaip sparčiai didėja tariamo baseto letenos, suvokė savo klaidą. Tokiam gyvūnui reikia erdvės. Šuniuką nuvežė į kaimą pas senelius. Keturmečio sūnaus protestas buvo netikėtas. Jis atsisakė savo draugą palikti, parvežtas į namus pradėjo šlapintis į lovą, šokinėti iš miego. Tėvai apsisprendė nusipirkti sodybą užmiestyje, kad namuose įsivyrautų ramybė, teisingiau pasakius, linksmas siautulys.

Šie pavyzdžiai patvirtina: įsigijai šunį, mažiausiai 10-15 metų būsi atsakingas, kad jis būtų pašertas, pagirdytas, kad su juo būtų žaidžiama ir užsiimama jo auklėjimu, kad jam bus suteikta veterinarinė priežiūra ir pagalba. Gal jis užaugs ne toks, kokio tikėjaisi, kol keičiasi dantys apgrauš stalelio koją, lakdamas vandenį pritaškys ant grinų. Kad ir kaip jį šukuotum, praustum, ant sofos rasi plaukų...  Bet jis už visus nemalonumus atsilygins ištikimu prieraišumu ir meile.

Klubui svarbu ne vien varžybos
Šiaulių šunų mylėtojų klube, sausio pradžios duomenimis, yra 132 nariai, gyvenantys įvairiuose šalies miestuose ir rajonuose. Pasak Vladimiro Semionovo, klubo nariai augina įvairių veislių šunis, kai kurios labai retos: vieninteliai Lietuvoje du Pirėnų ilgaplaukiai, Rusijos salonų šuo, Amerikos miniatiūrinis aviganis, Apencelio zenenhundas, reta dabar veislė koli, šarpėjus, Jis pats laikė, deja, neseniai neteko Flamandų buvjė. Sporto sekcijos „Akela“ nariai dalyvavo ne vienose tarptautinėse bei pasaulinėse varžybose, tačiau joje treniruojami ne vien veisliniai šunys, bet ir mišrūnai. Klubui priklauso nemažai veislynų, kurie žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Kalbiname vieną iš Šiaulių šunų mylėtojų klubo narių – Lidiją Švenčionienę. Ji yra „Lidijos Hendlingo ir dresūros mokyklos“ vadovė ir trenerė, veislyno „Nykštukų pasaulis“ savininkė, Šiaulių jaunųjų gamtininkų centro Kinologų būrelio mokytoja. Moteriai pernai už edukacines veiklas ir dresūros pamokas vaikams bei suaugusiems skirtas „Gerumo angelo“ apdovanojimas. „Metų edukacijos“ nominantė ne tik pati namuose augina visą būrį šuniukų, bet savo pavyzdžiu užkrečia kitus. Miesto jaunųjų kinologų būrelio nariai su vadove bene pirmieji Lietuvoje pagamino ekologiškų maišelių šunų ekskrementams surinkti ir dalijo juos vedžiojantiems augintinius prie Talkšos ežero. „Šuo yra kaip šeimos narys, tačiau jis turi būti išmokytas suprasti savo šeimininką, – teigia dresuotoja. – Kiekvienas dresuojamas šunelis gali išmokti komandų „greta“, „sėsk“, „gulk“, „stovėk“. Greitai mokosi 2–4 mėnesių amžiaus šuniukai, o norint turėti itin paklusnų augintinį – mokyti reikia visą gyvenimą. Teisingas elgesys namuose, pasivaikščiojimo metu ir nuolatinis paklusnumo komandų kartojimas padeda pasiekti puikių rezultatų, o su augintiniu praleistas laikas stiprina tarpusavio ryšį.“

Šuo nėra dovana
Mokiniai kinologų būrelyje sužino apie šunų panaudojimą sporto pramogose, terapinėse veiklose,  mokosi teisingo elgesio su šunimis, išmoksta suprasti šuns kūno kalbą, plečia savo patirtį, jausmų raišką. Dauguma vaikų būrelį lanko su savo augintiniais, o kas neturi, praktikuojasi su mokytojos keturkojais numylėtiniais. „Esu lakstanti per veiklas, o mano šuniukai visur kartu – mano dešinioji ir kairioji ranka. Turiu rusų kurtus ilgaplaukius ir rusų žaisliukus. Vieni labai dideli, kiti labai maži. Jei vaikams reikia žinių apie augintinius, manieji visada  šalia kaip rodomoji priemonė, – sakė trenerė. – Mokomės  demonstruoti įvairių veislių šuniukus parodose, ne tik savo augintinius bet ir svetimus. Mano ugdytinė dvejus metus iš eilės nominuota kaip geriausia vidurinės klasės vedlė. Tam reikia žinių, kūno kalbos pažinimo.“

Mokiniai nedideli: nuo pirmos iki aštuntos klasės. Kol dėl karantino negalima visiems krūvon susirinkti, galbūt etapais kurs edukacinį filmuką, kaip reaguoti į palaidą šunį, ką reiškia šuniui užrištas geltonas kaspinas ir pan. Tokia šviečiamoji veikla – visai neblogas Šuns dienos paminėjimas. Būrelyje vaikai įgyja daug žinių, tačiau mokytoja įsitikinusi, kad šunį turi įsigyti suaugęs asmuo, kad augintinis negali būti vaiko įgeidžio tenkinimas. „Pati kaip veisėja dažnai išgirstu, kai žmonės ieško šuniukų sakydami: tai vaikams bus užsiėmimas. Aha, pasmalsauju: o kiek vaikams metų? Kai išgirstu – 6 ar 7, man taip kraujas užverda, nesusilaikau… Mano moralizavimo iki galo turbūt nebeišgirsta, į tuščią ragelį kalbu... Reikia dar švietimo, nesustoti kalbėti apie atsakomybę.“ Dresuotoja labai džiaugiasi, kai žmonės skambina, domisi, kaip su keturkoju elgtis, prieš įsigydami šuniuką, dar tik rezervavę. „Daug naudingiau į specialistus kreiptis, nei informacijos rinktis iš „googlės“, kaimyno ar giminių ir pažįstamų. Man patarimų ieškantys žmonės atrodo patys brandžiausi“, – įvertina pašnekovė. Pasak jos,  Šunų mylėtojų klube kiekvienas gaus kontaktus dresuotojų, kurie specializuojasi tam tikrose srityse. Iš pat pradžių gyvūno socializacijai svarbu nuoseklumas, disciplina. Juk neretai tenka matyti, kad šuo lekia pirma šeimininko, kabinėjasi prie kitų augintinių, o žmogelis net įsiręžęs tempia pavadėlį, negali suvaldyti. Būna skausmingų pavyzdžių, kai vaikai į užsienį išvyksta, savo keturkojį tėvams palieka. Ne pagal jų jėgas kokiu nors didelės veislės gyvūnu rūpintis.

Visai prasta mintis augintinį dovanoti vaikui arba vienišam seneliui. Šuo nėra daiktas. Gyvūnas turi būti laukiamas, sąmoningas pasirinkimas. „Iš asmeninės patirties galiu pasakyti. Visus šunis rinkausi iš veisėjo Maskvoje.

Išsiklausinėju, peržiūriu nuotraukas, video-. Kai meilė gimsta per didžiulius atstumus, ryšys nenutraukiamas, – kalba specialistė. – Primygtinai sakau – nustokime dovanoti. Tai skaudi klaida.“  

L. Švenčionienės teigimu, šventas darbas yra paimti šunelį iš prieglaudos. Net puikiausiuose globos namuose jiems nebus taip gera kaip šeimoje. „Džiugina, kad vis dažniau girdžiu, jog prieglaudos ieško šeimininkų atsakingai, norintiems gyvūną globoti užduoda rimtus klausimus, prižiūri, domisi, kaip sekasi, – optimizmu trykšta trenerė. – Taip ir turi būti. Tai pažangu, pagaliau ir Lietuvoje daugėja gerų pavyzdžių. Galbūt su laiku atsakomybė visuomenėje sustiprės.“

Pasaulis galėtų būti draugiškesnis
Veisėja Lidija tikisi, kad privalomas augintinių žymėjimas sustiprins žmonių atsakomybę neišmesti šuniuko pakelėje, nepalikti miške prie medžio pririšto. O ir pasiklydusiam keturkojui lengvesnis sugrįžimas namo. Be to, atėjo laikas ne tik kilmingų gyvūnų apskaitą turėti. Visus augintinius reikia skaičiuoti. Tai iš dalies palengvintų suprasti visuomenės poreikius, paslaugų planavimą. „Nors antsnukiai Šiauliuose neprivalomi, mūsų miesto Savivaldybės nuostata, kad su šuniu į viešą vietą negalima eiti šiek tiek liūdina, – sako dresuotoja. – Renginiuose mes nepageidaujami, o norėtume, kad daugėtų vietų, kur su augintiniu galima ateiti, ir paplūdimiuose reikėtų mums bent mažo lopinėlio. Šiuo atžvilgiu Šiauliuose esame skurdūs. Tiesa, mūsų patirtis rodo, kad būna kavinių, kur šeimininkai ir darbuotojai tolerantiški, nors į vidų neįsileidžia, terasoje galima pabūti, dubenėlį vandens pasiūlo. Gal mus riboja dėl to, kad nepastebi, jog mūsų šunys tvarkingi, ramūs, išauklėti. Greičiau pamato tuos nedrausminguosius, kurie sulojo, įkando ar pan.“

Gerų pokyčių turime. Šiauliuose yra šunų viešbutis „Uodeginčius“, tačiau Lidijos teigimu, išvykdamas šeimininkas turėtų įvertinti streso amplitudę, kur jo augintiniui būtų gerai. Maži šuniukai dažnai būna jautresni, išpopinti, galbūt juos geriau palikti pas artimus, jiems gerai pažįstamus žmones. Įvykus nelaimei, staiga susirgus turėtų pagelbėti giminaičiai, o blogiausiu atveju galima kreiptis į Gyvūnų globos namus. Pamažu atsiranda naujų paslaugų – tai šunų išvedžiojimas, kai šeimininkas dėl kokių nors priežasčių to negali padaryti ir net kirpimas šeimininko namuose. Žuvus, nugaišus mylimam augintiniui jau galima pasinaudoti Tauragės rajone veikiančia  kremavimo paslauga. Tiesa, šie dalykai kainuoja. Todėl ir sakoma, kad įsigydamas augintinį privalai rimtai apsvarstyti ir gyvenimo sąlygas, ir savo galimybes.

Šuniui nepameluosi
„Meilė ateina su mumis, gimstant. Mokiausi viena kryptimi, o meilė šunims, noras pažinti juos, nuvedė dresuotojos, veisėjos keliu,  ten, kur esu laiminga, – atvirauja moteris. – Čia nėra taip, kad išmoksiu ir dirbsiu. Jeigu jausmo nėra, nieko nepasieksi. Gyvūnui nesumeluosi. Jis viską jaučia –  per kvapą, gestus, per balsą, emocijas. Dirbame tyrume, šviežume. Jei nėra nuotaikos, nedirbame.“

„Kodėl ne kiekvieną žmogų šuo prisileidžia? Ypač vaikams labai norisi paglostyti svetimą šuniuką, – pastebi trenerė. – Gal akytės mielos, žydros žydros, gal kailio daug, daug. Rankytės pačios tiesiasi. Kaip paglostyti saugiai? Mokomės šito. Aptariame saugumą ir ateina laikas, kai galima delniuką ištiesti šuniukui pauostyti. Vienam vaikui uosto, o nuo kito nusisuka, eina šalin, atsigula. Ignoruoja. Atrodo, tyros širdelės, nieko blogo nelinkinčios. Kodėl ignoruoja? Baimė. Rankytė dreba, prakaitas išsiskiria. Jeigu vaikas jaučiasi nesaugiai, šuniukas mato, kad ir jam bus nesaugu.“ Pasak specialistės, kiekvienas turime tam tikrą kvapą. Gali nepatikti. Daug būna priežasčių: rankų plovikliai, liečiami daiktai ir t. t. Reikia gerbti šuns sprendimą, prievartą nesibrauti jam ant kaklo, nepulti glamonėti. Kūno kalba jis pasako – nenoriu: nusisuka, žiovauja. Vaikams nuo mažumės turi būti diegiama, kaip kūno kalbą suprasti. Reikia žinoti ir tai, kad geltonas kaspinas ant šuns kaklo įspėja prie šuns nelįsti, jam reikia privatumo, erdvės.

Būna dienos, kai augintinius galima atsivesti į darbą, tik reikia viršininkų ir bendradarbių leidimo. Jei mokytoja atsivestų augintinį į pamoką – kokia laimė. Koks dalykas bebūtų, vaikai daug labiau atsipalaidavę. Ramus kvėpavimas, kai gyvūnas šalia. Vaikas skaičiuoja ar skaito be jokios baimės suklysti. Būti šalia gyvūno – tikras vaistas nuo streso. Ir nuo vienatvės. Nė vienas nenorime būti vienišas. Jei nėra artimų žmonių, augintinis suteikia malonių emocijų.

„Ką apie save dar pasakyti? – suklūsta Lidija Švenčionienė. – Esu žmogus, mylintis šunis. Nebeskiriu, kur darbas, kur hobis. Visur jaučiu malonumą, grįžtu namo nepavargusi. Ko man daugiau reikia?“

Jei silpnaisiais nepasirūpinsime, tai kas mes tokie?
Skausmingai pabyra Lietuvos gyvūnų globos draugijos Šiaulių skyriaus  globos namų įkūrėjos Birutės Vaičiulevičienės žodžiai: „Kodėl tą veiklą pradėjau prieš 21 metus? Man atrodė taip žiauru, kad suskurdę benamiai gyvūnai laksto gatvėmis. Jei negalime pasirūpinti silpnaisiais, tai ir vaikais, ir seneliais ligotais nepasirūpinsime. Iki šios dienos ataskaitų žurnaluose yra įregistruotos 5 723 katės ir 4  798 šunys, kurie buvo globojami mūsų namuose. O tai reiškia, jog atsidavę rūpinomės, gydėme, globojome, socializavome, sterilizavome, ieškojome tikrųjų ir naujų namų 10 521 mūsų globotiniui. Per praėjusius metus viešose vietose sugauta, paimta iš bėdon patekusių gyventojų 107 šunys, 265 katės ir kačiukai. Taigi šimtai mažų ir didelių gyvybių išgelbėta. 29 šuneliai ir 2 katės sugrąžinti tikriesiems šeimininkams. Naujus namus padėjome rasti 63 šunims ir 92 katytėms.“ O kur dar gyvūnų vakcinavimas, sulaukėjusių kačių sterilizacija, gaišenų rankiojimas miesto gatvėse.

Pasak B. Vaičiulevičienės, Šiaulių gyvūnų globos namuose nors ir skurdžiai verčiantis kasdien augintiniams pateikiamas šiltas maistas. Veterinarinę  pagalbą reikėjo teikti 148 kartus, nes gyvūnai į globos namus pakliūva apleisti, išsekę, sergantys, neretai sužaloti. Kiekviena klipatėlė išslaugoma, gydoma, socializuojama. Užmigdomi tik visai beviltiški ligonėliai, pernai – 7.

Gyvūnų globos namų vadovė nuoširdžiai dėkoja visiems, kurie kokiu nors būdu prisideda prie gyvūnų gerovės, o dėl piktų, tulžingų žmonių išpuolių ne sykį ašarą braukė. Daug tikrintojų, kurie skurde ieško europinių standartų, užuot pakonsultavę, nubausti skuba. Pagal projektus iš Savivaldybės gaunama mėnesiui 3 300 eurų. Per 2 tūkst. išeina mokesčiams ir veterinarų paslaugoms. Kas lieka gyvūnų maitinimui, išlaikymui, darbuotojų atlyginimui? Rašo projektus, ieško kur beįmanydama paramos.

Savo nuomonę gyvūnų globėja turi ir apie didelius skandalus dėl nežmoniškų sąlygų daugyklose. Iš tiesų baisus žmogaus godumas. Daug išsekintų gyvūnų iš nelegalių daugyklų išgelbėta. Tačiau ne visų vadinamųjų savanorių rūpestis nuoširdus: globos namams klipatėles atiduoda, o gražiausius veislinius gyvūnus sau pasiima.

Kas myli gyvūnus ir neturi pretenzijų dėl veislės, gali ateiti į globos namus, išgelbės bent vieną dūšelę. B. Vaičiulevičienė pasakoja, kad jų tikslas surasti beglobiui gerus namus, tačiau ne taip paprasta šunelį ar katytę žmogui atiduoti. Pirmiausia labai detaliai išklausinėja, kur ir kaip žmogus gyvena, kodėl gyvūnėlį pasiimti nori. Jei ruošiasi prie grandinės šunelį rišti – tegu nė nemano gauti. Tie laikai jau praėjo. Stengiasi išsiaiškinti būsimo šeimininko gyvenimo būdą, temperamentą, kad galėtų tinkamą gyvūną rekomenduoti. Kartais žmonės supyksta, nes nesusivokia, kodėl kamantinėjamas. Nesupranta, kodėl jam tas gyvūnas netiks, nors labai gražus, mielas atrodo. „Mes gi žinome kiekvieno charakterį, kiek pavyko socializuoti. Jaučiame atsakomybę, kad naujam šeimininkui neįkąstų, kad priprastų, netektų vėl grąžinti, gyvulėlio skaudinti“, – tvirtina gyvūnų globėja. Neseniai į globos namus parsivežė, pasak Birutės, gražuolėlį, net kelerius metus baisia nepriežiūra kankintą šunelį. Kol kas jis pasimetęs, reikės nemažai laiko, kol gyvūnėlis užmirš savo varganą gyvenimą, kol patikės, jog galima ir palakstyti, ir gauti šilto skanaus maisto, būti glostomam žmogaus, nepykti. Kitas jau pasveikęs. Pūliuose paskendusią pėdą gydė kelis mėnesius. Ir galva buvo perskelta. Bugutis nors didelis, bet meilus, kantrus ir draugiškas. Tik prie būdos jo rišti niekam neleis.

„Be meilės gyvendami žmonės patys save nuskriaudžia. Esu laiminga, kad nesusirgau nei neapykanta, nei pinigais ir machinacijomis, – daugybės tikrintojų purtyta, nurikdyta ne sykį, ašarą nubraukusi Birutė vėl šypsosi, nes turi ką apsikabinti, paglostyti, kuo pasidžiaugti. – Miela, kada žmonės su savo augintiniais apsilanko arba atsiunčia nuotraukas, filmukus. Tai yra prasmė. Pamatai, kad ne veltui vargta, kol gyvūnėlį atgaivinai, išslaugei.“

Mes visur drauge.
Lidijos Švenčionienės archyvo nuotr.

Jiems sunku patikėti, kad gali būti žmogaus glostomi.
Šiaulių gyvūnų globos namų archyvo nuotr.